Garsus tapytojas, grafikas, knygų dizaineris M.Vaisbergas iš Ukrainos sostinės Kijevo prieš savaitę dalyvavo dailės festivalyje „Šiaulių Monmartro respublika“.
60 metų M.Vaisbergas išgarsėjo, kai įkvėptas Maidano įvykių, kuriuose pats dalyvavo, nutapė grėsme, krauju ir laužų liepsnomis alsuojantį tapybos ciklą „Siena“. Šis ciklas sulaukė milžiniško susidomėjimo, buvo eksponuojamas Niujorke ir kituose pasaulio miestuose.
Maidano įvykių įkvėpta „Siena“ buvo savotiškas M.Vaisbergo ankstesnio ciklo, kuriame vaizduojami Biblijoje aprašyti įvykiai, tęsinys.
– Kaip tokio stambaus kalibro menininkas nepasididžiavo atvykti į Lietuvos provincijoje rengiamą dailės festivalį? – paklausiau M.Vaisbergo.
– Nelabai suprantu, kas mene yra kalibras ir kuo jis matuojamas. Turiu savo principų – aš pats niekada niekam nesisiūlau, bet nuo pasiūlymų nebėgu. Be to, man patinka festivaliai, kurie rengiami nedideliuose miestuose, nes juose žmonės į viską atsakingiau žiūri.
Jau esu lankęsis dailininkų plenere Pažaislyje 2014 metais. Į Šiaulius atvykau, nes sutapo du dalykai – mane pakvietė, o mano kalendoriuje kaip tik buvo tuščias langas. Be to, man patinka Lietuvoje.
– Kaip tapote dailininku?
– Aš praktiškai neturėjau pasirinkimo. Kai buvau mažas, gyvenau komunaliniame bute, kur mažai kambarių ir daug žmonių. Savo piešiniais užpildžiau sienas nuo viršaus iki apačios. Tėvai manęs dėl to nebarė, tik skatino.
Motina įstojo į institutą studijuoti menotyros. Mes ir taip turėjome labai daug knygų, bet atsirado ir daugybė leidinių apie meną. Labai mėgau jas vartyti. Gal dėl to ir atsirado potraukis perpiešti kitų dailininkų piešinius savaip.
Tiesą sakant, greitai perėjau nuo vaikiškos piešybos prie suaugusiųjų meno. Pas mus ateidavo daug svečių menininkų. Panorau įstoti į Respublikinę meno mokyklą. Ten mokiausi nuo penktos klasės. Šią mokyklą yra baigę gal 80 procentų Kijevo dailininkų ir daugiau nei pusė Ukrainos dailininkų. Įstojus klausimų, kuo būsiu užaugęs, nebeliko.
– Kalbama, kad savo, kaip dailininko, kelią pradėjote nuo gatvės tapybos?
– Ne. Aš mokiausi knygų grafikos. Sovietmečiu tėvai, suprasdami, kad tapyba sotus nebūsi, norėjo, jog galėčiau užsidirbti iliustruodamas knygas, o laisvalaikiu tapyčiau.
Bet baigus institutą prasidėjo Persitvarkymas, kartu – ir gatvės tapyba. Buvau vienas pirmųjų Kijeve, kuris išėjo piešti į gatvę. Tai dariau ne dėl uždarbio. Mes į gatves išėjome, nes neturėjome kitų galimybių prisistatyti. Buvome tam tikras pogrindis.
Gatvės tapyba – įsimintinas mano kūrybos periodas. Tapiau ne tik Kijevo gatvėse, važiavau piešti į Maskvos Arbatą, Odesą, Taliną.
– Būsimą žmoną taip pat sutikote tapydamas gatvėje?
– Be gatvės tapybos prasidėjo ir parodos įvairiose nelabai tam skirtose vietose. Kompozitorių sąjunga suteikė penkiems dailininkams patalpas parodai. Ta paroda sulaukė populiarumo. Pasirodo, Irina su drauge buvo apsilankiusi toje parodoje ir jai patiko mano piešiniai. Vėliau sužinojau, kad ji nusprendė manęs paieškoti tarp gatvės dailininkų.
Tuo metu per Kijevo miesto gimtadienį vienoje gatvėje buvo surengta didelė paroda. Aš savo paveikslus kabinau ant tvoros prie cerkvės. Gerai prisimenu mūsų susitikimą. Prieš tai su draugu krūmuose buvome išgėrę butelį konjako.
Pamačiau gražią moterį, kuri prie mano paveikslų priėjo lydima vaikino. Aš jos paklausiau, ar ką nors papasakoti apie savo paveikslus. O ji atkirto: „Eikite šalin, jūs man trukdote“. Gal nuo manęs trenkė konjaku?
Daviau jai savo telefono numerį, bet ji nepaskambino, o po mėnesio ar dviejų mes susitikome kitoje parodoje. Paaiškėjo, kad mes vienas kito nepamiršome. Susitarėme susitikti, nuo tada pažintis tęsiasi jau trisdešimt metų.
– Menui neabejinga žmona turbūt yra pirmoji jūsų kūrinių recenzentė?
– Taip. Pirmosiomis kritikėmis galėčiau įvardinti savo žmoną Iriną ir motiną, kurios, deja, jau nebėra tarp gyvųjų.
Motina buvo profesionali menotyrininkė, o žmona, sakyčiau, sugeba matyti paveikslą taip, kaip absoliučia muzikine klausa apdovanoti žmonės sugeba įvertinti muzikos kūrinį.
– Užsiminėte, kad Lietuvoje lankėtės ir anksčiau.
– Pirmasis mano prisiminimas apie Lietuvą labai linksmas.
Sovietmečiu susidraugavau su lietuviais, kurie Kijevo politechnikos institute atliko praktiką. Su keliais jų draugauju iki šiol. Tuo metu turėjau draugą iš Bagdado, kuris atvyko studijuoti į Kijevą. Lietuviai, kuriems šis irakietis taip pat patiko, pakvietė mus pasisvečiuoti.
Tuomet užsieniečiams į Lietuvą nebuvo galima atvykti. Mano draugą irakietį mes pristatėme kaip Žoriką iš Machačkalos. Jis kažkodėl pyko. Paaiškėjo, kad jam atrodydavo, kad jį vadiname ne Žoriku, bet „žuliku“ iš Machačkalos. (Juokiasi.)
Atvykome į Kauną. Mano draugo tėvas tuo metu buvo gan svarbus žmogus. Jis, supratęs situacijos baisumą, na, kad mes be leidimo atsivežėme užsienietį, išsiuntė mus į Palangą. Ten mes su draugais išties linksmai praleidome laiką.
O pirmą kartą Lietuvoje lankiausi dar mokydamasis aštuntoje klasėje. Tuomet mane atvykti į Palangą pasikvietė tėvas, kuris dalyvavo čia surengtame šachmatų turnyre. Tuomet pirmą kartą pamačiau jūrą, važiavome į Klaipėdą, aplankėme Vilnių.
– Kiek suprantu, esate neabejingas politikai.
– Deja, taip. Ne tik aš neabejingas politikai, bet ir ji neabejinga mano atžvilgiu. Dalyvavau Maidano įvykiuose 2004 ir 2014 metais. Tai, ką patyriau per antrąjį Maidaną, pasistengiau išreikšti paveikslų serijoje „Siena“.
Kai ėjau į pirmąjį Maidaną, buvo juokinga. Ryte palydėjau nėščią žmoną į darbą. Ji dirba dėstytoja universitete. Prisiekiau niekur neiti ir tiesiu taikymu nuėjau į Maidano aikštę.
Atėjau vienas pirmųjų – mūsų buvo nedaug. Dainavau dainą – juk kai eini į mūšį, reikia dainuoti. Apie dešimtą valandą aikštėje susirinko apie šimtas tūkstančių žmonių.
Ačiū Dievui, kad pirmasis Maidanas buvo panašus į karnavalą. Mes visą laiką dainavome. Kraujo nebuvo.
Antrasis jau buvo kitoks. Pasakiau sau, kad einu ne kaip dailininkas. Iš pradžių jokių minčių apie tapybą ta tema nebuvo. Buvo gėda net apie tai galvoti.
Kai manęs klausinėdavo, ką tu ten darei, aš visada sutrikdavau. O po to suformulavau atsakymą: kad būčiau vienas iš minios. Mums aiškino: jei mūsų bus tūkstantis, mus sumuš, jei dešimt tūkstančių, sumušti bus sunkiau, jei šimtas tūkstančių, dar sunkiau, o jei milijonas, jie neturės jokių galimybių su mumis susidoroti.
Buvau vienas tų, kurie buvo pasiruošę tapti mėsa kastuvėliams.
– Kada supratote, kad Maidane galite padaryti daugiau nei paprastas protestuotojas?
– Į Maidaną ėjau kaip pilietis. Bet aš juk menininkas. Praleidau ten daug laiko. Fotografavau. Man viskas po truputi kaupėsi galvoje.
Pasakysiu paradoksą: nebuvau matęs gražesnės vietos už 2014-ųjų Maidaną – grėsmingą, bauginantį, bet kartu ir gražų.
Niekada nebuvau linkęs į estetiką, bet supratau, kad kas gražu – tas teisinga. O ten išties buvo gražu: pliūpsnis liaudies meno – plakatų, užrašų. Toks keistas karnavalas, kuris vėliau virto kruvina mėsmale. Tai nuostabus metas, kuriuo aš visada didžiuosiuosi.
Tapyti pradėjau dar Maidano metu. Kai po barikadų paėmiau teptuką, aš tarsi kariavau, šaukiau, kažką mėčiau. To iš savęs nesitikėjau. Pamaniau, kad net truputį suprantu, ką jautė Francisko Goya, tapydamas „Juodųjų paveikslų“ ciklą.
Tai buvo emocijų, pykčio, vilties ugnikalnio išsiveržimas. Savo ciklą „Siena“ nutapiau per 40 dienų. Jį baigiau kovo 8-ąją, kai jau buvo palaidoti nužudytieji Maidane. Nors norėjau nutapyti 32 paveikslų ciklą, bet sutilpau į 28. Baigęs ciklą sugrįžau namo iš studijos ir pravirkau.
Prieš tai buvau nutapęs biblinę „Sieną“ iš 32 paveikslų. Tiesiog Maidane pamačiau, kad įvykiai, atspindėti mano Senojo Testamento tema sukurtoje „Sienoje“, kartojasi praėjus trim tūkstančiams metų. Ir aš esu to liudininkas.
– Kodėl bibline tematika tapytų paveikslų ciklą buvote pavadinęs „Siena“.
– Linksma istorija. Mano dirbtuvės yra buvusiame bendrabutyje. Ten yra šešių metrų siena. Aš nežinojau, kada man baigti tą biblinį ciklą. Atėjo draugas ir patarė: kai užpildysi visą sieną. Po to ta siena įgavo kitų prasmių: raudų, gynybos siena ir panašiai.
– Didelė jūsų kūrybos dalis paveikta Senojo Testamento. Ką tokio jame randate?
– Tai paradoksalu, nes nesu tikintis žmogus. Biblija Sovietų Sąjungoje buvo retenybė, kurią mano tėvas labai norėjo įsigyti, bet taip ir neįsigijo iki pat savo mirties 1988-aisiais.
Būtent tais metais aš įsigijau Bibliją. Kai pradėjau ją skaityti, supratau, kaip man tai artima ir brangu. Nuvykau į Jeruzalę, pamačiau, kaip viskas galėjo vykti.
Jei biblinės tematikos pradžia būtų galima laikyti mano „Septynių dienų“ ciklą, tai viskas prasidėjo atsitiktinai. Lankiausi Vokietijoje. Įsigijau knygą „Judaizmas mene“. Joje radau sukrečiančią istoriją apie pasaulio sukūrimą.
Ketverius metus stengiausi ką nors ta tema nutapyti. Man nelabai sekėsi. Tada stipriai susirgau, vos nemiriau. Nelabai patinka, kai žmonės po panašių sukrėtimų teigia, kad iš esmės pasikeitė. Tiesiog taip sutapo: paprasčiausia atėjo laikas.
Nusprendžiau, kad reikia nutapyti tą biblinę pasaulio sukūrimo istoriją. Tai buvo ne religinė, o pasaulietinė kūryba, žvilgsnis į tai pasauliečio akimis. Iš pradžių tai buvo didelė grafikos – 49 darbų – serija, o viskas baigėsi septyniais dideliais 2 x 1,5 metro paveikslais.
Kai žmona klausdavo, kur eini, atsakydavau: „Atskirti šviesą nuo tamsos“.
– Du piešinių ciklus pavadinote tuo pačiu pavadinimu. Kuo pirmoji „Siena“ panaši į antrąją ir kuo jos skiriasi?
– Kai pamačiau antrąjį Maidaną, supratau, kad tai ta pati istorija, tik ji kartojasi po trijų tūkstančių metų. Žydai anuomet paliko Egipto faraoną, o Ukraina – Maskvos faraoną. Noriu tikėti, kad galutinai, nes pastarieji įvykiai susilpnino tą įsitikinimą.
– Pirmoji „Siena“ buvo parduota. O antroji?
– Ji neparduodama. Bent kol kas. Jei pirktų muziejus, pasiūlymą gal svarstyčiau.
– Po antrojo Maidano prabėgo penkeri metai. Kas pasikeitė?
– Aš suklydau ne vertindamas įvykius, nes Maidanas tapo vienu svarbiausių Ukrainos naujosios istorijos įvykių. Aš sulydau vertindamas žmones. Man atrodė, kad Maidanas pakeitė visus ukrainiečius molekuline prasme. Paaiškėjo, kad yra žmonių, kurie labai greitai pavargo nežinia nuo ko.
Žmogui norisi daugiau komforto, daugiau pinigų, bet yra dalykų, kuriems pasiekti reikia pastangų.
– Kaip vertinate Ukrainos prezidento rinkimus?
– Jei atvirai, nesuprantu, kodėl taip nutiko. Tai fenomenas, kuris buvo ruošiamas ir Maskvos propagandistų. Ant buvusio prezidento Petro Porošenkos buvo pilamas purvas. Aišku, jam turiu klausimų ir aš, bet manau, kad jo kursas buvo teisingas – pasprukti nuo Maskvos faraono į Europą, Europos Sąjungą, NATO. Tikėkimės, tas kursas nepasikeis, bet abejonių yra.
– Be politikos, kas jus skatina kurti?
– Įkvėpimas gali kilti bet kur ir bet kada. Dažniausiai iš kažkokių vaizdinių. Tai gali būti neįprastas peizažas, nauja vieta. Gali būti ir kelias. Mėgstu keliaudamas automobiliu ar traukiniu stebėti kelią.
Mėgstu piešti savo dirbtuvės langą, per kurį atsiveria didelė dalis dangaus ir Kijevo. Pastaruoju metu tapau portretus. Nusprendžiau sukurti atsitiktinių ir neatsitiktinių žmonių portretų galeriją.
Svajojau tapyti jūrą, nuvažiavau ir nutapiau.
– Esate ir puikus grafikas. Kritikai jus vadina vienu geriausių Fiodoro Dostojevskio kūrinių iliustruotoju. Kuo jus sudomino šis rašytojas?
– Jame nieko neradau. Tai paradoksalu. Mano tėvas nemėgo F.Dostojevskio dėl jo imperinių ambicijų, antisemitizmo, ksenofobijos lenkų ir armėnų atžvilgiu. Man tai persidavė.
Tačiau atėjo žmonės iš redakcijos ir paprašė sukurti iliustracijas F.Dostojevskio knygai „Demonai“. Iš pradžių pasiūlymo atsisakiau. Vėliau persigalvojau.
„Demonai“ – labai keista knyga, po kurios pasirodymo su F.Dostojevskiu liovėsi sveikintis beveik visi garbingi žmonės. Ten daug purvo. Kiekvienas šios knygos personažas sukurtas pagal vieną arba kelis tikrus žmones.
Ėmiau aiškintis, kas slepiasi po tais personažais. Kai atėjo redaktorė ir pamatė ant mano stalo krūvą knygų apie tą laiką, labai nustebo, kad tuo taip domiuosi. Bet man buvo labai svarbu tikroviškumas. Sunkiausia buvo piešti iliustracijas, kurių prototipų negalėjau pamatyti.
– Pasaulis keičiasi – greitas maistas, greitas seksas, kuo mažiau pastangų ar įsipareigojimų. Ar egzistuoja greito maisto sąvoka mene?
– Manau, kad ši problema buvo visada. Poetas ir minia – taip buvo ir anksčiau.
Vienas žymus Ukrainos filosofas kartą man pasakė: „Reikia pas tave į dirbtuvę užeiti, jaučiu estetinį badą“.
Vadinasi, tapyba – tai pat maistas. Ir ne tik duona kasdienine žmogus yra sotus.
– Ką ruošiatės veikti artimiausiu metu?
– Nuo to laiko, kai stipriai susirgau, jokių didelių planų neturiu. Supratau, kad reikia mąstyti mažesniais laiko tarpsniais. Gal dar bus pleneras Lenkijoje. Neseniai baigėsi mano paroda Kijevo nacionaliniame muziejuje, gal dar bus Kijevo dailės galerijoje. O toliau – kur pakvies.
