NDG didžiojoje parodų salėje galima apžvelgti pastarųjų 40 metų Lietuvos dailę, pradedant aštuntojo dešimtmečio pabaiga – prieš pat didžiąsias permainas.
„Judant į centrą tarsi kokiais dantiško pragaro ratais rodome menininkams rūpimų temų kaitą bėgant laikui“, – sakė menotyrininkė Agnė Narušytė.
Pasižiūrėjus į parodą iš viršaus atrodo, kad tai sprogimas, kurio sukurta supernova iš pradinio taško salės centre išblaško įvairiausias ateities vizijas po visą erdvę. Tačiau iš tiesų kuratorių sumanymas visai kitoks, labiau primenantis ne supernovos gimimą, o juodosios nykštukės – žvaigždės, kurios dar nėra – susiformavimą.
Paroda prasideda nuo salės pakraščių, kuriuose rodomi seniausiai sukurti darbai, liudijantys gausią ir karštą futuristinių prognozių bangą XX a. pabaigoje. Tuomet atrodė, jog viskas keičiasi, viskas įmanoma, ir šviesi ateitis – jau ranka pasiekiama.
Banga slūgsta artėdama prie salės centro, kuriame naujausi kūriniai liudija gerokai atvėsusį entuziazmą ir nerimą dėl planetos ateities.
Ir menas, ir dokumentas
Pačioje parodos pradžioje žiūrovą pasitinka sostinėje dar nerodytas Gintaro Zinkevičiaus fotografijų ciklas „Plakatai“. 1982–1996 m. menininkas fotografavo stendus, kuriuose būdavo klijuojami plakatai, iš pradžių – brežnevinės propagandos, paskui – „perestroikos“, dar vėliau – Atgimimo ir nepriklausomybės pradžios.
Įdomu, kad tie plakatai, kaip meno ir propagandos (žiniasklaidos) lydinys, pasiūlo žiūrovui ir visos parodos raktą. Mat ši geriausia prasme muziejinė paroda dar labiau nei šią vasarą atnaujinta nuolatinė Nacionalinės galerijos ekspozicija susieja eksponuojamus meno kūrinius su jų atsiradimo kontekstu.
Ką tik Baltijos kelio jubiliejus visai Lietuvai pasiūlė pakeliauti laiku – tris dešimtmečius atgal. Istorijos faktai šioje šventėje buvo perpinti emocijomis, o per keturis dešimtmečius keliaujančioje parodoje „Saldus ateities prakaitas“ juos primena meno kūriniai.
Atsigręžė ir į žiniasklaidą
Turbūt pirmą kartą Lietuvoje dokumentinis kinas ir televizijos laidos tapo visaverte šiuolaikinio meno parodos dalimi. Kuratorės pagaliau ryžosi nuplėšti ploną ir permatomą, bet vis dar daugelio sąmonėje egzistuojančią pertvarą tarp vizualiojo meno ir kitų kūrybos sričių – ar tai būtų kinas, žiniasklaida, populiarių dainų klipai, ar leidyba.
Fotografija ir dokumentika šį kartą ne tiktai sukuria kontekstą skulptorių ar tapytojų darbams. Tai (net ir neilgos žinomų režisierių filmų ištraukos) yra visaverčiai parodos eksponatai.
Į ekspozicijos sienų galus įmontuoti ekranai gal kiek mažoki, bet jie kartu su kitais parodos ekranais sukuria daugelio kanalų mirgėjimo efektą, primenantį kosminių odisėjų ar kitų futuristinių filmų kūrėjų triukus.
Fotografas paprašė nusirengti
Tiesioginis Baltijos kelio atgarsis parodoje „Saldus ateities prakaitas“ – vyrų aktais garsėjusio Virgilijaus Šontos fotografija, kurioje užfiksuoti Baltijos kelyje dalyvavę paaugliai iš Vilniaus. Vienas jų (fotografo prašymu) – nusirengęs.
V.Šontos fotografijos primena tuos laikus, kai Kaune leidžiamas „Nemuno“ žurnalas pradėjo spausdinti aktų fotografijas ir padėjo atsikratyti fasadinės moralės spaudimo, kuris šių dienų Lietuvoje vėl stiprėja.
Čia pat ir metais anksčiau sukurtas garsus Sauliaus Beržinio filmas „Vėliava iš plytų“, pasakojantis apie žiaurų jaunuolio protestą dėl patyčių sovietų armijoje, ir originalus sovietų kareivio albumas iš Ernesto Parulskio kolekcijos.
Vyrišką temą pratęsia dvi realistinės „pasaulio piliečio“, žinomo menotyrininko Raimundo Malašausko skulptūros, kurių autorius – Donatas Jankauskas.
Kūno teritorijos ribą žymi Šarūno Saukos tapyba ir fotografės Violetos Bubelytės autoaktai.
Šeimos kampelyje galima rasti ne visai vaikiškas Stasio Eidrigevičiaus vaikiškų knygų iliustracijas.
Mirga žinomi vardai
Paroda mirgėte mirga žinomais vardais. Galima žvelgti į ant grindų išdėliotus skulptoriaus Mindaugo Navako įnagius, pasivaikščioti ties fotomenininko Algimanto Kunčiaus Vilniaus vaizdų mozaika ar sustoti prie Lino Katino ir Algimanto Kuro tapybos.
Netoli jų ekranuose – šviesaus atminimo kunigaikščio Vildaugo (Stasio Urniežiaus) ir ekologinio „Atgajos“ klubo sielos Sauliaus Griciaus veidai.
Skulptorius Petras Mazūras lietuviškame riedulyje augina egzotišką tolimų kraštų medį, o jaunosios kartos menininkas ir galerininkas Andrejus Polukordas – grybauja.
Ekologija, laisvė, technologijos, seni ir nauji kūriniai – viskam atsirado vietos Nacionalinės galerijos salėje, kuri ir pati nejučia tapo parodos dalimi – juk ji liudija tuo laikotarpiu įvykusią Revoliucijos muziejaus transformaciją. Parodos architektės Ieva Cicėnaitė ir Julija Reklaitė – taip pat ir jos dalyvės.
Panašu, kad „Saldus ateities prakaitas“ žymi ir naują parodų kuravimo lygį. Parodą rengė net penkios kuratorės – Laima Kreivytė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Ieva Mazūraitė-Novickienė, Eglė Mikalajūnė ir A.Narušytė. Visos kartu jos sukūrė bendrą pasakojimą, tiksliai sudėliodamos svarbius meninio ir politinio šalies gyvenimo akcentus.
Tad ypač gaila, kad paroda rodoma tiktai du vasaros mėnesius, kai dauguma studentų ir moksleivių – toli nuo Vilniaus.
