M.Janušonis šiuo metu studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, skulptūros magistrantūros programoje. Jo darbai buvo rodomi meno mugėse „ArtVilnius“, „Positions Berlin“, „viennacontemporary“, YIA Briuselyje ir Paryžiuje. Jaunojo menininko kūriniai yra „Lewben art foundation“ ir Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus „Mocak“ kolekcijose. 2018 metais M.Janušonio garso instaliacija „Vartai“ Šiuolaikinio meno centro parodoje „JCDecaux“ premijai laimėti gavo publikos simpatijų prizą.
Prieš savo parodos atidarymą „Meno nišoje“, jaunasis menininkas dalijasi mintimis apie kūrybinį procesą ir naujus kūrinius.
– Kokius darbus rodysite galerijoje „Meno niša“?
– Parodoje „Vidinis kiemas“ rodysiu keturis šiais metais sukurtus skulptūrinius objektus. Keletas kūrinių buvo specialiai sukurti jau šiai parodai, o kiti kurti anksčiau ir rado savo prieigą į ekspoziciją.
„Vidinis kiemas“ – tai daugiau būsena, kurioje jausmai, prisiminimai bei vizijos randa savo tvarką ir vietą. Čia jautiesi ramus ir viską dėlioji, kaip tik nori, nevaržomai ir nekreipdamas dėmesio. Tai kontrastas tam fasadiniam – visiems matomam – reprezentaciniam kiemui, kuriame dažniausiai būna svarbu, kaip atrodai iš šalies.
Mano kūriniuose susipina reprezentacinės, kičinės papuošimo detalės, apskritai vaizdai ir mano komentarai apie tai. Tarsi filtruoju masinio vartojimo įvaizdžius, pakeičiu juos iki tokio pavidalo, kuris tiktų pasidėti į vidinį kiemą. Pasižiūri, kaip tai dera su jau esančiais kieme daiktais, jauti kokias nors sąsajas, tęstinumą.
Parodoje išryškėja du poliai: tai tarsi priekis ir galas, atviras ir uždaras, savas ir svetimas. Architektūriškai objektai erdvėje taip pat daug kur atliepia dvejetus: dvi salės, viena jų dar padalijta į du vienodus trikampius. Jie panašaus ploto, tačiau vienas yra tarsi nepasiekiamas.
– Kūryboje daugiausia naudojate masyvias medžiagas: ketų, betoną. Ar nesunku dirbti su šiomis medžiagomis?
– Palyginti su kitomis medžiagomis, kurios lengviau pasiduoda apdirbimui, dirbti su ketumi ir betonu ganėtinai sunku. Tačiau išmanant technologiją, pasitariant su daugiau patirties turinčiais kolegomis, visi technologiniai procesai įgyvendinami.
– Kaip vyksta jūsų kūrybinis ir techninis procesas?
– Mano kūrybinis ir techninis procesas gali būti ir atsietas vienas nuo kito, bet kartais ir sujungtas. Dažnai techniniai aspektai padiktuoja kūrimo galimybes; tarsi rėmus, kuriais remdamasis galiu plėtoti darbus. O kartais tiesiog sugalvoju, kas man įdomu, ir pačią technologiją priverčiu tapti įgalia padaryti norimą kūrinį. Dirbu tiek laiko, kiek reikia, kad pasiekčiau šį tikslą. Bet dažnai ir nusileidžiu bei randu kompromisą tarp to, kas yra medžiagiškai įmanoma ir tarp savo idėjos.
– Praėjusiais metais jūsų sukurta garso instaliacija „Vartai“ laimėjo „JCDecaux premijos“ publikos simpatijų prizą. Parodoje „Gurrgutis“ pristatėte instaliaciją iš daugybės vinilo plokštelių. Kodėl susidomėjai garsu?
– Iš pradžių susidomėjau vaizdiniais, simbolizuojančiais garsą. Taip pat ieškojau būdų, kaip garsą atvaizduoti skulptūroje, netiesiogiai naudojant garsą, daugiau imant simbolikas, formas, skirtas garsui. Šiais metodais norėjau kalbėti apie patį fizikinį garso reiškinį, kuris neturi tūrio ir negali būti apčiuopiamas ar matomas. Užsikabinau už idėjos garsą tiesiog pavaizduoti.
Tačiau garsas manęs nedomina kaip muzika ar muzika skulptūroje. Nenoriu kurti muzikos, nes esu skulptorius, ne muzikantas. Mane domina pats fundamentalus žodis garsas, vibracijos, bangos. Domina, kaip garsas gali ateiti į mano kūrybą
Kartais kuriu formas apie garsą, bet kurios neskleidžia jokio garso. Kartais kuriu formas, kurios skleidžia garsą, bet kalba daugiau apie kitus dalykus. Kartais net naudojuosi garsu, kuris sukurtas ir įrašytas laikmenoje, kaip kad instaliacijoje „Vartai“ „JCDecaux“ premijai. Šiame darbe naudodamas plokštelę, kurioje vaizduojami žmogaus širdies darbo pavyzdžiai, keliu svarbų klausimą, kodėl šiuolaikiniame mene nebeliko širdies ir kaip svarbu ją grąžinti atgal.
– Dar studijuodamas pradėjote dalyvauti tarptautinės meno mugės „ArtVilnius“ skulptūrų parodoje „Takas“. Pasitikrinote save ir Europos meno mugių kontekste, jūsų darbus „Meno niša“ rodė tarptautinėse meno mugėse „viennacontemporary“, YIA (Briuselis ir Paryžius). Jaunam menininkui tai tikrai didelis laimėjimas. Kaip prasidėjo jūsų kelias į muges?
– Pradėjau dalyvauti meno mugėse, nes nors ir sukurdavau daug darbų, tačiau jų atrodė nepakankamai solinei parodai. Atrodydavo, visi kūriniai neblogi, bet vienas stipresnis už kitus. „ArtVilnius“ man pasirodė palanki vieta, nes mugės kasmetei skulptūrų parodai „Takas“ reikia tik vieno darbo. Man atrodydavo, kad tiek aš ir galiu, – sukurti vieną gerą darbą per metus. Pasisekdavo, kad parodos kuratoriai priimdavo.
Po to pradėjau bendradarbiauti su galerija „Meno niša“, kuri mano kūrinius jau keletą metų rodo užsienio meno mugėse. Džiaugiuosi, kad atsiranda tarptautiškumas, menininko karjerai tai tikrai padeda. Būtent Vienos meno mugėje mano kūrinį pastebėjo ir įsigijo Lenkijos „Mocak“ muziejus, o „ArtVilnius“ rodyti kūriniai šiemet papildė „Lewben Art Foundation“ kolekciją.
M.Janušonio parodos „Vidinis kiemas“ atidarymas. Spalio 10 d. 18 val. Galerija „Meno niša“, Vilnius. Paroda veiks iki spalio 31 d.
