Praėjusią savaitę su juo bendravusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė sakė, jog menininkas jai skambino prieš keletą dienų ir guodėsi, kad jam blogai. Dailės akademijos profesorė, stebėjusi menininko kūrybą nuo pat jo studentiškų paveikslų, o vėliau rekomendavusi jo kūrinius MO muziejaus kolekcijai, sielvartavo, kad neįvertino padėties rimtumo.
„J.Jurcikas buvo gabus, darbštus ir atsakingas žmogus, nevartojo svaigalų, buvo padorus, trapus, intelektualus. Jis nemokėjo prisitaikyti, dirbo savaip. Jam ypač reikėjo paramos, palaikymo, ir ne vien materialaus. Per dešimt paskutiniųjų metų Lietuvoje nesu sutikusi talentingesnio tapytojo“, – kalbėjo R.Jurėnaitė.
Kaip ypač gabų, bet ir labai jautrų žmogų J.Jurciką apibūdino ir reklamos agentūros „JCDecaux Lietuva“ vadovė Žaneta Fomova. Šioje agentūroje menininkas dirbo techninės priežiūros specialistu – mieste esančiuose reklamos stenduose keitė plakatus.
Neturėdamas nuolatinės dirbtuvės ir normalių sąlygų kurti jis daugiau nei metus nebetapė. Šalia pagrindinio darbo ėmėsi įvairiausių užsakymų, dirbo statybose, bandė sukaupti pinigų dirbtuvės nuomai. Didelio formato paveikslus tapiusiam menininkui reikėjo nemažos dirbtuvės, tačiau jis neįstengė už ją mokėti komercinės kainos, negelbėjo ir jo rašyti paramos prašymai valstybės institucijoms.
Iš Saločių miestelio Latvijos pasienyje kilęs J.Jurcikas meno pasaulyje išgarsėjo vos baigęs Vilniaus dailės akademiją. 2011 metais jis už kartoko humoro persmelktą paveikslą „Susitikimo pradžia“ buvo įvertintas Jaunojo tapytojo prizu.
Konkurse tapytojas pelnė ne tik meno ekspertų komisijos, sudarytos iš Lietuvos, Estijos, Latvijos ir Austrijos menininkų bei menotyrininkų, palankumą. Jam atiteko ir internetu balsavusios publikos prizas.
Piniginė premija ir galimybė du mėnesius kurti Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje ištraukė menininką iš pirmosios kūrybinės krizės, padėjo pajusti, kad tai, ką jis kuria, vertina ir kiti.
Po konkurso paklaustas, kodėl savo paveikslui pasirinko tokius keistus herojus kaip astronautais virtę sovietiniai kolūkiečiai, „Lietuvos rytui“ jis atskleidė, kad visa tai, kas atėjo iš Sovietų Sąjungos – alkoholizmas ir kiti dalykai, – išardė tapytojo tėvų šeimą. Kolūkiečiai paveiksle pavirto sovietmečio simboliu.
„Astronauto skafandras yra ir mano ligos, bronchinės astmos, ženklas. Juk man, kaip ir astronautui kosmose, nuolat reikia papildomai deguonies. Ir tapau akrilu pirmiausia todėl, kad esu alergiškas aliejinei tapybai – dažams, skiedikliams. Apskritai, esu beveik viskam alergiškas.
Nekenčiu patoso, o humorą labai mėgstu. Man svarbu skaudžius dalykus paslėpti po paviršiniais sluoksniais“, – sakė J.Jurcikas.
Po konkurso Modernaus meno centras (dabar – MO muziejus) įsigijo tapytojo kūrinį „Laiminga pabaiga“ iš ciklo „Marso užkariavimas“. Dabar šio muziejaus kolekcijoje yra aštuoni J.Jurciko paveikslai. Menininko kūrinių kūrinių yra ir Nacionalinėje dailės galerijoje, ir privačiose kolekcijose Lietuvoje bei užsienyje.
