Romualdas Požerskis apie audringą jaunystę: „Baikeris visuomet vežasi merginą su dalgiu“

„Gimiau po karo ir priklausau Romo Kalantos kartai. Nors tėvai nepasakojo apie partizanus ar Lietuvos istoriją, daug apie tai žinojau, troškau laisvės, keliauti po pasaulį“, – praeitį prisiminė Romualdas Požerskis.

 Romualdas ir Virgis, 1973 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Romualdas ir Virgis, 1973 m.<br> R.Požerskio nuotr.
Fotomenininkui R.Požerskiui paroda „Neramūs keliautojai“ – tarsi laiko mašina, nukelianti į audringą jaunystę.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
Fotomenininkui R.Požerskiui paroda „Neramūs keliautojai“ – tarsi laiko mašina, nukelianti į audringą jaunystę.<br>Asmeninio archyvo nuotr.
 Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelyje, 1973 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelyje, 1973 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė į Taliną, 1972 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė į Taliną, 1972 m.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Vasara, 1973 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Vasara, 1973 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Aukštaitijoje, 1973 m. <br> R.Požerskio nuotr.
 Aukštaitijoje, 1973 m. <br> R.Požerskio nuotr.
 Aukštaitijoje, 1973 m. <br> R.Požerskio nuotr.
 Aukštaitijoje, 1973 m. <br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Kelionė prie jūros, 1972 m.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Draugų susitikimas, 2017 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Draugų susitikimas, 2017 m.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
  Paroda „Neramūs keliautojai“.<br> R.Požerskio nuotr.
 Avarija, 1974 m.<br> R.Požerskio nuotr.
 Avarija, 1974 m.<br> R.Požerskio nuotr.
Daugiau nuotraukų (21)

Lrytas.lt

Apr 11, 2021, 6:38 PM, atnaujinta Apr 11, 2021, 6:56 PM

Vilniaus Prospekto galerijoje surengta fotomenininko, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto profesoriaus R.Požerskio paroda „Neramūs keliautojai“. Joje rodomos 1971–1974 metų autoriaus kelionių motociklu fotografijos. Parodą lydi to paties pavadinimo knyga, o nuotraukas papildo tais laikais autoriaus rašytas dienoraštis ir jo kurti filmai.

R.Požerskis ir jo bičiuliai motociklininkai sovietmečiu nebuvo susiję nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo susijusi su alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia.

– Sovietmečiu motociklas buvo deficitinė prekė, brangus malonumas. Ar jam iškaulijote pinigų iš tėvų, ar užsidirbote pats? – paklausiau šią vasarą 70-metį švęsiančio R.Požerskio.

– Čekišką motociklą „Jawa“ nusipirkau studijuodamas, 1971 metų žiemą, o paskui visą vasarą važinėjomės. Pinigai buvo mano. Man pusbrolis iš Čikagos atsiųsdavo muzikos plokštelių, o aš įrašinėdavau muziką. Už kelis rublius įsirašau, o pačią plokštelę parduodu. Taip ir susitaupiau. Naujas vieno cilindro motociklas kainavo 630 rublių – tai buvo pusės metų inžinieriaus atlyginimas.

Tiesa, tais laikais net ir turint pinigų buvo sudėtinga nusipirkti ne tik automobilį, bet ir motociklą. Mano draugai Rygoje pirko dėvėtus.

– Kaip kilo mintis pasirausti archyve ir ištraukti į dienos šviesą studentiškos jaunystės fotografijas ir filmus?

– „Neramūs keliautojai“ – tai visai mėgėjiški darbai. Turėjau tėvo fotoaparatą „Zorkij“. Fotografuodamas savo draugus ir kelionės vaizdus visai nesvarsčiau apie parodas ar konkursus.

Fotografijos buvo netechniškai padarytos, tiesiog atsiminimai. Kaip ir dienoraštis, kurį rašiau gal nuo kokių dešimties metų.

Dar filmavau ir kamera su 8 mm kino juostele – ir spalvotai, ir nespalvotai. Taigi daugybę metų visa tai gulėjo dėžutėse.

Tačiau kai mano kolega iš VDU menotyrininkas Tomas Pabedinskas ruošėsi skristi į konferenciją Kipre, jis norėjo ten pristatyti mano fotoalbumą „Atlaidai“.

Peržiūrinėdamas archyvą namuose aptiko ir tas nuotraukėles, jas persifotografavo ir parodė toje konferencijoje.

Autentiška medžiaga ypač sudomino renginio dalyvius, todėl grįžęs parašė projektą Lietuvos kultūros tarybai, o gavęs finansavimą išleido knygą ir padėjo parengti parodą. Taigi sumanymas – ne mano, o Tomo.

Man pačiam ši paroda – lyg kelionė laiku. Mes gimėme jau po karo, esame Romo Kalantos karta, nors tėvai nepasakojo apie partizanus ar Lietuvos istoriją, nematėme trėmimų, bet jau daug apie tai žinojome, troškome laisvės, keliauti po pasaulį.

Suvokėme, kad gyvename okupuotoje šalyje. Ir visa ta mūsų baikerystė – muzikos klausymasis, kelionės, apranga – buvo nepasitenkinimo socializmo sistema išraiška.

Žinojome, kas tuo metu vyko Čekijoje. Norėjome permainų.

– Šį kartą rodote ne tik fotografijas, bet ir 8 mm filmus bei tų kino juostelių atspaudus. Kuo anksčiau susidomėjote – fotografija ar kinu?

– Kinu. Profsąjungos rūmuose Kaune buvo kino mėgėjų būrelis, ten ryškindavome juosteles. Beje, jam vadovavo Česlovas Norvaiša, žinomas šokėjas. Taigi apie kiną žinojau gerokai daugiau. Ir kaip atrodo gera kompozicija, ir koks būna pirmas, antras ar stambus planas.

Tik 1974 metais, kai susidraugavau su Aleksandru Macijausku ir Virgilijumi Šonta, pradėjau dirbti profesionaliai. Žiūrėjau, kaip kiti fotografuoja.

Reikėjo daug laiko, kad perprasčiau techninius dalykus, – nustatyti ekspoziciją, išryškinti, spausdinti nuotraukas. Tada jau pradėjau fotografuoti Kauno senamiestį, motokrosą, pirmą kartą nuvažiavau į atlaidus.

V.Šonta taip pat studijavo Kauno politechnikos institute ir mūsų tikslas buvo tobulai daryti fotografijas. Tuo metu mums pavyzdys buvo Algimantas Kunčius, kuris ir šiandien Lietuvoje turbūt yra pats geriausias pagal techninį fotografijų atlikimą. Ir šviesa, ir ryškinimas, ir atspaudai – aukščiausios kokybės. Mes taip pat to siekėme, todėl labai greitai rusiškus fotoaparatus pakeitė japoniška technika.

Dabar tas 8 mm kino juosteles suskaitmeninau, sumontavau ir jos parodai suteikė papildomą užtaisą – perdavė tą jausmą: judesio, kelionės, džiaugsmo, jaunystės, emocijų.

– Tą laiką atspindi ir jūsų šukuosenos, apranga. Kur deficito laikais gaudavote tokių rūbų?

– Norėjosi keliauti, būti laisvam, klausytis roko, atliekamo „The Doors“, „Led Zeppelin“, „Black Sabbath“, rengtis savaip. Todėl rūbus siuvausi pats. Platėjančias kelnes, kurios apačioje – 30 cm. Striukes persiūdavau, papuošdavau kutais. Tai buvo malonumas.

Be to, tikri džinsai labai brangiai kainuodavo – beveik 100 rublių. Mėnesio alga.

Norėjosi dėvėti tokius drabužius, kurie būtų tarsi kapitalistinio pasaulio ženklas. Atsimenu, kai Rusijoje, Tomske, rodžiau tas nuotraukas ir filmus, vyresni žmonės net negalėjo patikėti, kad tai galėjo būti Sovietų Sąjungoje, o ne užsienyje. Lietuviška sąmonė net ir tais laikais buvo europietiška, laisva, o ten to nebuvo.

Tiesa, po Kalantos įvykių, jei važiuodavai motociklu su džinsais, milicininkai stabdydavo, kabinėdavosi ir atimdavo teises. Todėl siuvausi kelnes iš tokios pramoninės medžiagos, kuri buvo labai stipri. Juk odos gauti irgi buvo sudėtinga.

Tie rūbai nebuvo net panašūs į šiuolaikinę baikerių aprangą. Jei važiuojant pradėdavo lyti, iš pradžių pro apykaklę pritekėdavo į kelnes, sėdėdavai šlapias, o paskui pribėgdavo ir į batus. Taigi jei važiuodavome per vėją ir lietų, labai stipriai sušaldavome.

– Nuotraukos liudija, kad ir savo motociklus pagražindavote.

– Motociklas – kaip koks arabiškas žirgas, sportinis žirgas. Kai ant jo atsisėdi, jauti jėgą – vibravimą, garsą, šuolį. Gali šokti vieną ratą pakėlęs, o posūkyje taip virsti ant šono, kad, atrodo, tarsi krinti. Turi su juo suaugti, išmokti jį suprasti, pajusti. Labai įdomi ir jaudinanti patirtis.

Radijo gamykloje buvo tokie meistriukai, kuriems mes užsakėme pagaminti aukštus ir chromuotus vairus, kurių originalioje komplektacijoje nebuvo.

Montavome papildomus šviestuvus, posūkio signalus. O šonus papuošdavome užrašais „Lithuania“, „Kaunas“.

Tais laikais mus stipriai veikė ir Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“. Jis tiesiog sukrėtė, paskatino keliauti laisvai, visko iš anksto nesuplanavus.

Pamatei gražius debesis ir suk į kairę, privažiuosim arčiau.

– Ar dabar dar sėdate ant motociklo?

– Ne, nebevažinėju. 1974 metais įvyko skaudi avarija. Pusbrolis vežėsi merginą ir sprogo priekinio motociklo rato kamera. Jie vertėsi. Ji patyrė galvos traumą, savaitę išbuvo komos būsenos. Tuomet mes išsigandome ir motociklus pardavėme. Persėdome į automobilius.

Juk, kai važiuoji motociklu, tau už nugaros dažnai sėdi graži ir aistringa mergina, kuri prisiglaudusi viena ranka laiko tave apsikabinusi, o kitoje rankoje laiko dalgį. Nes visą laiką šalia yra mirtis.

Taigi važiuodamas jauti ir begalinį jaudulį, ir tuo pat metu supranti, kad kitą akimirką, už kito posūkio gali žūti. Didelis malonumas, bet labai pavojingas.

– Akivaizdu, kad geležinis žirgas padėdavo ir meilės reikaluose?

– Jei kokią gražią merginą pasisodini už savęs ir pasakai, kad prisispaustų, ji dažniausiai sako – ne, ne.

Bet kai pagreitėji, pirmame posūkyje motociklas pasvyra ant šono, mergina taip prisiglaudžia, kad sustojęs atplėšti negali. Į automobilį pasisodinęs merginą to malonumo nepatirsi. (Juokiasi.)

Apskritai, tos patirtys – neužmirdamos. Pavyzdžiui, kai važiuodavau vienas, grįždavau nuo jūros į Kauną, naktį, tai greitį atsukdavau iki pat galo, kiek tik motociklas traukia – 110 kilometrų per valandą. Nieko nematai, leki į tą tamsą, tarsi skrendi – nepakartojamas jausmas.

Jaunam žmogui reikia aistros, ekstremalių patirčių. Alkoholio mes tuomet nevartojome. Na, keturiese gal kartais vyno buteliuką išgerdavom. Nerūkėm, jokių narkotikų tuomet dar nebuvo. Rokas buvo mūsų narkotikas.

Ir ta muzika, ir tos kelionės, kai net nežinai, į kurią pusę pasuksi,  –  tikros laisvės išraiška. Ilgesnėse kelionėse nakvodavome ir šieno kupetoje, ir ūkininkų daržinėse. Žmonės nelaikė mūsų chuliganais – buvome gražiai apsirengę, nesikeikdavome, pasakydavome, kad esame studentai.

Keliavom daugiausia po Lietuvą, tik kartais nulėkdavom į Latviją ar iki Talino. Lietuvoje – daugybė gražių vietų, pasistatydavom palapines, žvejodavom. Keliaudavome keturiese  –  aš, mano bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis. Fotografuodavau ne tik aš, bet ir jie.

Kai Kaune pristatėme knygą „Neramūs keliautojai“, tai visi vėl buvome susitikę. %domu, kad mes visi dar gyvi, o daugelio iš tų, kuriuos vežiodavomės savo motociklais jau nėra šiame pasaulyje. Tarp jų ir mano žmonos.

– Su moterimis susijusi ir jūsų būsima paroda Kaune?

– Taip, gegužės pabaigoje Paveikslų galerijoje planuoju atidaryta parodą apie Kauno menininkus ir jų mūzas – pozuotojas, kurios visą savo grožį parodydavo studijose. Ten ir Naujieji metai, ir įkurtuvės studijose, ir įvairios puotos, parodos. Visas Kauno bohemos gyvenimas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.