Mėtyta ir vėtyta „Legenda“ neteko 4 rankų E. Bronzini našlė tebėra priblokšta neregėtos vagystės Vilniuje

Niujorke gyvenanti skulptoriaus Eimonto Bronzini (Stankevičiaus) našlė tapytoja Lolita Bronzini iki šiol tebėra priblokšta neregėtos vagystės Vilniuje.

„Lietuva-Legenda“ buvo išlieta Sankt Peterburgo (Leningrado) liejykloje „Monument skulptura“ 1991 metais, jai prireikė 10 tonų bronzos. Tačiau atvežta į Lietuvą ji taip ir nebuvo pastatyta.<br>Nuotr. iš E.Šalčio archyvo
„Lietuva-Legenda“ buvo išlieta Sankt Peterburgo (Leningrado) liejykloje „Monument skulptura“ 1991 metais, jai prireikė 10 tonų bronzos. Tačiau atvežta į Lietuvą ji taip ir nebuvo pastatyta.<br>Nuotr. iš E.Šalčio archyvo
Lietuvos menininkai Eimontas ir Lolita Bronzini prieš porą dešimtmečių įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose.<br>Nuotr. iš L.Bronzini archyvo
Lietuvos menininkai Eimontas ir Lolita Bronzini prieš porą dešimtmečių įsikūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose.<br>Nuotr. iš L.Bronzini archyvo
Daugiau nuotraukų (2)

Lrytas.lt

May 11, 2021, 9:01 PM, atnaujinta May 11, 2021, 9:01 PM

Kai E.Bronzini sukurta milžiniška skulptūra po 30 metų klajonių pagaliau turėjo iškilti Druskininkuose, Nemuno ir Ratnyčios santakoje, atvykę pervežėjai pamatė, kad ji nebeturi rankų.

800 kilogramų sveriančios bronzinės rankos, kurios turėjo būti pritvirtintos jau pastačius skulptūrą, išvakarėse dingo. Sostinės Minsko plente esančioje statybinių medžiagų sandėliavimo aikštelėje policija rado dvi nulaužtas spynas nuo konteinerio, kuriame rankos buvo užrakintos, taip pat aptiko sunkių daiktų vilkimo pėdsakų ir automobilio padangų žymes.

Vagių padarytą nuostolį policija nustatė pagal 800 kilogramų bronzos kainą metalo supirktuvėse – 4820 eurų.

Naujas rankas nulieti skulptoriai sutiko už 20 tūkstančių eurų.

7,9 metro aukščio skulptūra keturiomis rankomis turėjo virš galvos laikyti bronzinį ratą.

„Lietuva-Legenda“ buvo išlieta Sankt Peterburgo (Leningrado) liejykloje „Monument skulptura“ 1991 metais, jai prireikė 10 tonų bronzos. Tačiau atvežta į Lietuvą ji taip ir nebuvo pastatyta.

Skulptoriaus šeima buvo sudariusi sutartį dėl skulptūros saugojimo vietos, bet ji savavališkai buvo perkelta į aikštelę Minsko plente.

Jeigu policija neras rankų, ketinama kreiptis į teismą dėl patirtos žalos.

Žadėjo saugoti visada

„Nuolat prašydavau vyro saugoti skulptūrą. „Aš ją saugosiu ir po savo mirties“, – atsakydavo Eimontas. Dabar kartais kalbuosi su juo ir klausiu: „Kodėl neapsaugojai kūrinio, kuris tau buvo toks svarbus?“ – „Lietuvos rytui“ kalbėjo 58 metų L.Bronzini.

Ši skulptūra E.Bronzini gyvenime buvo lemtinga. 2018-ųjų birželį, išgirdęs, jog Vilniaus miesto savivaldybė nepritarė, kad „Lietuva-Legenda“ būtų pastatyta prie Televizijos bokšto, nors anksčiau tai planavo, skulptorius mirė savo naujuose namuose Pensilvanijoje likus mėnesiui iki 60-mečio.

Ant lietuvio kapo pastatytas akmeninis angelas, kurį jis iškalė Lietuvoje būdamas vos devyniolikos.

Ilgos kūrinio klajonės

– Kaip jūsų vyras pradėjo kurti šią skulptūrą? – „Lietuvos rytas“ paklausė L.Bronzini.

– Maždaug apie 1988 metus buvo paskelbtas konkursas skulptūrai Vilniuje, šalia „Lietuvos“ viešbučio, prie fontano, pastatyti.

Eimontas pasiūlė varinę skulptūrą, iš keturių jos pusių žemyn turėjo kristi vanduo, o virš vandens iškilusiame koplytstulpyje buvo sukomponuotos keturios moterų figūros – Žemaitija, Aukštaitija, Suvalkija ir Aukštaitija. Tais laikais konkursai vykdavo kaip ir dabar – buvo komisija, svarstė, bet niekas nieko nepatvirtino.

Mano vyro darbą pamatė tuometis Vilniaus vyriausiasis architektas Gediminas Baravykas. Jam patiko ir jis patarė pasiūlyti skulptūrą kuriam nors Vilniaus mikrorajonui. Buvo nutarta, kad ji stovės Pašilaičiuose tarp keturių kalvų, vidury fontano. Tuomet ji buvo pervadinta „Legenda“, bet apsispręsta, kad bus bronzinė.

Eimontas iš pradžių ją nulipdė iš molio, tada buvo atlieta gipsinė skulptūra, o ją vežė dar į tuometį Leningradą.

Rusijoje viskas užtruko porą metų. O kai skulptūra 1991 metais jau iš Sankt Peterburgo buvo atgabenta į Vilnių, čia ji niekam neberūpėjo. Ne skulptūros tuo metu žmonėms buvo galvoje. Visiems trūko pinigų.

Per tą laiką net tos kalvos ir skulptūrai parengta vieta Pašilaičiuose nudūlėjo.

Prasidėjo kitų vietų ieškojimas. Tai ten negalima, tai ten konkurso reikia.

Arba pasiūlydavo vietas, kur niekas nenorėtų statyti kūrinio.

– Kaip tada jautėsi jūsų vyras?

– Į pagalvę neverkė, bet aišku, kad tikrai nebuvo laimingas.

Kiekvienam menininkui jo darbas – tai jo vaikas, ir kai jį mėto, stumdo, be abejo, skaudu.

– Kur visą tą laiką buvo skulptūra?

– Ji gulėjo Dailės kombinato kieme. Po to jie pranešė: „Išsivežk arba turėsi už jos saugojimą mokėti.“ Mes mokėjome.

1991 metais Dailininkų sąjunga gavo sklypų Jeruzalėje, ir mes buvome tarp tų, kuriems paskyrė žemės.

Ten pasistatėme namą. Patys! Eimontas pats viską padarė. O tada skulptūrą atvežėme ir paguldėme į mūsų kiemą.

Kai mes tame name nebegyvenome, su nuomininkais, o vėliau su naujais sklypo savininkais buvo sutarta, kad skulptūra ten bus. Tačiau prieš porą metų be mūsų žinios ją išvežė kažkur prie Minsko plento. Ten tas rankas ir pavogė.

Gal rankas supjaustys ir bandys parduoti supirkimo punktuose? Bet bronzą ne taip paprasta supjaustyti. O joks priėmimo punktas kitaip nepriims – policija juos jau perspėjo apie rankų vagystę.

– Kur skulptūrą buvo siūloma statyti Vilniuje?

– Eimontas niekada nenorėjo išvežti skulptūros iš Vilniaus. Buvo galvojama apie Kalnų parką, apie Santariškių transporto žiedą.

Galų gale Vilniaus savivaldybė pasiūlė visai neblogą vietą – važiuojant Loretos Asanavičiūtės gatve priešais tiltą yra toks gražus plotas. Šalia Televizijos bokšto.

Jau viskas buvo sutarta, projektas padarytas, bet kažkokia komisija susirinko ir pasakė, kad pritrūko... motyvacijos.

Esu supykusi ant Vilniaus. Visa jų menų politika – dumblas. Miestas pats pasiūlo vietą skulptūrai pastatyti ir po to praneša, kad esą pritrūko motyvacijos.

Tai monumentali skulptūra. Simbolis, lyg koplytstulpis, lyg pagoniškas stabas. Kurioje vietoje ji sovietinė? Kūrinys negali būti sovietinis tik dėl to, kad mes tuo metu gyvenome.

– O kaip tą žinią sutiko jūsų vyras?

– Aišku, tai jį labai nuliūdino.

Mes su dukra tuo metu buvome Lietuvoje. Išvykdamos iš Vilniaus susitarėme, kad jis mus pasitiks.

Bet pasitikti atvažiavo tik mano žentas. Aš pradėjau skambinti namo – niekas neatsiliepė. Paskambinau policijai. Policija įėjo į namą ir rado jį negyvą.

Manau, ta negera žinia prie jo mirties prisidėjo.

Po vyro mirties supratau, kad bent kelerius metus Vilnius skulptūros nestatys. Jau geriau statyti kitur.

O Druskininkuose atsirado graži vieta – prie Nemuno ir Ratnyčios santakos, ant aukšto kranto. Manau, ji ten tiktų.

Svetur buvo geriau dirbti

– Kaip jums sekėsi Amerikoje?

– Į JAV išvykome 1999 metais, apsistojome Niujorke.

Eimontas labai daug dirbo, liejo skulptūras, džiaugėsi, kad Lietuvoje tiek daug negalėtų padaryti. Jis paliko pusę šimto skulptūrų, tikėjosi sukurti kolekciją.

Jis buvo labai didelis optimistas, pats kūrė muziką, domėjosi astronomija. Turėjo pasistatęs du didžiulius teleskopus ir jų lęšiai naktį tapdavo jo akimis.

– O kada pasikeitėte pavardes?

– Mano vyras pavardę pasikeitė 2003 metais. Vis kalbėjo, kad dirba su bronza, tai ir turėtų būti Bronzinis. Dar juokavo, kad aš turėčiau būti Bronzinienė. Kad aš nebūčiau Bronzinienė, jis pasikeitė pavardę į Bronzini.

– Kaip jūsų vyras tapo skulptoriumi?

– Eimontas nuo mažens norėjo būti skulptoriumi. Dar visai mažiukas kažką vis lipdydavo. Paaugęs lankė Vilniaus vaikų dailės mokyklą – ten jį ėmėsi globoti mokytoju dirbęs dailininkas Vytautas Pečiukonis.

Į Dailės akademiją Eimontas įstojo iš karto. Mokėsi puikiai. Gyvenimui užsidirbdavo iš privačių piešimo pamokų.

Susipažinome, kai atėjau į jo pamoką ruoštis stojamiesiems egzaminams į Dailės akademiją.

Po pusantros savaitės nunešėme pareiškimus į Metrikacijos biurą. Ir pragyvenome kartu 35 metus. Pritrūko mėnesio iki vestuvių sukakties.

Skulptūros nevadinčiau sovietine

Gitenis Umbrasas, menininkas, E.Bronzini bendramokslis

„Aš tos skulptūros nevadinčiau sovietine. Bet monumentalus kūrinys kuriamas konkrečiai vietai.

Todėl mintis apie „Lietuvos-Legendos“ pastatymą Nemuno ir Ratnyčios santakoje man visai gražiai skamba. O rankas galima išlieti iš naujo.

Antra vertus, sovietiniais laikais buvo sukurta daug gerų kūrinių. Tuomet ir Kazimiro Malevičiaus „Juodą kvadratą“ reikėtų vadinti sovietiniu? Žodis „sovietinis“ dabar yra menkinantis, lyg tai savaime yra blogai. Gedimino Karaliaus „Rytas“ Lazdynuose, Stanislovo Kuzmos skulptūros ant Nacionalinio dramos teatro fasado irgi yra tais laikais darytos. Tai jos irgi sovietinės?

Sovietiniais laikais buvo argumentas „buržuazinis menas“, tai ištarus kūrinį atmesdavo savaime. Dabar galioja tas pats „politrukiškas“ principas: pasakyti, kad darbas sovietinis, ir atmesti.“

Lyg kas mano ranką būtų nupjovęs

Eugenijus Šaltis, labdaros ir paramos fondo „Legenda-Lietuva“ steigėjas

„Kai važiuodamas išgabenti skulptūros į Druskininkus supratau, dėl ko iškviesta policija, pasijutau taip, lyg kas mano paties ranką būtų nupjovęs. Kai vargšas Eimis mirė nesulaukęs, kol Vilniuje pastatys jo skulptūrą, Lolitai pasakiau, kad pastatysiu kitoje vietoje.

Nuvažiavau pas Druskininkų merą Ričardą Malinauską ir pasiūliau. Pokalbis truko 15 minučių. Jis buvo vienintelis, kuris suprato.

Bet dabar sėdžiu nežinioje. Pinigai skulptūrai paskirti, o jos negalime pastatyti. Susisiekiau su Kijevu, kalbėjausi su ukrainiečiais skulptoriais, kurie išliejo „Laisvės karį“ Kaunui. Jie pasakė, kad visą tokią skulptūrą nulieti iš bronzos dabar kainuotų 260 tūkstančių eurų.“

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.