Aistros dėl Vytauto Kasiulio muziejaus perkrikštijimo: rodytų ne vieno, o visų išeivių dovanas

Vilniaus centre esantis Vytauto Kasiulio muziejus baigiantis karantinui duris lankytojams atvėrė jau turėdamas naują pavadinimą – Lietuvos diasporos muziejus. Tai patiko toli gražu ne visiems.

Vytauto Kasiulio dailės muziejus Vilniuje buvo atidarytas 2013 m.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus Vilniuje buvo atidarytas 2013 m.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus Vilniuje buvo atidarytas 2013 m.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus Vilniuje buvo atidarytas 2013 m.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio darbai muziejuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio darbai muziejuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Klaipėdos dailės muziejus, buvusi Prano Domšaičio galerija.<br>LNDM nuotr.
Klaipėdos dailės muziejus, buvusi Prano Domšaičio galerija.<br>LNDM nuotr.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vytauto Kasiulio dailės muziejus Vilniuje.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Vytauto Kasiulio darbai muziejuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio darbai muziejuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio darbai muziejuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio darbai muziejuje.<br>D.Umbraso nuotr.
Vytauto Kasiulio paveikslas.<br>T.Bauro nuotr.
Vytauto Kasiulio paveikslas.<br>T.Bauro nuotr.
Vytauto Kasiulio paveikslai.<br>T.Bauro nuotr.
Vytauto Kasiulio paveikslai.<br>T.Bauro nuotr.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūnas Gelūnas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūnas Gelūnas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūnas Gelūnas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus Arūnas Gelūnas.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (12)

Lrytas.lt

Jun 15, 2021, 10:55 AM, atnaujinta Jun 15, 2021, 2:44 PM

Per V.Kasiulio muziejaus įkurtuves buvo skelbta, jog Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio dailininko šeima jo kūrinius Lietuvai dovanoja su sąlyga, kad jie bus rodomi jo vardu pavadintame muziejuje, todėl pastarosiomis dienomis socialiniuose tinkluose užvirė aistringos diskusijos, ar garbinga ir teisėta nesilaikyti susitarimų.

Antradienio ryte socialinio tinklo „Facebook“ paskyrose iš pradžių Kultūros ministras Simonas Kairys, o paskui ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas paskelbė žinią, kad muziejaus padalinių vardų keitimas atšaukiamas, kol bus deramai išdiskutuotas su su visuomene.

Jau daugiau nei dveji metai, kai prie Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) vairo yra menininkas, politikas ir filosofas Arūnas Gelūnas. Pakeitęs net keturis dešimtmečius didžiausiam šalies dailės muziejui vadovavusį dailėtyrininką Romualdą Budrį, kuris ir tarėsi dėl V.Kasiulio palikimo, naujasis vadovas ėmėsi naujų projektų ir senųjų muziejinių erdvių pertvarkos.

Nustebo ir klaipėdiečiai

Atnaujinta nuolatinė Nacionalinės dailės galerijos ekspozicija, iš esmės pasikeitė protesto meno lopšiu tapę Radvilų rūmai. Kartu su įspūdinga dailės patriarcho Pranciškaus Smuglevičiaus paroda gerokai atjaunėjo ir senieji Chodkevičių rūmai, kuriuose įsikūrusi Vilniaus paveikslų galerija.

Klaipėdiečius nustebino Prano Domšaičio dailės galerijos pavadinimo pakeitimas į Klaipėdos dailės muziejų – ne visiems tai buvo prie širdies. Tačiau paaiškėjo, kad ir nuolatinė tapytojo ekspresionisto P.Domšaičio (1880–1965) kūrybos ekspozicija, ir dailininko vardas prie muziejaus iškabos išliks.

Pasipiktino literatai

Diskusijų ugnį pakurstė Vytauto Kasiulio muziejaus transformacija į Lietuvos diasporos dailės muziejų, kuriam jau rengiama ir nauja nuolatinė ekspozicija. Tai sukėlė tikrą audrą socialiniuose tinkluose.

Beje, tos audros iniciatoriais tapo ne dailininkai ar dailėtyrininkai, o literatai. Vertėjas ir literatūros tyrinėtojas Vytautas Bikulčius savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ pasipiktino susitarimų nesilaikančiais žmonėmis, tarp jų ir kultūros ministru.

Pasinaudodamas kito Paryžiaus dailininko, šviesaus atminimo Žibunto Mikšio aštriais pareiškimais V.Bikulčius retoriškai klausė, ar iš tiesų, kaip dailininkas yra sakęs, „Lietuva – papuasų kraštas“? O kalbėdamas apie muziejininkų sprendimą keisti pavadinimą pridūrė, kad būtent tokius žmones Ž.Mikšys ir vadino „durnais sovietais“.

Muziejaus pertvarka piktinosi ir prie V.Kasiulio palikimo perdavimo LNDM prisidėjęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas rašytojas Valdas Papievis, gyvenantis Paryžiuje. Pasak V.Bikulčiaus, jis po tokio akibrokšto sakė nebegrįšiąs į Lietuvą

Buvęs LNDM direktorius R.Budrys portalui lrytas.lt patvirtino, jog Lietuva V.Kasiulio šeimai, kuri padovanojo jo kūrybinį palikimą, buvo įsipareigojusi, kad jis nuolatos bus saugomas specialiai tam įkurtame muziejuje.

Pasak jo, tik su tokia sąlyga dailininko našlė Bronė Kasiulienė sutiko, kad viskas būtų pargabenta į Lietuvą, todėl nesilaikyti susitarimo yra nesąžininga.

– Ar tiesa, kad atsisakydamas V.Kasiulio vardo LNDM pažeidžia sutartis, kurios sudarytos su dailininko šeima? Nebijote, kad dailininko sūnus pareikalaus grąžinti dovaną? – „Lietuvos rytas“ paklausė Dailės muziejaus direktoriaus A.Gelūno.

– Tikrai nepažeidžia. Šiomis dienomis dar sykį atidžiai peržiūrėjome visus dokumentus, susijusius su V.Kasiulio palikimo perdavimu mūsų muziejui.

Nėra jokio raštiško, juridinio įsipareigojimo įsteigti šio dailininko vardu pavadintą muziejų. Yra tik dailininko našlės laiškas, kuriame ji džiaugiasi, kad vyro darbai bus Lietuvoje ir kad jis iš tiesų vertas savo vardo muziejaus.

Galbūt ir buvo koks nors žodinis susitarimas, todėl Diasporos dailės muziejuje išliks viena salė, kuri bus skirta vien šio dailininko kūrybai.

Nemanau, kad turėsime kokių nors problemų su V.Kasiulio sūnumi, nes jo tėvo darbai bus nuolat rodomi, palikimas tyrinėjamas. Kartu norisi priminti, jog LNDM yra gavęs nemažai ir kitų žymių dailininkų dovanų.

Jas priimdamas įsipareigojo, kad tie darbai bus prieinami visuomenei, bet iki šiol didžioji jų dalis saugyklose.

Tarp jų ir tokių mūsų dailės grandų kaip Vytautas Kazimieras Jonynas, Vytautas Kašuba ar Neemija Arbitblatas kūriniai.

– Tai be reikalo nuogąstaujama, kad V.Kasiulio kūryba nebebus rodoma?

– Taip, pildant V.Kasiulio šeimai duotą pažadą dalis kolekcijos kūrinių bus nuolat rodoma vienoje Lietuvos diasporos dailės muziejaus salių, periodiškai ekspoziciją atnaujinant. Ir ne tik ten. Juk šiuo metu V.Kasiulio paveikslų galima pamatyti parodoje naujame Alytaus Vizualiųjų menų centre, kuris įsikūrė buvusioje sinagogoje.

– Jūs buvote kultūros ministras, kai V.Kasiulio muziejus buvo atidarytas, kalbėjote, kad tai bus vienas svarbių traukos centrų Vilniuje. Ar tos viltys nepasiteisino?

– Ir taip, ir ne. Puiku, kad buvo restauruotas ir pritaikytas muziejui pastatas Vilniaus centre, o per V.Kasiulio kūrybą atverta Lietuvos diasporos dailės problematika, skatinanti tolesnius tyrimus ir ekspozicijų bei parodų kūrimą.

Tai didelis buvusio LNDM direktoriaus R.Budrio nuopelnas. Kiek žinau, jam labai patinka V.Kasiulio kūryba, gal todėl jis tikėjosi didelio lankytojų srauto. Tačiau po atidarymo šurmulio viskas aprimo ir lankomumas buvo vienas prasčiausių, palyginti su kitais muziejaus padaliniais.

Juk pripažinkime, kad V.Kasiulis nėra toks genijus kaip, tarkime, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kad jo pavardė trauktų žmones – ir savus, ir turistus. Lietuvos diaspora – visai kitas dalykas. Tai ir labai įdomi istorija, ir meno lobynas.

Dėl panašių priežasčių Klaipėdoje pakeitėme P.Domšaičio galerijos pavadinimą į Klaipėdos dailės muziejų. Ne visiems įdomus memorialinis kūrėjo muziejus, tokie pavadinimai dažnai net suklaidina žmones, manančius, kad ten yra menininko butas ar namas.

Mes tikslinome visus LNDM padalinių pavadinimus. Tačiau tai daroma ne vienašališku mano sprendimu, o aptariama muziejaus strateginiame komitete, po to – taryboje, kviečiamės ekspertus, jei prireikia jų nuomonės. Ir tik tuomet siunčiame derinti Kultūros ministerijai.

– Kaip nutiko, kad LNDM padalinių pavadinimų pakeitimas sukėlė tokį šurmulį visuomenėje? Gal muziejus per mažai dėmesio skyrė tam, kad pristatytų tas permainas?

– Tikrai, pripažįstu, kad susitelkę į kitus darbus padarėme klaidų viešųjų ryšių srityje. Į spalio pabaigą teko nukelti mokslinę konferenciją „Migracija: sampratos ir patirtys“, kuri tiesiogiai susijusi ir su Lietuvos diasporos dailės muziejaus ateitimi.

Karantinas ir renginių suvaržymai – taip pat viena priežasčių, kodėl viešai ir iškilmingai negalėjome pristatyti visuomenei šio muziejaus ateities vizijos ir tikslų.

– Kuo naujasis muziejus skirsis nuo ankstesnio V.Kasiulio muziejaus? Juk pastarasis buvo ir modernus, ir rengė įdomias išeivijos parodas.

– Iš tiesų iš techninių dalykų teko pakeisti tik apšvietimo sistemą. Tačiau dabar mūsų muziejaus kuratorės iš naujo peržiūri visus LNDM fondus siekdamos susidaryti bendrą išeivijos menininkų kūrybos vaizdą.

Tuomet bus matyti, ką turime patys, o ką būsimai Lietuvos diasporos dailės muziejaus nuolatinei ekspozicijai reikėtų įsigyti ar pasiskolinti iš kitų muziejų, privačių kolekcininkų.

Juk Lietuvos diaspora yra kiek platesnis, labiau visa apimantis terminas už lietuvių išeiviją. Jis apima ir įvairių tautybių karo pabėgėlius, ir politinius tremtinius, ir ekonominius emigrantus, ir dėl asmeninių priežasčių Lietuvą turėjusius ar apsisprendusius palikti žmones.

Sunku dabar kalbėti apie visas permainas, nes nauja ekspozicija dar tik ruošiama. Bet esu įsitikinęs, kad kai pristatysime panoraminį Lietuvos diasporos dailės vaizdą, susidomėjimas išaugs kelis kartus. Ta panorama – nuo Niujorko avangardininkų iki egzotiškiausiuose pasaulio kampeliuose kūrusių dailininkų. Šis muziejus gali tapti vienu lankomiausių muziejų sostinėje.

Dovanoti kūriniai – istoriniuose rūmuose

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinys – Lietuvos diasporos dailės muziejus (anksčiau Vytauto Kasiulio dailės muziejus) – įsikūręs istorinėje Vilniaus mokslo bičiulių draugijos būstinėje, rūmuose prie Žaliojo tilto. Šių rūmų statybos darbai pradėti 1910 m., o baigti tik 1929 m.

Neoklasicistinio stiliaus rūmai prie Žaliojo tilto buvo pastatyti už pagrindinio fundatoriaus H.Łęskio, Baltosios Vokės dvarininko, skirtas ir kitų rėmėjų suaukotas lėšas. Statybos darbai pradėti 1910 m., o pastatas baigtas įrengti tik 1929 metais.

1949–1980 m. čia buvo įsikūręs LTSR revoliucijos muziejus, o 1981 m. pastatas buvo perduotas Lietuvos dailės muziejui. Iki 1991 m. jame veikė dailės galerija, o vėliau įrengtos saugyklos.

2012 m. pastatas rekonstruotas ir modernizuotas Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis, pritaikius jį šiuolaikiniams muziejaus poreikiams. Jame įrengta nuolatinė dailininko V.Kasiulio kūrybos ekspozicija.

Tapytojas V.Kasiulis (1918–1995) gimė Simne dailininko dekoratoriaus M.Kasiulio šeimoje. 1937 m. įstojo į Kauno meno mokyklą. 1941 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1941–1944 m. jame dėstė.

1944 m. dailininkas pasitraukė į Vokietiją. 1946-1948 m. gyveno Freiburge, dėstė Dailės ir amatų mokykloje, 1947–1949 m. vadovavo piešimo klasei. Nuo 1948 m. gyveno Paryžiuje. Nepaisydamas sunkių sąlygų ir nepriteklių, V.Kasiulis atkakliai dirbo, tapė, liejo akvareles, piešė pastelės technika.

1949–1950 m. Paryžiaus galerijose surengtos dvi jo parodos, nuo kurių prasidėjo V.Kasiulio sėkmės ir pripažinimo laikotarpis.

2010 m. Lietuvos dailės muziejų iš Lietuvos ambasados Paryžiuje pasiekė dailininko šeimos dovana – 596 kūrinių kolekcija. Muziejui taip pat perduoti asmeniniai dailininko daiktai ir V.Kasiulio archyvas.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.