P.Pretkelis iki šiol bent du kartu per metus užkuria dar savo mokytojo M.Miliausko paliktas krosnis ir išdega savo juodosios keramikos dirbinius. Prieš kelias dienas jis vėl traukė ąsočius, dubenis, žvakides, varnų statulėles ir net grakščią nuogos moters skulptūrėlę.
Petras ne tik vienas labiausiai patyrusių juodosios keramikos meistrų Lietuvoje, bet savo ir mokytojo M.Miliausko dirbtuvių sargas.
„Mikas, kaip visi nuoširdžiai kreipdavosi į M. Miliauską, apie 1980 m. mirė netikėtai, apsinuodijęs Merkinėje nusipirkta dešra. Tada jam buvo gal 76-eri. Nors jam esant gyvam net neplanavau įsikurti Zakavoliuose, Mikui iškeliavus, jo artimųjų paragintas, įsigijau jam priklausiusias dirbtuves. Čia iki šiol ir dirbu, ir praleidžiu didžiąją laiko dalį”, – sėkmingai ištraukęs iš krosnies savo dirbinius, leidosi į prisiminimus Petras.
Meistro Miko dirbtuvėse šiuo metu ramu, tik karts nuo karto arba žaisdamas, arba su vietiniais šunimis lenktyniaudamas amsi nė metų nesulaukęs Petro mišrūnas, buvusio namų šeimininko garbei pavadintas Mikučiu.
„Bet buvo laikai, kai ir aš, ir žmona Janina, ir draugai bijodavo čia nakvoti dėl to, kad naktimis nuolat pasirodydavo šviesos stulpai ir kažkokie, į žmogaus figūras panašūs siluetai. Iš pradžių manėme, kad mums iš tikrųjų vaidenasi, nes gal vakarojant vyno būdavę per daug, o gal dėl nuovargio.
Nesu tikintis, tačiau kai keli viešėję žmonės išsigando labai rimtai, su žmona sunerimome. Kartą, man išvažiavus, į sodybą užklydo maldininkų grupelė ir žmona paprašė jų pasimelsti. Esu tikras, kad mus lankydavo Miko vėlė. Po tų maldų jis liovėsi lankęsis”, – pasakojo Petras.
Meistrą Miką ir net jo vėlės „pavakarojimus“ jis iki šiol prisimena su nuoširdžia šypsena: „Mikas buvo labai linksmas ir geraširdis žmogus. Aš jo dirbtuvėse atsiradau dar būdamas studentas. Jis leisdavo man su juo kartu žiesti ir stebėti, kaip kūrenti krosnis, kaip jas pamažu vėsinti, kad darbai nesuskilinėtų. Kažkodėl kitų čia užklystančių ir keramikos meistrų, ir norėjusių sužinoti juodosios keramikos paslaptis pradedančiųjų keramikų jis taip arti, kaip manęs, neprisileisdavo.
Matyt, man labai pasisekė. Jis visada mokė, kad, kūrenant krosnį, negalima skubėti, kad temperatūrą reikia kelti pamažu, nes gali atsitikti ir taip, jog staiga užkilus temperatūrai, visa krosnis išlėks į orą, lyg sprogus didelei bombai. Tiems, kas neklausė Miko patarimų, yra buvę ir taip”.
Tik, deja, Petras neturi nė vieno savo mokytojo darbo. Jam mirus juos iš dirbtuvių išsinešiojo jo artimieji. Tiesa, ir M.Miliausko, ir su juo tuo pat metu gretimame kaime dirbusiu Stasio Mašalos darbais galima susipažinti Merkinės muziejuje.
Kai kartą pas vieną Merkinės gyventoją pamačiau Miko darbus, pasisiūliau juos nupirkti, bet iš mano reakcijos supratęs, kad jie – tikrai vertingi, nesutiko parduoti už jokius pinigus”, – prisiminė Petras.
Tęsdamas savo mokytojo tradicijas jis mielai priima juodąja keramika besidominčius dailės ar aukštųjų mokyklų studentus bei jau besimokančius šio amato. Atviros Petro dirbtuvių durys ir tiems, kam tiesiog žingeidu iš arti pamatyti, kaip gimsta unikalūs juodosios keramikos kūriniai.
XX a. Merkinės apylinkėse be M.Miliausko taip pat gyveno ir kūrė juodosios keramikos meistrai Stasys Urvikis, Stasys Mašala, Pranas Giedra.
