R. Danisevičiaus nuotraukose ruduo – nebanaliai gražus

Krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai. Ar galima apie rudenį pasakyti ką nors banaliau už „Poliarizuotus stiklus“? Galima. Pavyzdžiui, kad ruduo – poetų metas. Tai tokia pat banalybė kaip ir Lietuva – Marijos žemė. Mariją matė vienetai, o rudenį matome visi, kurie dar pakeliame akis nuo mobiliojo telefono ekrano. O kaip pasijuntame pakėlę tas paraudusias akis? Čia jau, kaip sakoma, kiekvienam savo. Vienas liūdi paliktas moters, kitas džiaugiasi aptaškytas automobilio, trečias lyg vaikas voliojasi lapų krūvoje, ketvirtas pradeda rašyti eilėraščius, penktas spjaudosi gatvėje matydamas šitokį margumyną, šeštas melancholiškai kūkčioja paniręs į atsiminimus, septintas iš sielvarto atsikemša degtinės butelį, aštuntas pasijunta visagalis kaip Kristus, devintas kartoja kartoja „kaip gražu“, dešimtas deda į knygą spalvotus lapus... O kažkuris n-tasis tiesiog ramiai eina lapų prisnigtomis gatvėmis. Taip ramiai, lyg pats būtų ruduo.