Kad neprasilenktų tarp daugybės čia šurmuliuojančių žmonių, skiriantieji pasimatymą pasirenka konkrečią vietą: suoliuką prie varpinės bokšto, Gedimino paminklą, o jeigu lyja ar sninga, siūloma susitikti po Katedros portiku.
Tai yra – už kolonų, ten, kur stovi didelės išraiškingos skulptūros.
Skulptūrų Katedros išorėje tikrai gausu. Architektas Laurynas Gucevičius (1753-1798), projektuodamas Katedros pastatą, jos, kaip svarbiausios Lietuvos šventovės reikšmę, pabrėžė daugybe skulptūrų.
Meistrą pakvietė iš Italijos
Dalis jų pastatyta dar architektui gyvam esant, kitos atsirado vėliau.
Į Gedimino prospektą Arkikatedra žvelgia didingu dorėninio orderio portiku, kurį remia šešios kolonos.
Už jų esančioje sienoje abipus portalo yra keturios nišos, kuriose stovi monumentalios evangelistų statulos.
Kiekvienas evangelijos skelbėjas pavaizduotas su jam būdingu atributu.
Dešinėje portalo pusėje matome šv.Luką su jaučiu prie kojų ir šv.Joną su plunksna dešinėje rankoje. Prie jo kojų tupi evangelisto Jono simbolis erelis.
Kairėje Katedros portalo pusėje stovi evangelistas Matas su savo pagalbininku angelu ir šv.Morkus su sparnuotu liūtu šalia.
Vakarinio fasado koplyčių nišose dar yra patriarcho Abraomo ir Mozės statulos. Abraomas rankoje laiko peilį, o Mozė – Dievo įsakymų plokštes.
Visos šešios barokinės skulptūros pasižymi individualia išraiška, dvasingumu. Stambioms herojiškoms figūroms barokišką judrumą suteikia meistriškai sukurti drabužiai, draperijos, jų krentančios klostės.
Šitas didingas skulptūras sukūrė italų dailininkas Romos Šv.Luko akademijos profesorius Tommaso Righi (1727-1802). Italijoje pagarsėjusį meistrą į Vilnių 1784 m. pakvietė vyskupas Ignotas Masalskis, kuris tuo laiku statėsi rūmus Verkiuose.
T.Righi 1784-1785 m. sukūrė Verkių centrinių rūmų portiko timpano (trikampio frontono plokštuma) horeljefus ir rūmų galuose buvusių antstatų frizų bareljefus.
Pavaizdavo apaštalų veiklą
Vėliau iki 1791 m. italų skulptorius dirbo prie pagal L.Gucevičiaus projektą perstatomos Katedros.
Be minėtų skulptūrų T.Righi nulipdė visus Katedros vakariniame fasade esančius horeljefus.
Portiko sienoje virš nišų su evangelistų skulptūromis yra penkios horeljefinės beveik trijų metrų aukščio plokštės, kuriose pavaizduotos apaštalų veiklos scenos.
Didžiausioje, kone šešių metrų ilgio, vidurinėje horeljefinėje plokštėje buvo pavaizduotas pamokslą sakantis šv.Petras.
Portiko timpano reljefo kompozicijos centre matome prie aukuro suklupusius žmones. Tai aukojantis Nojus, dėkojantis Dievui už išsigelbėjimą nuo tvano.
Visos skulptūros ir reljefai atlikti iš stiuko. Tai baroko epochoje labiausiai pamėgta lipdybos technika iš drėgnos masės, kurią sudarė gipsas, kalkės, marmuro smėlis ir klijai.
Dera su Katedros masteliais
Kaip rašė monografijos apie Arkikatedros pastatą autorius dailėtyrininkas Vladas Drėma, T.Righi pirmiausia nulipdydavo mažus eskizus iš molio.
„Į grubiausias formų vietas jis įmūrydavo ištisą plytų mūrą bei čerpių laužą, o ten, kur stiuko masė būdavo didesnė, įdėdavo didelius medžio anglies gabalus.
Užbaigęs skulptūrą, nustumdavo pastolius į šalį ir tikrindavo nuo žemės jos išvaizdą. Jei reikėdavo, vėl lipdavo ant pastolių ir taisydavo“, – rašė V.Drėma.
Talentingo skulptoriaus sukurtos skulptūros savo proporcijomis ir dydžiais puikiai dera su Katedros masteliais, papildo santūrias klasicizmo architektūros formas, teikia pastatui monumentalaus iškilmingumo.
Dėl Katedros frontono skulptūrų būta daug nesutarimų tarp architektūros istorikų.
V.Drėma manė, kad jos pastatytos dar L.Gucevičiui gyvam esant ir su jo pritarimu. Kiti laikosi nuomonės, kad L.Gucevičiaus projekte šių skulptūrų nebuvo.
Nugriovė šventųjų statulas
XIX amžiaus rusifikacijos vykdytojai nedrįso pasikėsinti nei į Lietuvos katalikų bažnyčią, nei į jos pastato dekorą.
Kitaip elgėsi sovietiniai ideologai.
1950 metais buvo nugriautos ant Katedros stogo buvusios trijų šventųjų skulptūros, sukurtos Karolio Jelskio.
Birželio 29-osios naktį buvo nuversta šv.Stanislovo statula. Užkabinęs lynu, ją nuvertė traktorius.
Kitoms dviem skulptūroms nugriauti traktoriui pritrūko jėgos.
Šventieji Kazimieras ir Elena nuversti kitą naktį.
Vilniečiai buvo sukrėsti šito vandališko darbo. Kokį įspūdį praeiviams darė aikštėje besivoliojančios skulptūrų duženos, yra aprašęs ne vienas.
Rašytojas Jonas Avyžius savo įspūdžius įdėjo į romano „Chameleono spalvos“ herojaus lūpas: „Apimtas prieštaringų jausmų, aš stovėjau prie pabirusio gipsinio laužo, nematydamas nieko kito aplinkui. Mano degančias akis aptraukė tiršta migla. Pro tą miglą vos įžiūrėjau šešias Katedros kolonas. Už jų turėjo būti tiek pat skulptūrų. [...] Gerai mačiau, kad tos skulptūros tebestovi, tačiau nepasitikėjau savo akimis“.
Beveik keturiasdešimt metų Katedrą su frontono skulptūromis galėjome pamatyti tiktai senose nuotraukose ir atvirukuose.
Griovimui pateisinti kartais būdavo argumentuojama, kad barokinės skulptūros gadinusios klasicistinę Katedros architektūrą. Diskusijos dažniausiai pasibaigdavo teiginiu, kad L.Gucevičius skulptūrų nebuvo numatęs, jos esančios Mykolo Šulco priedas.
Atkurtos prieš dešimtmetį
Sprendimas atstatyti šias šventųjų skulptūras buvo priimtas 1989 metais.
Skulptūrų atkūrimo darbai vyko Užupyje Šv.Baltramiejaus bažnyčioje. Jie kėlė didelį vilniečių susidomėjimą.
Šiemet sukanka dešimt metų, kai trijų šventųjų skulptūros ant frontono buvo atstatytos.
Griežtai prisilaikydamas formų ir dydžių tikslumo, jas atkūrė skulptorius Stanislovas Kuzma.
Prof. A.Mačiulis rašo, kad K.Jelskio skulptūros buvo per stambios Katedrai, todėl jas atstatant vertėjo pakoreguoti mastelį.
Kūriniai – ir iš kitur
Katedros šonuose už kolonadų esančių sienų nišose taip pat stovi skulptūros. Tačiau jos neturi nieko bendro nei su L.Gucevičiumi, nei su T.Righi.
Šios skulptūros čia buvo atkeltos iš Šv.Kazimiero bažnyčios, uždarytos po 1831 m. sukilimo.
Įrengiant Šv.Nikolajaus soborą, buvo naikinamas XVIII a. viduryje po gaisro sukurtas interjeras.
Siekdama išgelbėti kiek galima daugiau paveikslų, skulptūrų, Vilniaus kapitula ieškojo jiems naujų erdvių.
Altorinės Šv.Kazimiero bažnyčios skulptūros Katedros šoninėse galerijose ant postamentų buvo užkeltos jau 1832 m. rudenį.
Darbams vadovavo mūrininkas Vincentas Kolesinskis.
Šoninės galerijos su skulptūromis nuo aikštės ir sodo pusės jau XIX a. pabaigoje buvo atitvertos metalinėmis tvorelėmis, kad mugių ir parodų, kurios būdavo organizuojamos aikštėje, dalyviai, valkatos ir benamiai nešiukšlintų ir neterštų pasienių.
Pietinio šono galerijoje stovi 7 Lietuvos didžiųjų kunigaikščių statulos.
Jos apie 1753 m. buvo pastatytos Šv.Kazimiero bažnyčios didžiojo altoriaus antrame tarpsnyje tarp kolonų ir piliastrų, kurių puošnūs kapiteliai žėrėjo auksu.
Katedros šiaurinio fasado galerijoje esančios 5 jėzuitų skulptūros buvo sukurtos Šv.Kazimiero bažnyčios šoniniams altoriams.
Jos dar mažesnės už kunigaikščių skulptūras, todėl užkeltos ant aukštesnių postamentų.
Nekeista, kad šios interjerui kurtos skulptūros atrodo per mažos, netinkančios prie monumentalios Katedros architektūros.
