Buvęs sovietų partizanas Lietuvoje Y. Aradas: „Didžiavausi galėdamas kariauti prieš nusikaltėlius“

Prezidentė Dalia Grybauskaitė po beveik penkerių metų pertraukos vėl atnaujino Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti veiklą. Jos darbas nutrūko po to, kai Generalinė prokuratūra buvo iškėlusi bylą vienam jos narių, buvusiam ilgamečiam Izraelio „Yad Vashem“ muziejaus vadovui Yitzhakui Aradui. Kas tai per veikėjas, apie kurį po pertraukos vėl prabilta pačiu aukščiausiu lygiu?

Daugiau nuotraukų (1)

Birutė Vyšniauskaitė

Sep 1, 2012, 5:00 PM, atnaujinta Mar 17, 2018, 12:29 AM

Pirmąją Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams įvertinti 1998 m. buvo sudaręs kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Ji dirbo iki 2007 m.

2006 m. gegužę Generalinei prokuratūrai pradėjus tyrimą dėl galimo Y. Arado dalyvavimo žudant Lietuvoje civilius žmones, ir šiam pasitraukus iš komisijos, jos veikla 2007 m. buvo sustabdyta.

Susitikimas senelių namuose

Kas lėmė, kad žinomas Izraelio istorikas ir buvęs kariškis Y. Aradas paliko komisiją ir kaip jis vertino Lietuvoje pradėtą prokurorų tyrimą?

Lietuvos prokurorai rėmėsi Y. Arado Amerikoje 1972 m. išleista knyga, kurioje jis prisimena savo partizanavimą sovietų būryje miškuose Baltarusijos pasienyje. 2008 m. ikiteisminis tyrimas Y. Arado atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau šis faktas tarp Lietuvos ir Izraelio buvo įžiebęs ugnį.

Portalas lrytas.lt pateikia interviu, kurį Y. Aradas davė Izraelyje 2009 m. rudenį. Tąsyk susitikome prestižiniame Tel Avivo Ramata Šarono priemiestyje, kur jis su žmona Michal įsikūręs prabangiuose senelių namuose. Iš pradžių istorikas abejojo, ar jam verta bendrauti su Lietuvos žurnalistais, tačiau kiek pagalvojęs sutiko ir, matyt, interviu ilgai ruošėsi, nes kalbėdamas nuolatos vartė kruopščiai ranka prirašytą sąsiuvinį.

„Tik neskubinkit manęs. Apie viską iš eilės. Nepapasakojęs apie savo šeimą, negalėsiu paaiškinti ir savo atsiradimo pas sovietinius partizanus“, - pradėjo Y. Aradas.

Kantoriaus sūnus iš Švenčionių

Jis gimė 1926 m. Švenčionyse, sinagogos kantoriaus šeimoje, kuri buvo religinga, bet neortodoksinė.

„Šeimoje visi kalbėjome hebrajiškai, buvau auklėjamas kaip žydas ir sionistas. Mano šeima ir visa mūsų giminė svajojo, kad vieną kartą ateis diena, kai mes išvyksime į Erec Israel (Izraelio žemę). Tačiau šią mūsų svajonę, kaip ir milijonus žydų, palaidojo prasidėjęs karas“, - pasakojo istorikas.

1930 m. Aradų šeima išvyko į Lenkiją. Zamoščiaus miestelyje, Liubline ir Varšuvoje Y. Arado tėvas dirbo vyriausiuoju kantoriumi.

1939 m. rugsėjo 1 d. dar trylikos neturėjęs Y. Aradas karo pradžią su namiškiais sutiko slėpdamiesi nuo vokiečių bombų.

„Mano Bar micva (žydų berniukai sulaukę 13 m. švenčia pilnametystę - Red.) 1939 m. lapkritį vyko sinagogoje už uždarų durų, nes visa šeima labai bijojo, kad neįsiveržtų vokiečiai“, - prisiminė Y. Aradas.

Supratę, kad Lenkijoje žydams pasilikti kiekvieną dieną darosi vis pavojingiau, Aradai nusprendė sugrįžti atgal į Švenčionis.

„Daugybė žydų iš Lenkijos bėgo į sovietų okupuotus rajonus ne todėl, kad palaikė komunistus ar jų valdžią, bet iš dviejų blogybių rinkosi mažiausią - sovietai žydams buvo geriau nei naciai“, - ir šiandien įsitikinęs Y. Aradas.

Tėvų taip ir nesulaukė

1939 m. gruodžio 25 d. trylikametį Y. Aradą su penkiolikmete seserimi Rahel tėvai išsiuntė atgal į Lietuvą. Per sieną juos pervedė lenkai ir paaugliai netrukus vėl atsidūrė Švenčionyse, pas giminaičius.

„Sugrįžęs į Švenčionis pradėjau lankyti rusų mokyklą, nes čia veikusi žydų mokykla jau buvo uždaryta. Kartą naktį iš jos bibliotekos mums pavyko išsinešti nemažai žydų autorių knygų ir vadovėlių. Todėl mokydamasis rusiškai naktimis skaitydavau žymiojo Lietuvos žydų poeto Abrahamo Mapu knygas“, - pasakojo istorikas.

Tėvai, žadėję iš Varšuvos į Švenčionis kaip nors atkakti po mėnesio, taip ir nepasirodė. Y. Aradas su seserimi jų daugiau niekada nebepamatė.

„1941 m. birželį vokiečių tankus jau išvydome ir Švenčionyse. Bandydami kaip nors gelbėtis planavome vėl bėgti į Lenkiją, bet nacių tankai buvo greitesni už mus, todėl teko pasilikti. Netrukus Švenčionyse valdžią perėmė vokiečių žandarai, padedami vietos lietuvių policininkų. Vieną dieną buvo surinkta apie du šimtai jaunų žydų ir išvesta neva į darbą. Bet iš tikrųjų jie už kelių kilometrų nuo miestelio buvo sušaudyti“, - sklaidė prisiminimus Y. Aradas.

Išsigelbėjimą matė tik miške

Atsidūręs Švenčionėlių gete jis jau buvo susitaikęs su mintimi, kad jo laukia toks pats likimas, kaip ir tų sušaudytų tautiečių.

Baltarusijoje getų nebuvo, todėl Y. Aradas, paskatintas draugų, nusprendė kartu su jais patraukti į kaimyninę šalį. Pasiekę maždaug už 100 km nuo Švenčionių esantį Glubokij miestelį, vaikinai sužinojo, kad visi 8 tūkst. Švenčionėlių gete buvusių žydų sušaudyti, o Švenčionių gete palikta tik apie 400 žydų amatininkų, kurių darbo reikėjo tiek vokiečiams, tiek lietuviams.

Iki 1941 m. pabaigos išbuvęs Baltarusijoje Y. Aradas išgirdo, kad ir čia bus kuriami getai, todėl ir vėl nusprendė grįžti į gimtuosius Švenčionis, kur buvo likusi sesuo.

„Mes su draugais puikiai supratome, kad ir Švenčionių getas anksčiau ar vėliau bus likviduotas. Todėl, siekdami išgyventi, pasirinkome tuo metu vienintelę galimybę - prasimanyti ginklų ir pasitraukti į mišką“, - tęsė savo gyvenimo istoriją Y. Aradas.

Jis su draugais tuo metu jau turėjo žinių, kad kažkur pasienio su Baltarusija miškuose veikia sovietiniai partizanai.

Iš vokiečių sandėlio nugvelbęs senų perdirbtų ginklų, 1942 m. pavasarį Y. Aradas su grupele draugų pasiekė Baltarusijos miškus, maždaug 20 km nuo pasienio su Lietuva.

„Gyventi miške buvo labai sunku. Reikėdavo kažkaip prasimanyti maisto, todėl tekdavo eiti į aplinkinius kaimus. Po mūsų apsilankymų vietos gyventojai šaukdavo: „Žydai plėšia“. Bet mes neturėjome kitos išeities, kažkaip reikėjo išgyventi“, - prisiminė Y. Aradas.

Sukilimą gete palaikyti atsisakė

- Kodėl ir kaip jūs 1943 m. pavasarį atsidūrėte Vilniuje?

- Mes nuolat palaikėme ryšius su Vilniaus getu ir čia veikusiu žydų pogrindžiu. Geto vadovybė kvietė mus prisijungti prie rengiamo sukilimo, tačiau, nors ir buvome dar labai jauni, supratome, kad sukilimas nieko neduos - nebent mirtį ne Paneriuose, o Vilniaus centre.

Bet įkalbinėjami Vilniaus geto pogrindžio aktyvistų, su draugu nusprendėme su jais susitikti. Iki Švenčionių ėjome dvi naktis pėsčiomis, o Vilnių pasiekėme prekiniu traukiniu. Čia gete buvo ir mano sesuo Rahel.

Po pokalbių su gete sukilimą ruošusiais pogrindininkais nusprendėme, kad jų planai tikrai neišgelbės gete esančių žydų, ir su draugu nutarėme vėl sugrįžti į mišką. Tokiam žingsniui mus dar labiau paskatino tai, kad Paneriuose jau buvo sušaudyta apie 4000 žydų.

Vargais negalais ištrūkę iš Vilniaus vėl pasiekėme mišką, kur sutikome V.Čapajevo būrio partizanus, kurių užduotis tuo metu buvo sprogdinti traukinius.

- Kada perėjote į lietuvių vadovaujamą sovietinių partizanų būrį?

- 1943 m. vasarą, kai su V. Čapajevo būriu susitiko Motiejaus Šumausko vadovaujamas „Žalgirio“ būrys, man, kaip Lietuvos piliečiui, buvo pasiūlyta pereiti pas lietuvius, partizanavusius Naručio miške. Kurį laiką su mumis buvo ir Genrikas Zimanas, bet vėliau jis pasitraukė į Rūdininkų girią. Tuo metu M. Šumauskas konspiracijos sumetimais buvo vadinamas Kazimieru, o G. Zimanas - Jurgiu.

Man buvo suteiktas Anatolijaus Kunickio slapyvardis.

Tvirtino žmonių nešaudęs

- Iki kada jūs partizanavote Lietuvos miškuose?

- Iki 1945 m. balandžio. Tada suvokiau, kad ne tik noriu, bet ir privalau kariauti prieš vokiečius bei jų kolaborantus, kurie išžudė mano šeimą, giminaičius, tūkstančius žydų.

Didžiavausi, kad turiu galimybę kariauti prieš nusikaltėlius ir žudikus.

Miškuose veikdavome grupėmis po penkis žmones. Pagrindinė mūsų užduotis buvo sprogdinti traukinius geležinkelio linijoje Vilnius-Daugpilis-Leningradas.

- Lietuvoje buvo kalbama, kad jūs ne tik traukinius sprogdinote, bet ir žudėte civilius žmones. Ar tai tiesa?

- Neišsižadu nieko, ką esu parašęs savo knygose. Ir dabar galiu dar kartą prisipažinti, kad nesu su partizanais nužudęs nė vieno nekalto beginklio žmogaus. Aš pats žmonių iš viso nežudžiau. Buvau eilinis partizanas ir kariavau prieš savo tautos priešus, turėdamas vienintelę svajonę - po karo išvykti į Izraelį.

Generolui pasiūlė kurti muziejų

- Kaip jūs atsidūrėte Izraelyje?

- Baigiantis karui, Lietuvoje buvo renkami žydai, kurie norėjo išvykti į Izraelį. Turėdamas Graikijos piliečio dokumentus per Lenkiją, Rumuniją, Italiją nelegaliai 1945 m. gruodį laivu pasiekiau išsvajotą Izraelį. Vos tik atvykus teko dalyvauti Nepriklausomybės kare. Kibuce gyventi nenorėjau, todėl pasilikau tarnauti kariuomenėje.

1946 m. į Izraelį atvyko ir mano sesuo, kuri taip pat partizanavo Rūdininkų girioje.

- Kada ėmėtės vadovauti garsiajam holokausto „Yad Vashem“ muziejui Jeruzalėje?

- Beveik 30 metų ištarnavęs kariuomenėje, 1972 m., jau būdamas generolas majoras, sulaukiau Izraelio vyriausybės kvietimo kurti šį muziejų. Iki 1993 m. vadovavau muziejui. Iki to laiko ne kartą lankiausi SSRS, tenykščiuose archyvuose. Visą surinktą medžiagą panaudojau savo knygai apie SSRS žydų katastrofą.

- Kodėl būtent jūs buvote pakviestas į JAV dalyvauti lietuvio Aleksandro Lileikio išsiuntimo iš šalies procese?

- Matyt, buvo atsižvelgta į mano, kaip istoriko ir eksperto darbus bei tyrinėjimus.

A. Lileikio nepažinojau ir nieko apie jo veiklą Lietuvoje nežinojau. Reikėjo įrodyti, kad jis dirbo policijoje ir dalyvavo, žudant žydus Paneriuose. Apie 1990 m. kartu su amerikiečiais lankiausi Vilniuje. Archyvuose aptikome daug medžiagos, įrodančios A. Lileikio kaltę. Padėjau rinkti dokumentus ir apie JAV gyvenusio Algimanto Dailidės kolaboravimą su vokiečiams.

- Kaip atsidūrėte prezidento V. Adamkaus sudarytoje komisijoje nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje tirti?

- Kai jau buvau palikęs „Yad Vashem“ muziejų, pas mane apsilankė tuometis Lietuvos ambasadorius Izraelyje Romas Misiūnas ir parlamentaras Emanuelis Zingeris. Jų prašomas ir raginamas sutikau dirbti šioje komisijoje, nors daugelis žydų, kilusių iš Lietuvos bei buvę bendradarbiai tokiam mano žingsniui nepritarė.

Tačiau aš laikiausi nuostatos, kad privalau įsijungti į šios komisijos darbą, panaudodamas visas turimas per daugelį metų sukauptas žinias.

Ne kartą lankiausi Lietuvoje, buvo atvykę ir mano vaikai. Lankėmės gimtuosiuose Švenčionyse, Vilniuje, Kaune.

Komisijoje vyko daug įdomių diskusijų. Po truputį mums pavyko išsiaiškinti nemažai istorinių faktų, kuriuos pagrindėme archyviniais dokumentais.

Tačiau vieną gražią dieną aš buvau apkaltintas žmonių žudymu, todėl nusprendžiau iš komisijos pasitraukti.

- Lietuvos prokurorai jus kvietė Vilniuje duoti parodymus. Galbūt jie būtų išsklaidę kilusius įtarimus, kad jūs, būdamas sovietų partizanų būryje, žudėte civilius žmones. Kodėl nesutikote atvykti?

- Juk Lietuvoje iki šiol gyveno ir tebegyvena šimtai partizanų – ir lietuvių, ir rusų, kurie kartu su manimi buvo miškuose. Kodėl jiems nebuvo keliamos bylos, o tik man ir dar dviem moterims žydėms?

Manau, kad toks prokurorų sprendimas ne kas kita, o antisemitinis išpuolis. Kam jo reikėjo - nežinau, tik esu girdėjęs, kad prie to prisidėjo Genocido ir rezistencijos tyrimų centras Vilniuje.

Juk mano prisiminimų knyga apie partizanavimą išleista prieš daugiau nei prieš trisdešimt metų, tad kodėl joje paminėti faktai kažkam užkliuvo tik dabar?

Jeigu aš būčiau bijojęs dėl to, apie ką rašiau, tikrai nebūčiau niekada atvykęs į Lietuvą. Neturėjau ir neturiu nieko prieš lietuvius ir Lietuvą. Ir net po to išpuolio prieš mane nejaučiu lietuvių tautai jokios neapykantos. Tos bylos greičiausiai reikėjo tiems, kas nuolatos siekia kiršinti žydus ir lietuvius.

Nepaisant to, tęsiu savo istorinius tyrinėjimus. 2009 m. buvo išleista mano knyga „Raudonosios vėliavos šešėlyje“, kurioje gilinausi į žydų veiklą sovietų armijoje, partizanų būriuose, SSRS pramonės kūrime.

Vaikai ir paaugliai ginklų negaudavo

Buvęs V. Adamkaus sudarytos komisijos ekspertas, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Arvydas Anušauskas, dirbsiantis ir atnaujintoje komisijoje, lrytas.lt sakė, jog įtarimai, kad Y. Aradas, partizanaudamas su sovietų būriuose galėjo šaudyti civilius žmones, yra abejotini: „Jam iškelta byla buvo paremta jo paties paaugliškais prisiminimais. Kažin, ar yra duomenų, kad jis, būdamas šešiolikos metų, šaudė žmones. Kai kurie išlikę dokumentai liudija, kad sovietų partizanams trūkdavo ginklų, todėl moterims ir paaugliams jų paprasčiausiai neduodavo“.

Y. Arado kaltinimus Genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, esą šis galėjo paskatinti prokurorų tyrimą, A. Anušauskas vertino skeptiškai: „Pats tuo metu dirbau centre, tačiau negirdėjau, kad jo darbuotojai arba vadovai būtų kaip nors prisidėję prie bylos Y. Aradui iškėlimo“.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.