Apie tai praėjusią savaitę prisiminė Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) veteranai, techninio skurdo ir politinės cenzūros sąlygomis pakloję kelią dabartinėms Lietuvos televizijos, kino, estrados žvaigždėms.
Ar sovietiniais laikais Lietuvos radijas ir televizija buvo tik aklas komunistinės ideologijos skleidėjas, ar teigiamas anuomet modernios kultūros reiškinys?
Viską išrado rusai?
Iki šių dienų egzistencinio klausimo drama tebejaudina radijo ir televizijos veteranų širdis. Nacionalinio LRT senjorų sambūrio vadovas Vytautas Mikuličius sakė, kad cenzūra ir šiais laikais neįsivaizduojama politinė kontrolė nesužlugdė žurnalistų, režisierių, operatorių kūrybinio prado. Jį net labiau už komunistinę ideologiją ardo dabartinė reitingų diktatūra, gimdanti vidutinybes ir tik subtiliam namų šeimininkių skoniui įtinkančias laidas.
„Negalėjome kalbėti laisvai, bet lietuvių kalbos švarumui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Prie diktoriaus pulto nuolat gulėjo lietuvių kalbos žodynas. Dabar nacionalinės televizijos žurnalistai, žinių pranešėjai irgi kalba taisyklingai, bet kai kurių komercinių televizijų laidų vedėjų dikcija – atrodo, jie iš gatvės būtų paimti. Siaubinga artikuliacija“, - kritiškai kalbėjo nuo 1951 m. Lietuvos radijuje, vėliau, 1957 m. įkurtoje Lietuvos televizijoje dirbęs 83 metų V. Mikuličius.
Žurnalistas prisiminė: radijuje ir televizijoje buvo etatiniai cenzoriai, bet redaktorius ir diktorius nuo politinių nemalonių labiausiai saugojo vidinė cenzūra.
„Žinojome, ką galima kalbėti, o ko ne. Bet ne visada suveikdavo. Kartą per radiją pasakiau, kad raketų išradėjas buvo XVII a. lietuvių artilerijos inžinierius Kazimieras Simonavičius. LRT komiteto pirmininką Joną Januitį iškvietė Lietuvos kompartijos Centro komiteto (LKP CK) biuras, davė velnių. Atlėkė pas mane įpykęs J. Januitis ir paaiškino, raketas XX a. pradžioje išrado Rusijos mokslininkas Konstantinas Ciolkovskis, tokia partijos tiesa. Nors iš tiesų K. Simonavičius pirmasis aprašė raketų veikimo principus XVII a. Bet tokios buvo nuostatos – viską, kas geriausia pasaulyje, išrado rusai“, - šypsodamasis pasakojo V. Mikuličius.
Veteranas prisiminė ir slogią atmosferą, kai 1953 metais, kovo mėnesį, mirė sovietų diktatorius Josifas Stalinas.
„Tada dvi savaites iš Maskvos transliavo gedulingą muziką, mes neturėjome ką veikti, bet algą mokėjo. Bet vėliau, kai sušaudė saugumo viršininką Lavrentijų Beriją, tapo šviesiau, atsirado daugiau kūrybinės laisvės“, - prisiminimais dalijosi V. Mikuličius.
Prieštaringas viršininko portretas
Lietuvos televizijos gimimas ir raida neatsiejami nuo ilgamečio LRT komiteto pirmininko (iki 1987 m.) Jono Januičio figūros. Televizijos ir radijo veteranai jį prisimena kaip ištikimą socialistinės santvarkos šalininką, bet tuo pačiu ir lietuvybės puoselėtoją.
Ir – kaip talentingą, reiklų ir teisingą administratorių (dabar sakytume – vadybininką). Jis priimdavo į darbą buvusius tremtinius, jų vaikus.
„Taip, jis toks buvo: bolševikas, bet lietuvis. Daug draudė, laikėsi partijos linijos. Bet laimino tautinei kultūrai puoselėti skirtas laidas, buvo kaupiami nacionalinės kultūros, meno fondai. Ir tvarka redakcijose buvo geležinė“, - prisiminė pirmasis radijo ir televizijos sporto komentatorius, žurnalistas ir redaktorius Algis Julius Matulevičius.
Pirmasis tiltas tarp žemynų
A. J. Matulevičius – taip pat lietuviško radijo ir televizijos legenda. Jis buvo vienas iš nedaugelio žurnalistų, kurie tais laikais su Lietuvos sportininkais keliavo po pasaulį.
Lietuvis žurnalistas 1968 metais išgarsėjo visoje Sovietų Sąjungoje, kai surengė išskirtinę tarpkontinentinę spaudos konferenciją tarp Meksiko (Meksika) ir Vilniaus.
„Tada Meksikoje vyko XIX vasaros olimpinės žaidynės. Aš užmezgiau ryšį su Lietuva, pasikviečiau mūsų šalies sportininkus, kalbėjomės su kolegomis redakcijoje Vilniuje, pranešėme apie mūsiškių laimėjimus. Tai buvo labai įdomu, technologijų naujovė tais laikais“, - teigė A. J. Matulevičius.
Iš jo lūpų Lietuva taip pat sužinodavo apie sportininkų pergales ir pralaimėjimus 1972-ųjų Miuncheno, 1976-ųjų Monrealio olimpiadose.
Kaip Baba Jaga tapo Žiežula
Pro visuotinės rusifikacijos tinklą lietuviško žodžio rezistencija prasiskverbdavo netikėtose vietose. LRT labai populiarių rusiškų animacinių (anuomet vadinamų multiplikaciniais) filmų herojus prakalbino lietuviškai.
Verčiamos, dubliuojamos būdavo net rusų liaudies pasakų pagrindu sukurtos animacijos. Baba Jaga tapdavo lietuvių tautosakos veikėja Žiežula, Ivanuška Duračiokas – Joneliu Kvaileliu.
Vyresnės kartos atstovai iš savo vaikystės turbūt prisimena vos ne sakraline buvusios frazės pačioje animacinio filmuko pabaigoje: „dubliažo režisierė Nemira Borkengaginienė, redaktorė Lidija Dubauskienė“.
L. Dubauskienė LRT veteranų pobūvyje prisiminė, kad gauti iš Maskvos animacinius (multiplikacinius) filmus Lietuvos televizijai buvo labai sunku. Redaktorė pati vargdavo, važinėjo į Maskvą prašyti animacinių filmukų. Maskva reikalavo pinigų, „Sojuzmultfilm“ nemokamai duodavo tik kultinį serialą „Na, palauk“ - bet jo įgarsinti lietuviškai nebuvo prasmės, nes per visą filmą pagrindinis veikėjas, į hipio karikatūrą panašus vilkas teišdardavo frazę: „Nu, zajac, pogodi!“ („Na, zuiki, palauk“).
Žiūrint iš dabartinio skaitmeninių technologijų amžiaus aukštumų, parengti net 10 minučių „multiką“ buvo pragariškas darbas. Filmo juostas reikėjo sukarpyti „žiedais“, įrašomi vertimų fragmentai, vėliau juosta suklijuojama.
Iš kaimo – su alaus statine
Sovietinė televizija, radijas, nepaisant ideologinio slėgio, cenzūros ir kontrolės turėjo savotiško žavesio. Daug smagiau išdykauti, kai draudžia ir kontroliuoja.
Kino operatorius Bronislovas Slavinskas ir jo kolegos Vygintas Grigonis, Zenonas Bilevičius prisiminė, kad anuomet visi noriai vykdavo rengti reportažų į kolūkinį kaimą apie gausėjantį derlių ir panašiai. Nes grįždavo su statine naminio alaus ir tokiomis kaimiškomis gėrybėmis, kurių parduotuvėse anuomet buvo gauti beveik neįmanoma.
Tuomet radijo ir televizijos darbuotojai po darbo mielai pasilikdavo studijose ir skeldavo politinius anekdotus apie santvarką, kurią ką tik, viešai eteryje, liaupsindavo.
Partiniai bosai užmigdavo
Operatoriai ir kiti techniniai darbuotojai prisiminė sunkią lietuviškos televizijos pradžią – Maskva iš pradžių siųsdavo pasenusią, kone nurašytą techniką, vėliau vargais negalais, padedant lietuviškos dešros ir „Dainavos“ trauktinės galiai, pavykdavo įsigyti geresnių filmavimo kamerų, magnetofonų (garso įrašų aparatūros).
Operatorius Vygintas Grigonis pasakojo, koks sunkus politinis uždavinys buvo filmuoti LKP CK plenumus, į kuriuos susirinkdavo visa Lietuvos okupacinė administracija su Antanu Sniečkumi priešakyje.
Kas buvo CK plenumai, vyresnioji karta žino, jaunimui išaiškinti būtų sudėtinga. Užtenka žinoti, kad tai buvo renginiai, po kurių parduotuvėse nuolat mažėjo prekių, bet daugėjo rusų kalbos viešojoje erdvėje.
„Norint kokybiškai nufilmuoti renginį uždaroje patalpoje, reikėjo itin gero apšvietimo, daug lempų. Jos buvo labai kaitrios, todėl valdžios žmonės kentė karštį ir užsnūsdavo plenumo metu. Kartą viena lempa sprogo, garsas toks, lyg granata būtų sprogusi. Visi pašoko iš vietų, tik Motiejus Šumauskas, tuometis LSSR Ministrų tarybos pirmininkas pramerkė vieną akį ir vėl užmigo. Šaltų nervų žmogus buvo“, - juokėsi V. Grigonis.
Estrados žvaigždžių valanda
Veteranų susitikime buvęs Stasys Baliūnas, muzikos ir meno laidų redaktorius – vienas 1968 metais startavusio estradinės dainos festivalio „Vilniaus bokštai“ iniciatorių.
Jo teigimu, šis per LRT beveik 20 metų transliuotas lengvosios muzikos festivalis į sceną atvedė lietuviškos estrados legendas – Stasį Povilaitį, Janiną Miščiukaitę, Oną Valiukevičiūtę, Eugenijų Ivanauską.
Ne visi garbaus amžiaus sulaukę lietuviškos televizijos kūrėjai pasitraukė iš aktyvaus kūrybinio gyvenimo. Operatorius, redaktorius B. Slavinskas kuria dokumentinių filmų seriją apie Lietuvos istoriją, kultūros paveldą.
Televizijos ir radijo senjorų susitikimo metu jis parodė įdomių atradimų kupiną filmą apie Kasparą Bekešą – vengrų bajorą, Vilniaus universitetą įkūrusio karaliaus Stepono Batoro bendražygį.
