Kokios dar paslaptys apie 1993 metais vykusį okupacinės kariuomenės pasitraukimą iš Lietuvos nėra atskleistos?
Apie tai „Lietuvos rytas” kalbėjosi su Kovo 11-osios Akto signataru, pirmuoju krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi.
– Kodėl buvo nutylėta, kad paskutiniai Rusijos kariuomenės kariai iš Lietuvos pasitraukė ne rugpjūčio 31-ąją?
– Tai buvo mano sprendimas. Apie tai nieko nežinojo netgi to meto mūsų šalies vadovai.
Buvo akivaizdu, jog paskelbus, kad Lietuvoje dar liko Rusijos karių, rusams būtų atsivėrę įvairių spekuliacijos galimybių, o to nereikėjo leisti.
Likus keliems mėnesiams iki rugpjūčio 31-ąją finišavusio proceso Rusija labai intensyviai skelbė, kad stabdo kariuomenės išvedimą.
Reikėjo daug įvairių pastangų, kad tie užmojai virstų niekais. Ir mums tada pavyko.
Rugpjūčio 31-ąją, kai Lietuvą oficialiai paliko paskutinis Rusijos kariuomenės kovinis dalinys, buvo likę tik kokie 280 rusų kariškių. Jie saugojo karinius sandėlius, kuriuose buvo laikomi raketiniai degalai.
Mes specialiai sudarėme jiems sąlygas juos išsivežti, nes patys neturėjome tokių techninių galimybių.
Todėl tai, kad jie pasiliko, nelaikau kariuomenės išvedimo grafiko laužymu.
– Tačiau gal būtų teisinga ir kariuomenės išvedimo metines minėti vėliau?
– Manau, kad teisinga minėti rugpjūčio 31-ąją, kai pagal susitarimą su Rusija oficialiai buvo išlydėtas paskutinis jos kariškių dalinys.
Kalbant apie užsilikusius karius – nereikėtų būti formalistams. Jie nebuvo net ginkluoti, nekėlė kokios nors grėsmės.
– Gal iki šiol yra likę ir daugiau paslapčių apie Rusijos kariuomenės išvedimo užkulisius?
– Dabar jau galima atskleisti, kad, pasirašius susitarimus dėl Rusijos kariuomenės išvedimo, pagrindiniu šio proceso trukdžiu tapo tai, jog tuometė Lietuvos kairiųjų Vyriausybė neturėjo efektyvių santykių su Rusija. Jie buvo labai formalūs ir mus dažnai atvesdavo į aklavietę.
– Norite pasakyti, kad patys galėjome sužlugdyti okupacinės kariuomenės išvedimą?
– Dabar tai nebeturi didelės reikšmės, tačiau tokios rizikos buvo.
1992 metų rugsėjo 8-ąją dar nebuvo pasirašytas pagrindinis susitarimas su Rusija dėl kariuomenės išvedimo ir tai suteikė rusams prielaidą teigti, jog suderėti grafikai ir išvedimo sąlygos nėra pakankami dokumentai, o tik priedai prie pagrindinės dar nepasirašytos sutarties.
– Ne kartą esate minėjęs, kad kariuomenės išvedimas pavyko ir dėl gerų asmeninių kontaktų su tuomečiais aukštais Rusijos kariškiais. Ar su jais vis dar palaikote ryšius?
– Atvirai kalbant, 1992 metų rugsėjo 8-osios susitarimą, nuo kurio prasidėjo kariuomenės išvedimas, pavyko pasiekti tik todėl, kad mums pasisekė susitarti su Rusijos gynybos ministru Pavelu Gračiovu.
Tai pavyko padaryti dėl tam tikrų žmonių asmeninių draugiškų ryšių su juo. Tiesiogiai derybų delegacijos darbas tam neturėjo didesnės įtakos.
Bendraujant tiesiogiai su kariškiais buvo galima susitarti dėl sprendimų, dėl kurių politikai labai sunkiai galėjo susiderėti.
Su kai kuriais jų vis dar susitinku. Visai neseniai mačiausi su buvusiu Kaliningrado gubernatoriumi admirolu Genadijumi Jegorovu.
Buvęs Baltijos jūrų laivyno vadas buvo artimas mūsų bičiulis. Per kai kurias kariuomenės išvedimo metu kilusias krizes jis mums labai pagelbėjo.
Pavyzdžiui, kai 1992 metais tuometis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas sumąstė areštuoti Klaipėdoje įsikūrusios pakrančių apsaugos divizijos vadą, kilo milžiniškas triukšmas.
Divizijoje kilusį maištą, kuris galėjo nežinia kaip baigtis, užgesinti pavyko tik įsikišus admirolui, pas kurį tuo metu svečiavausi. Jei ne jis, nežinau, kaip viskas būtų susiklostę.
Šis ir kiti epizodai iliustruoja, kad kariuomenės išvedimas nebuvo toks greitas ir sklandus kaip šiandien, praėjus dvidešimčiai metų, galbūt gali atrodyti.
