Išgyvendamos gilius sąmoningumo pokyčius, tautos pačia savo prigimtimi skatina atminties netekimą, o taip atsivėrusios jos spragos užpildomos konkrečiomis istorinėmis sąlygomis susiklosčiusiais pasakojimais. Iš tokių „didžiųjų pasakojimų“ veikiamų nepastovių marginalinių atminčių formuojama nacionalinė tapatybė nuolat kinta, tačiau niekada galutinai ir negrįžtamai neatitrūksta nuo ją sukūrusios visuomenės.
Nutinkantys istoriniai lūžiai keičia žmonių požiūrius į konkrečius reiškinius, jų vertinimus, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, neretai (ir beveik visada) jie sugrįžta į žmogaus atminties/atminčių viešpatiją.
Vienas iš tokių inertiškų sąmonės komponentų yra medžioklės fenomeno samprata bei jos transformacijos skirtingais laikotarpiais. Archainių laikų būtinybė susimedžioti sau maisto, laipsniškai virtusi kilmingųjų (arba išskirtinio luomo atstovų) pramoga bei privilegija, nepraranda aktualumo iki šių dienų bei kelia naujus klausimus apie medžioklės būtinybę bei reikšmę.
Antai LDK susiklostęs medžioklės elitiškumo vaizdinys toks išliko ir pirmosios Lietuvos Respublikos politinio elito sąmonėje, o sovietų valdžios metais, nacionalizavus visus medžioklės plotus, teisė medžioti tapo „nerašyta“, tačiau realia, kone privaloma sėkmingos nomenklatūrinės karjeros sąlyga. Tokiems medžioklės sampratos kismo aspektams išsiaiškinti reikėtų nuodugnių ir kompleksinių tyrimų, tačiau, palikę juos ateičiai, galime tvirtai tarti, kad skirtingais istoriniais laikotarpiais gyvenę žmonės (tiksliau, jų kartos) vis kitaip suvokė ir medžioklę bei jos teikiamą naudą. Manytina, kad ikivalstybinių laikų medžiotojų požiūris į savo veiklą buvo žymiai pragmatiškesnis nei vėlesnių amžių, kai medžioklės reikšmė nebegalėjo būti apibrėžiama vien ūkiniu aspektu.
Viduramžiais ir ankstyvaisiais Naujaisiais amžiais ji buvo tapusi įvairiapusiu simbiotiniu ryšiu, apjungusiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio (toliau – Ldk) kasdienybę, ekonominį valstybės gyvenimą,net užsienio politiką. Šitaip medžioklė tapo „senalietuvio“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) piliečio savivokos dalimi, neatskiriama nuo jo kasdienybės. Naudingos informacijos apie tai gausu archyviniuose ir publikuotuose šaltiniuose. Luko Gurnickio, Mikalojaus Husoviano veikalai bene geriausiai atspindi to meto medžiotojų santykį su gamtos pasauliu.
Lietuvos Metrikos (toliau – LM) knygose esantys dokumentai leidžia pajusti LDK valdovų organizuojamų medžioklių svarbą, iškeldami prieš mūsų akis tankias LDK girias, apnuoginantys medžiojančio valdovo silpnybes ir leidžiantys atrasti ryškių emocijų bei gyvybingumo kupiną valdovo bei kilmingųjų pasaulį. Reikšmingų įžvalgų minėtais klausimais yra paskelbę LDK kasdienybės problematiką tyrinėję mokslininkai Marcelinas Ročka, Rimvydas Petrauskas, Giedrė Mickūnaitė, Rūta Čapaitė.
Itin retai lietuvių istoriografijoje diskutuojamas gamtos etikos aspektas, nors tai vienas iš fundamentaliausių etikos klausimų, nes „žmogaus moralinis santykis su gamta atsirado archajiniais laikais“ ir tik „civilizacijos raidoje jis buvo nustumtas į kultūros pakraštį, natūraliajai realybei suteikiant imoralinės erdvės statusą“.
LDK apie medžiotojo ir laukinės gyvūnijos dorovinį santykį susimąstyta dar XVI a. Tuo metu suintensyvėjusi medžioklės plotų apsauga nereiškė didžiojo kunigaikščio siekio kuo stipriau saugoti gyvūnų rūšis nuo galimo išnykimo, tačiau atspindėjo šiuo laikotarpiu pripažįstamas nuosaikaus hedonizmo normas, deklaruojamas žmogaus pranašumą prieš žvėrį ir pabrėžiančias žmogaus teisę saikingai džiaugtis visomis girių teikiamomis gėrybėmis.
Husovianas giesmėje apie stumbro medžioklę nedviprasmiškai sako: „Žūsta savaime dėl to sparnuotieji paukščiai ir žvėrys, / Jeigu per šykščiai su jais elgiasi turintys juos. / Teko ne kartą matyt, kaip didžiuos ežeruos nyksta žuvys, / Jei šeimininkas per daug gailisi gaudyti jas“.
Toks santykis su medžiojama fauna įpareigojo medžiotoją justi atsakomybę ir saiką, eksploatuojant kilmingiesiems Dievo suteiktas vertybes, tačiau bėgant laikui saiko pojūtis tapo vis menkiau apčiuopiamas, o požiūris, jog laukiniai gyvūnai nėra dorovinės būtybės, todėl elgesys su jais negali būti vertinamas moralinėmis kategorijomis, dominavo iki XX a. pradžios (tik, reikia manyti, žymiai sekuliaresnis). Todėl verta giliau paanalizuoti LDK valdovo organizuojamų medžioklių reikšmę to meto kilmingųjų kasdienybėje ir viešajame gyvenime, užčiuopiant sampratos virsmą nuo ekonominės būtinybės iki „karališkojo sporto“.
