Žinomas Baltarusijos istorikas, LDK ekspertas Aliaksandras Kriaucevičius „Lietuvos rytui” sakė, kad diskusijas dėl baltarusių, istoriškai vadintų gudais, vietos bendroje istorijoje reikia pradėti jau dabar, nes kuo vėliau, tuo sunkiau gali būti tartis.
– Baltarusiai, kaip tauta ir visuomenė, kol kas dar nesurado savosios tapatybės bei jos pagrindinės atramos istorijoje. Kokia padėtis dabar? – paklausiau A.Kriaucevičiaus.
– Esame tauta, kuri dar balansuoja ant išnykimo ir asimiliacijos ribos. Žinoma, daug žmonių, kaip ir kitose šalyse, yra viskam abejingi, tačiau visuomenėje vis viena vyksta intensyvios savos tapatybės paieškos.
Sovietiniais laikais LDK buvo laikoma tik „svetima” lietuvių valstybe, kuri užgrobė baltarusių žemes, o vėliau atėjo geroji Rusija ir išlaisvino brolišką baltarusių tautą.
Dabartinis oficialus variantas, kurį palaiko A.Lukašenkos režimas, jį remianti Rusijos valdžia ir Baltarusijos bei Rusijos stačiatikių bažnytinė hierarchija, – iš esmės tas pats. Kaip ir Rusijoje, svarbiausiu orientyru ir ašimi verčiamas Antrasis pasaulinis karas ir pergalė jame.
– Ar valdžios versija tikrai valdo?
– Per pastaruosius 20 metų išsilavinusi visuomenės dalis jau aiškiai supranta, kad LDK – ne tik lietuvių, baltų, bet ir slavų valstybė. Tad susidomėjimas LDK istorija dabar labai didelis ir vis auga. Su tuo turi taikstytis ir režimas, kuris net pradėjo flirtuoti su šia – vadinkime ją patriotine – istorijos samprata, kai kuriais atvejais ją net palaikyti.
– Lietuvoje garsiausiai girdėti itin neigiama reakcija, aišku, sukeliama tų, kurie skelbia, kad jokių lietuvių LDK nebuvo ir kad tie „lietuviai” buvo tik žemaičiai, o LDK yra baltarusių kone nuo Mindaugo laikų.
Ar toks požiūris „patriotinėje” stovykloje nedominuos žlugus režimui? Kaip LDK suvokiate jūs?
– Žinoma, visur ir visada bus kraštutinių nuomonių, tad jų yra ir pas mus. Bet aš nemanau, kad toks kraštutinis požiūris taps pagrindinis. Vis dėlto, žinoma, reikėtų nuo tokio pavojaus apsidrausti.
Pirmiausia tai turėtų daryti profesionalūs istorikai, kurie tartųsi, ką pasiūlyti politikams ir piliečiams tuomet, kai režimas žlugs.
Juk jei nebus siūloma ko nors racionalaus, nuosaikaus ir moksliško, tuomet darbotvarkę tikrai gali pradėti diktuoti radikalai.
Pamenu, kad su lietuvių kolegomis dar 1993 metais Minske ir Gervėčiuose susitarėme, kad abiejų šalių istorikai LDK vadins lietuvių-baltarusių valstybe, abu terminus laikydami lygiaverčiais.
Lietuviai šį susitarimą primiršo, kai atėjo A.Lukašenka. Atrodo, kad daugelis lietuvių apskritai įsivaizduoja, kad be A.Lukašenkos čia nieko nėra ir baltarusių visuomenė apskritai jau žlugusi ir ją galima pamiršti.
Lenkus štai pripažįstate bent kaip lygiaverčius derybų partnerius ar kaip priešininkus, o štai mūsų – ne. Tai – klaida.
Juk, kad ir kaip žiūrėsi, neįmanoma nematyti fakto, kad tai buvo ne tik dabartinių lietuvių, bet ir dabartinių baltarusių valstybė.
Mano nuomone, LDK buvo dvinarė baltų-slavų valstybė, kurioje slaviškasis elementas vis dėlto persvėrė baltiškąjį.
Lietuviai įsitikinę tuo, kad vien tai, jog jų politinis elitas valdė šią valstybę karine galia, leidžia vienareikšmiškai teigti, jog tai tik jų valstybė. Esą kas buvo stipresnis, to ir valstybė.
Tačiau istoriniuose liudijimuose nėra nė žodžio apie tai, kad turtingieji slaviški Nemuno baseino miestai – Naugardukas, Gardinas, Valkaviskas – būtų teikę pagrindą šiai valstybei, būtų buvę užgrobti karine jėga.
O kaip slaviškoji gyventojų dauguma visoje valstybėje, kultūra, raštija, architektūra, pagaliau valstybės kalba? Taigi tai buvo lietuviškojo politinio elito ir slaviškosios valstybės struktūros simbiozė.
Bet jei vis dėlto dalysimės dabartiniu tautiniu principu, baltarusiai tikrai turi teisę į gal net didesnę LDK paveldo dalį – tuo metu etninė baltarusių teritorija labai padidėjo baltų teritorijų sąskaita, LDK raštija – tai labiau baltarusių, o ne lietuvių paveldas.
– Ar šios, pasak jūsų, neišvengiamos dalybos bus sėkmingos? Pažiūrėkite, kaip iki šiol mes kai kuriais klausimais niekaip nesusitariame su lenkais. Gal su jais susitarti iš viso neįmanoma?
– Gali būti, kad ir nesusitarsime. Bet kokiu atveju šios dalybos bus labai ilgos ir sunkios. Tačiau kitos išeities, nei tartis ir diskutuoti, nėra.
