Tad visuomenė, atrodo, nebręsta – kritinio ir laisvo mąstymo, kurią suteikia istorinės bei humanitarinės studijos, joje vis dar pernelyg mažai. Tad ir atotrūkis tarp istorikų profesionalų, akademinio pasaulio ir likusios visuomenės dalies – vis dar didžiulis.
Taip teigė Vilniaus Universiteto Istorijos fakulteto dekanas Rimvydas Petrauskas interviu lrytas.lt artėjančios visų esamų ir buvusių fakulteto auklėtinių šventės – „Historiada‘2013“ proga.
Tačiau šis renginys, kuris šį šeštadienį 15 val. prasidės fakulteto kieme, o 18 val. tęsis sostinės muzikiniame klube „New York“, R.Petrauskui įkvepia ir optimizmo. Pasak jo, stiprus ir nenutrūkstantis ryšys tarp fakulteto ir jo auklėtinių, pasklidusių kone visose šalies gyvenimo srityse – įrodymas, kad akademinė bendruomenė pilna gyvybės ir toli peržengia universiteto sienas.
- Kas jums yra Historiada? Jūsų požiūriu, ar tai tik senai vienas kitą mačiusių senų bičiulių susibūrimas ir „senų gerų laikų“ nostalgijos pliūpsnis, ar šis tas daugiau? Ar buvę ir esami akademinio pasaulio atstovai, buvę ir esami studentai šiais laikais bendrauja pakankamai intensyviai ir turiningai?
- Sudėtingas klausimas. Na, bet kokiu atveju, galima konstatuoti tai, jog žmonės akivaizdžiai jaučia ne tik tokių susibūrimų, bet ir bendravimo apskritai poreikį. Dar daugiau – panašu, kad, bėgant metams, šis poreikis net didėja. Taigi, nors ir sunkoka labai aiškiai ir artikuliuotai įvardinti, ką visi šie žmonės turi bendro, akivaizdu, kad tas ryšys tikrai stiprus.
Taigi, visi – ir likę fakultete ar akademiniame pasaulyje apskritai, ir jį seniai palikę – ir sudaro tą IF bendruomenę plačiąja prasme, kurios didžiausioji dalis – alumnai. Pastarieji – neregimas fakulteto bendruomenės kūnas, kuris ir materializuojasi Historiadų metu.
Daugelis čia susitinkančių žmonių būna vienas kito nematę mažiausiai kelerius metus, daugelis apskritai niekada vienas kito gyvenime nebuvo sutikę. Tačiau tokia „nieko bendra neturinčių bendrija“ vis viena egzistuoja, kartas nuo karto susiburia, o jos nariai tvirtai susiję vienas su kitu.
Tai – savaime gražus ir reikalingas dalykas. Tokius renginius, kaip žinia, rengia ir kitų fakultetų alumnai, kurie aktyviai bendrauja ir tarpusavyje, ir su savo fakultetais.
Tačiau aš manau, kad stiprus emocinis prisirišimas prie tam tikros praeities ir vietos yra pirmiausiai būdingas humanitarams, o iš jų – ypač istorikams. Juk mums visiems tokie dalykai, kaip fakulteto pastatas, jo kiemas, jo senoji liepa – ne tik paprasti daiktai, bet ir tam tikros dvasinės kategorijos, simboliai, kurie yra iškalbingi savaime.
- Ar fakultetas domisi ir stebi, kuriais keliais pasuka jį palikusieji? Ar galima daryti kokias nors bendresnio pobūdžio išvadas apie tai, kur nusėda fakultetą baigusieji, bet istorijos baruose neliekantieji?
- Taip, fakultetas tuo domisi, nes tiesiog privalo tai daryti. Tačiau tenka pripažinti, kad nėra gero bendro, centrinio mechanizmo, kaip tokius dalykus galėtų daryti ne tik mūsų, bet ir kiti fakultetai. Informaciją apie tolesnę absolventų karjerą mes renkame daugiau remdamiesi savo ryšiais, pažintimis, asmeninio pobūdžio informacija ir kontaktais.
Tad, viena vertus, fakulteto administracija turi pati sugalvoti, kaip sukaupti kuo pilnesnę informaciją apie savo auklėtinius, kita vertus, tai jai turi padėti padaryti patys alumnai.
Tačiau jau viena ta informacija, kurią mes turime, leidžia daryti vieną pagrindinį apibendrinimą – jokių didelių apibendrinimų apie tai, kur labiausiai linkę pasukti mūsų prieglobstį palikę žmonės, o kur -- mažiau, daryti negalima. Įvairovė – didžiulė.
Tad galima pasakyti, kad istorinių mokslų išsilavinimą įgijęs žmogus gali pritapti labai daug kur – nuo verslo, iki politikos. Mūsų absolventų gali sutikti kone bet kurioje profesinėje sferoje.
- Tačiau ši išvada – lazda su dviem galais. Viena vertus, iš tiesų galima teigti, kad istorinis išsilavinimas yra tokia platus ir universalus, kad leidžia jį įgijusiam žmogui įsitvirtinti kone bet kurioje gyvenimo srityje.
Kita vertus, tie, kurie mano, kad išsilavinimas ir mokslas apskritai turi pirmiausiai turėti aiškią ir konkrečiai išmatuojamą „praktinę“ bei konkrečią taikomąją vertę, gali sakyti, jog tai – kaip tik įrodymas, jog istoriko ar net humanitaro apskritai išsilavinimas nesuteikia jokių aiškių orientyrų gyvenime ir tarnauja tik kaip „pažyma“, jog esi baigęs aukštąjį mokslą, ir viskas. Ką jūs galvojate apie tai?
- Taip, vis dar ore tebekybo vienas iš principinių visos aukštojo mokslo politikos apskritai klausimų – nuo kada žmogus turi rinktis konkrečios specializacijos studijas ir kokio laipsnio ta specializacija turi būti. Ar apskritai verta specializuoti žmogų kuo anksčiau – pavyzdžiui, jau vos įstojus, nuo 18-19 m.?
Vis dėlto, aš manau, kad gerai parengta istorijos disciplinų, humanitarinių studijų programa suteikia labai dideles galimybes žmonėms ateityje įsitvirtinti pačiose įvairiausiose srityse. Juk tokių studijų suteikiamo bazinio išsilavinimo spektras labai platus – nuo filosofijos ir kritinio mąstymo apskritai iki kelių pagrindinių užsienio kalbų mokėjimo.
Be to, pats universitetas – ne profesinio rengimo centras, o kaip tik tokio plataus žmonių ugydmo, suteikiant jiems maksimalią pasirinkimo ir galimybių laisvę ateityje, vieta. Tuo ir yra pagrįsta pati universiteto idėja.
Kita vertus, daug kas priklauso ir nuo pačių studentų ir jų motyvacijos. Aš vis dėlto linkęs manyti, kad dauguma ateina pas studijų motyvuotai – ta prasme, jog nori studijuoti būtent istoriją, o ne tik „dėl diplomo“. Motyvuotai istoriją, manau, studijuoja ir tie, kurie po to dėl vienokių ar kitokių priežasčių palieka fakultetą.
- Kaip vertinate istorijos mokslo bei pažinimo vietą dabartinėje Lietuvos visuomenėje? Viena vertus, šiuolaikinė visuomenė apskritai iš principo laikoma neistoriška – jai praeitis ir jos studijos tarsi visai nerūpi.
Kita vertus, negalima nepastebėti, kad daugeliui žmonių įvairios istorinės temos – pirmiausiai, žinoma, susijusios su kokiomis nors dabarties peripetijomis, itin rūpi, jos dažnai sukelia didžiulį susidomėjimą ir net aistras viešojoje erdvėje. Kaip paaiškintumėte šį paradoksą?
- Pirmiausiai reikia konstatuoti, kad atotrūkis tarp masinės istorinės sąmonės, visuomenės apskritai ir akademinės bendruomenės – didžiulis. Ta praraja, kuri buvo akivaizdi seniai, vis dar išlieka.
Tačiau akivaizdu ir tai, kad mūsų visuomenė išties domisi istorija – netgi daugiau, nei, pavyzdžiui, Vakarų šalyse. Kartais net atrodo, kad ir vėl pergyvename kažkokį istorinės sąmonės užaštrėjimo periodą, panašų į tą, kuris buvo prieš kokį porą dešimtmečių.
Internete pilna gerai ir įdomiai parengtų, istorijos temoms skirtų svetainių, kurios labai lankomos. Eteryje pasirodo vis naujos televizijos laidos, skirtos ne tik naujausiai, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai. Leidžiama įvairi ir gausi istorinė literatūra.
Tačiau jūs teisingai pastebėjote, kad žmones labiausiai domina tos temos, kurios turi kokį nors su dabartimi susijusį politinį, emocinį ar ideologinį krūvį. Tai, pirmiausiai – naujausios istorijos temos, susijusios su XX a. okupacijomis ir didžiaisiais lūžiais, temos – tarp jų ir senesnių laikotarpių – susijusios su kokiais nors tarpnacionaliniais santykiais.
Stebint, kaip žmonės į jas reaguoja ir kaip jos aptariamos viešojoje erdvėje, neįmanoma nepastebėti, kad dauguma žmonių net nesigilina į tai, kas tuo ar kitu konkrečiu klausimu tuo atveju buvo pasakyta ar parašyta – jie iš karto reaguoja pagal kažkokius savo stereotipus.
Žmonėms tiesiog svarbu paskelbti, įtvirtinti ir dar kartą „apginti“ savo absoliučiai teisinga ir vienintele įmanoma laikoma ideologinę poziciją, ir viskas. Taigi, į istoriją jie žiūri tik kaip į priemonę apginti savo stereotipus ir įsitikinimus ir tų įsitikinimų projekciją į praeitį.
Štai, pavyzdžiui, Žalgirio mūšis. Kuo jis tebėra daugybei piliečių? Be visų kitų emocijų, tai – galutinis ir mirtinas smūgis kryžiuočių Ordinui. Žvelgiant į jį istoriškai tikrąja to žodžio prasme – ir atidžiau, ir plačiau – akivaizdu, kad tai tikrai nebuvo galutinis kryžiuočių klausimo sprendimas ir ten tiek reikalai neišsisprendė, tačiau pamėgink tai pasakyti daugeliui tautiečių.
Taigi, istorijos studijų ir visų humanitarinių disciplinų prasmė ir esmė – visiškai kitos. Juk jų pagrindu ugdomas kritiškas, argumentų bei iššūkių ieškantis ir jų nebijantis mąstymas. Taip pirmiausiai ir reikėtų suprasti klasikinį posakį apie tai, kad istorija yra gyvenimo mokytoja.
Tad tenka konstatuoti, kad būtent tokiu kritinio mąstymo požiūriu visuomenė nebręsta arba bręsta per lėtai ir tebeegzistuoja didžiulis atotrūkis tarp akademinio žinojimo ir visuomenės. Teisingiau – didžiulis visuomenės atsilikimas nuo šito žinojimo.
Žinoma, galima būtų pasakyti, kad profesionalūs istorikai patys dėl to kalti. Galbūt dalis – ir nemaža – tiesos tame yra. Tačiau, kaip minėjau, juk istorikai tikrai stengiasi, dirba, rašo geras knygas, tačiau žmonės vis tiek skaito ir garbina, pavyzdžiui, J.Statkutę de Rosales, kuri tvirtina, jog lietuviai sukūrė visą Europos civilizaciją.
Vis dėlto, dedu viltis į jaunąją kartą ir jos mokymą, istorijos vadovėlius, kurie ir turėtų ugdyti blaivų bei kritinį mąstymą.
- Seniai nuogąstaujama, jog valstybėje dominuoja ir dažnai jos politiką lemia primityvus stereotipinis požiūris į humanitarinius mokslus. Esą investicijos, parama ir ateitis priklauso tiksliesiems, „praktiniams“ ir „apčiuopiamą“ bei aiškiai išmatuojamą rezultatą duodantiems gamtos ir tiksliesiems mokslams, o padangėse skrajojantys humanitarai turėtų tenkintis kuklia vieta kokiame nors aukštojo mokslo rūmų užpečkyje.
Juk dar visai neseniai sklandė idėja naikinti kai kuriuos savarankiškus bei atskirus humanitarinių mokslų – tarp jų ir istorijos – fakultetus VU, juos jungiant į kažkokius stambesnius darinius. Ar, jūsų nuomone, toks mąstymas tebedominuoja? Ar aukštojo mokslo politika šiuo požiūriu kaip nors keičiasi?
- Tendencijos – įvairios. Teigiama – tai, kad pastaraisiais metais pagerėjo humanitarinių mokslų finansavimas, 2008 m. Lietuvos mokslo taryboje sukūrus Humanitarinių ir socialinių mokslų komitetas. Tai – tam tikras šių mokslų pripažinimas, suvokimas, kad jų sferoje galioja savo taisyklės.
Tačiau, žinoma, blogiausia, kad ir visuomenėje, ir valstybės valdžioje dažnai į humanitarinius mokslus žiūrima iš aukšto ir net šiek tiek paniekinamai. Tenka pripažinti, kad prie to prisideda ir kai kurių patys šių mokslų atstovai, prikurdami įvairių sunkiai suprantamų programų.
Kaip apčiuopti ir išmatuoti humanitarinių mokslų teikiamą naudą tiek juos studijuojantiems žmonėms, tiek visuomenei bei valstybei apskritai? Vienareikšmiškai galima sakyti, kad visko į bendrą katilą nesumesi ir neįvertinsi tais kriterijais, kuriais matuojame tiksliųjų, technologinių disciplinų naudą ir būtinybę.
Kas gali skaičiais pasakyti, kokia, pavyzdžiui, yra kritinio mąstymo nauda visuomenei ir kiek kritiškai mąstančių žmonių tiksliai visuomenei reikia tuo ar kitu laikotarpiu? Žinoma, jei kalbėsime apie istorijos taikomąją politinę „naudą“, apie kurią jau kalbėjome ir kuri pas mus itin mėgstama, ironizuojant galbūt ir galima apskaičiuoti, kiek reikėtų tokių „mokslininkų“ tiesioginėms kieno nors politinėms ar ideologinėms reikmėms.
Kita vertus, didžiausia bėda ta, kad valstybės mastu iš tiesų nėra žinoma ir apskaičiuota, kiek ir kokių mokslų apskritai atstovų reikia valstybei ir visuomenei. Na, žinome, kad, pavyzdžiui, verslas pasigenda inžinierių, įvairių technologų. Tačiau aiškiais skaičiais ir argumentais tai nėra įvardijama ir pagrindžiama.
Ką jau bekalbėti apie strateginį planavimą – kas žino, kiek ir kokių krypčių specialistų mums reikės, pavyzdžiui, po ketverių metų? Kiek technologų? Kiek humanitarų?
Pavyzdžiui, pastaruoju metu Anglijos darbo rinkoje graibstomi gerai parengti filosofai. Tačiau kas šiuo metu iš tiesų graibstomi Lietuvos darbo rinkoje, niekas nežino. Be to, niekas nežino, kuo gali grėsti vienos ar kitos krypties skatinimas.
Štai, pavyzdžiui, šiais metais tarp tų, kurie įstojo į valstybės finansuojamas vietas žiauriai ir neginčijamai pirmavo medikai. Kiek tai duos naudos valstybei ir kiek tai iš tiesų reikalinga – neaišku, akivaizdu tik tiek, kad tai – prielaida dar labiau ūgtelėti emigracijai.
Taigi, kategoriški teiginiai, kurie dažnai skamba ir iš aukštų tribūnų, apie vienų ar kitų mokslų ir didesnę naudą ir reikalingumą už kitus, ar būtinybę valstybei specialiais mechanizmais skatinti vienus, o ne kitus – tik tokios pačios ideologinės diskusijos, paremtos kažkokiu tikėjimu, o ne aiškiais argumentais.
