Homo sovieticus I (A.Applebaum knygos „Geležinė uždanga“ ištrauka)

Mes stebėjome procesiją, mases, nešančias raudonas vėliavas, mergaites baltomis suknelėmis. Su mumis buvo Grigorevas, Sąjungininkų kontrolės komisijos sovietų patarėjas… Kai visa aikštė buvo pilna žmonių, jis pasisuko į mane ir paklausė: „O jeigu – tarkime – šie 200 000 proletarų būtų susirinkę čia prieš šešis mėnesius, juk jie lygiai taip pat karštai būtų sveikinę „Sukryžiuotų strėlių“ fašistus, tiesa?

Stalinizmo apogėjaus laikais ideologinio auklėjimo programos apėmė visus be išimties piliečius – net pačius jauniausius.<br>M.Patašiaus nuotr.
Stalinizmo apogėjaus laikais ideologinio auklėjimo programos apėmė visus be išimties piliečius – net pačius jauniausius.<br>M.Patašiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Dec 10, 2013, 7:42 AM, atnaujinta Feb 19, 2018, 9:55 PM

Gyula Schöpflinas savo atsiminimuose

Stalinizmo apogėjaus laikų parodomieji teismai, suėmimai ir dvasininkijos puolimas sukrėtė ir pačių Rytų Europos šalių gyventojus, ir tarptautinę bendruomenę. Tačiau spaudimas „iš viršaus“ buvo tik vienas iš komunistų režimo įrankių, kuriuo jie siekė įtikinti savo piliečius turį teisę valdyti. Jie taip pat bandė ugdyti entuziazmo kupinas ir bendradarbiauti trokštančias „apačias“.

Pirmaisiais pokario metais režimas įnirtingai puolė pilietinės visuomenės institucijas, o po 1948 m. pradėjo kurti naują valstybės kontroliuojamų mokyklų ir masinių organizacijų, kurios turėjo įtraukti piliečius nuo pat jų gimimo, sistemą.

Kartą patekę į totalitarinę sistemą, manė valdantieji, komunistinių valstybių piliečiai niekada nenorės ar negalės jos palikti. Jie turėjo tapti, kaip sarkastiškai sakė vienas senas sovietų disidentas, Homo sovieticus rūšies individais, sovietiniais žmonėmis. Homo sovieticus ne tik turėjo niekada nesipriešinti komunizmui, jam apie tai negalėjo kilti net minties.

Stalinizmo apogėjaus laikais ideologinio auklėjimo programos apėmė visus be išimties piliečius – net pačius jauniausius. Nors ilgą laiką komunistų prioritetas buvo paaugliai, dabar jų dėmesio centras išsiplėtė ir apėmė darželinukus. Mažiausi vokiečių vaikai „yra mūsų švariausia ir geriausia žmogiškoji medžiaga“, – 1949 m. paskelbė Otto Grotewohlis, naujasis Rytų Vokietijos premjeras. – Jie yra mūsų ateities aukso atsargos.“ Todėl, ragino jis, reikia pasirūpinti, kad „jie netaptų reakcinių jėgų aukomis“ ir „neaugtų kaip papuola, be priežiūros ir dėmesio“.

Požiūris į mažus vaikus kaip į tuščius lapus ar į molio gabalus, kuriuos režimas gali formuoti kaip tinkamas, Vokietijoje nebuvo naujas: nacistai vartojo labai panašias metaforas (kaip, beje, ir jėzuitai). Tačiau turinys, kurį Vokietijos komunistai bruko į tariamai tuščias kūdikių smegenis, buvo ne nacistinis. Jau 1945 m. birželį vienas Berlyno laikraštis rašė apie žalą, padarytą vaikams nacių auklėjimo metais:

Pamąstykime štai apie tokius faktus. Vaikai imliausi nuo penktų iki septintų gyvenimo metų. Prisiminkime, kiek truko nacių valdymas. Tai reiškia, kad visi jaunuoliai… užaugo visą laiką veikiami melo, kuris jiems buvo brukamas į galvą mokykloje ir hitlerjugende.

Sovietų okupacinė valdžia iš karto uždraudė privačius vaikų darželius ir uždraudė buvusiems naciams ir jų parankiniams – nors tiksliai šios kategorijos neapibrėžė – dirbti auklėtojais vaikų darželiuose. Kai dėl šio įsako ėmė trūkti auklėtojų, sovietų okupacinis režimas, kuris tikrai turėjo svarbesnių reikalų, organizavo šešių mėnesių kursus naujiems ikimokyklinių įstaigų auklėtojams.

Tai buvo tik pradžia. Sovietų Sąjungos pageidaujamos įtakos švietimui mastas ir pobūdis tiesiog apstulbino daugelį Rytų Europos gyventojų ir ypač Vokietijos pedagogus, kurių daugelis džiaugsmingai tikėjosi, kad kairysis režimas palaikys pažangią, avangardistinę pedagogiką, propaguotą trečiajame dešimtmetyje, daugiausia dėmesio skyrusią spontaniškumui, kūrybiškumui ugdyti ir pasisakiusią už tokį ugdymą, kurį dabar pavadintume „orientuotu į vaiką“. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Budapešte ir Berlyne buvo Montessori vaikų darželių; Januszas Korczakas, pažangus pedagogas ir knygų vaikams autorius, Varšuvos vaikų prieglaudose eksperimentavo su „savivaldos“ idėja, skatindamas vaikus rašyti savas taisykles ir formuoti savus parlamentus.

Dabar Rytų Europos pedagogai sužinojo, kad „tinkami“ mokymo metodai pateikti ne Montessori vadovėliuose, o Sovietų Sąjungos edukologijos teoretikų raštuose, ir pirmiausia Antono Makarenkos, ypatingo Stalino numylėtinio, veikaluose. Ketvirtajame dešimtmetyje Makarenka buvo Gorkio kolonijos, pataisos mokyklos nepilnamečiams nusikaltėliams, vadovas. Jo metodai daugiausia buvo pagrįsti bendraamžių spaudimu, kartojimu ir indoktrinavimu; ypač didelę reikšmę jis teikė gyvenimui ir darbui kolektyve.

Iškalbiausi jo knygos apie Gorkio koloniją „Kelias į gyvenimą“ pasažai skirti kolektyvinio darbo džiaugsmams: „Tai buvo džiaugsmas, galbūt didžiausias džiaugsmas, kokį tik galima atrasti pasaulyje – jausmas, kurį patiriame, kai veikiame kaip vienas kūnas, jaučiame stiprų ir glaudų ryšį su greta esančiais žmonėmis, ramią, milžinišką kolektyvo galią, jausmas, kuris persmelkia atmosferą savo intensyvumo virpesiais.“

Kaip ir Trofimas Lysenka, stalinistų biologas šarlatanas, tikėjęs įgytų bruožų paveldimumu, Makarenka manė, kad žmonių prigimtį galima pakeisti. Bet kuris vaikas, kad ir kokia neperspektyvi jo prigimtis, kad ir kokie reakcingi jo tėvai, galėjo būti išugdytas geru Sovietų Sąjungos piliečiu. Girdi, reikia tik įtraukti jį į komandą, pasakyti jam, kad visi dirba grupės labui, kantriai jo akivaizdoje kartoti šūkius, ir jis pasikeis. Nors tikrasis Makarenka buvo subtilesnis negu jo sekėjai, šiurkštus „makarenkizmas“ (kaip ir šiurkštus „lysenkizmas“) labiau priminė įprastą ideologinį smegenų plovimą.

Pažangūs pedagogai netrukus buvo priversti trauktis. „Aš per daug dėmesio skyriau savarankiškai vaikų veiklai, neįvertinau politinio vadovavimo būtinybės ir [klaidingai] maniau, kad žmonės mokosi per patirtį“, – savo atsiminimuose pareiškė viena vokiečių edukologijos teoretikė, atgailaudama dėl padarytų klaidų. Ji taip pat apgailestavo neklausiusi Ericho Honeckerio patarimų, nes jis, nors ir nebuvo mažų vaikų ugdymo ekspertas, „į visus klausimus žiūrėjo turėdamas aiškią politinę-ideologinę klasinę poziciją“, taigi darė „teisingas išvadas“. Apytiksliai tuo pačiu metu Korczakas – tragiškai žuvęs Treblinkoje kartu su savo auklėtiniais našlaičiais – Lenkijoje buvo pasmerktas už tai, kad propagavo „ugdymą, skatinantį aklai pataikauti esamai tvarkai“.

Vargu ar kuris nors iš tunto visiškai naujų vaikų darželių auklėtojų, baigusių tik šešių mėnesių mokymo kursus, suprato šiuos teorinius debatus ir juo labiau sugebėjo remtis jais per pamokėles. Tačiau praktinis auklėtojo darbas, kaip jie ir jų kolegos kitose bloko šalyse netrukus suprato, buvo nesudėtingas. Pagrindinis visų vaikų, pradedant darželinukais, mokymo programos dalykas turėjo būti politika. Priimtinos temos apėmė darbininkų klasės, Rusijos revoliucijos ir Sovietų Sąjungos pasiekimų istoriją. Vaikai turėjo dalyvauti įvairiose partijos kampanijose – prisidėti prie „kovos už taiką“, reikšti paramą Šiaurės Korėjai, padėti vykdyti Penkmečio planą. Auklėtojai, kurie nemokė šių dalykų ar nedalyvaudavo šiose kampanijose, rizikavo prarasti savo darbo vietas.

Dalį medžiagos, savaime suprantama, reikėjo pritaikyti mažiems vaikams. Lenkijoje Stalino kultas buvo diegiamas visiškai prasimanytais pasakojimais apie sovietų diktatoriaus vaikystę, kuri iš tikrųjų buvo gana niūri. Lenkų vaikai buvo mokomi vadinti Staliną jo vaikystės pravarde – Soso (jie taip pat išmoko vadinti Feliksą Dzeržinskį, baisųjį sovietų slaptosios policijos įkūrėją, pravarde Franekas) ir skaitė apie įvairius jo žygdarbius bei jaunystės pasiekimus. Populiariuose vaikų žurnaluose buvo spausdinami pasakojimai, kurstantys susižavėjimą Stalinu, tokie kaip istorija apie vaiką, kuris klausia savo motinos, ką reiškia žodis „generalisimas“. Ji paaiškina, kad SSRS suteikė Stalinui šį ypatingą titulą kaip padėkos ženklą, nes „visa sovietų šalis karštai mylėjo savo vadovą“. Sužavėtas tokio tvirto tikėjimo, vaikas pasiryžta išmokti rašyti sudėtingą žodį „generalisimas“ ir įsimena tai visam gyvenimui.

Centralizuotą planavimą šlovindavo tokios knygelės kaip „Šešerių metų Bronekas ir Šešerių metų planas“. Kapitalizmo blogį atskleisdavo tokie pasakojimai kaip istorija apie poną Twisterį, amerikietį, kuris lankydamasis Leningrade pasibaisėjo, kai pamatė, kad jo viešbutyje apsistojo juodaodis, arba eilėraščiai apie amerikiečių karo planus:

Pakvaišusi Amerika

Svajoja apie karą

Ir fronto linijas

Žemėlapyje žymi krauju.

Romanistai taip pat triūsė išsijuosę, stengdamiesi parūpinti naujųjų laikų vaikams skaitinių. Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštajame dešimtmetyje Alex Wedding – komunistė, kurios knygos 1933 m. Hitlerio įsakymu buvo sudegintos, – Rytų Vokietijoje išleido knygų vaikams seriją. Pirmoji buvo Die Fahne des Pfeiferhänsleins, pasakojimas apie XV šimtmečio valstiečių sukilimą ir sukilėlių vadą, kuris svajoja apie „laisvą tėvynę“ be valdovų ir valdinių. Sukilimas baigiasi pralaimėjimu, bet sukilėliai nepraranda vilties: „Kada nors laisvės saulė prasiverš pro debesis. Kada nors mūsų tremtis baigsis, ir mes vėl pamatysime savo tėvynę, gražiąją tėvynę, laisvą nuo despotiškos kunigaikščių ir valdovų valdžios… ir tada laisvės vėliava plevėsuos visuose bokštuose…“

Anksčiau sukurtos istorijos vaikams kartais būdavo perrašomos, kad atitiktų naująją ideologinę dvasią. Su keletu subtilių pakeitimų buvo naujai išleista lenkų vaikų pamėgta komiksų knygelė „Ožiuko Matoleko nuotykiai“. Prieš karą Matolekas, pažvelgęs į Varšuvą, išvydo karalių pilį ir bažnyčios smailę. Po karo jis pamatė tik Kultūros rūmus ir aukštą Stalino paminklą.

Prieš karą policininkai, apsigaubę neperšlampamais apsiaustais, grūmojo Matolekui savo lazdelėmis už eismo taisyklių pažeidimus. Po karo, kaip atsiminė vienas skaitytojas, „malonūs socialistiniai milicininkai mandagiai rodė jam kelią“. Originalo Matolekas atrado lobį ir atidavė jį „vargingiems lenkų vaikams“. Kadangi valdant komunistams vargingų vaikų nebuvo, pokario Matolekas atidavė lobį „mieliems“ lenkų vaikams.

Vadovėlius taip pat reikėjo perrašyti, kad jie atspindėtų naująją tikrovę. 1945 m. lapkritį, tuo laiku, kai Lenkijos švietimo ministerijos biurokratai vis dar gaudavo iš Jungtinių Tautų paramos agentūros batų ir megztinių ir dalydavo juos skurstantiems mokytojams, ši institucija užsakė parašyti naują švietimo istoriją, kuri turėjo akcentuoti „kovą dėl demokratinio švietimo“, taip pat įsteigė komitetą parašyti naujiems istorijos vadovėliams. Kadangi perrašymo procesas vyko nepakankamai greitai, buvo imtasi drastiškesnių priemonių: trumpą laikotarpį, 1950–1951 m., Lenkijos mokyklose buvo leista naudoti tik sovietų istorijos tekstus.

Rytų Vokietijoje istorijos vadovėliai perrašomi buvo sėkmingiau. Istorijos mokymo programos sudarytojai trylikamečiams pokario laikotarpį apibūdino taip:

Padedamoms sovietų okupacinės valdžios, demokratinėms jėgoms rytinėje Vokietijos dalyje… pavyko atimti galias iš kapitalistų monopolininkų bei žemvaldžių ir įtvirtinti antifašistinę demokratinę santvarką. Šią antifašistinę demokratinę santvarką… palaiko ir remia didžioji socialistinė Sovietų Sąjunga, kuri gerbia vokiečių liaudies nacionalines teises ir atstovauja jos nacionaliniams interesams.

Dar labiau negu vaikų darželių auklėtojus reikėjo perkvalifikuoti – arba pakeisti – ugdymo įstaigų darbuotojus – mokytojus. Sovietų karinis režimas iš pradžių 1945 m. rugpjūčio įsaku paskelbė „demokratinį Vokietijos mokyklos atnaujinimą“ ir pareikalavo pasirūpinti, kad mokyklose dirbtų „naujo demokratinio tipo mokytojai, atsakingi ir kompetentingi“.

Netrukus švietimo politika sovietų Vokietijos zonoje buvo patikėta aukščiausio rango ir patikimiausiems „Maskvos“ komunistams: Antonui Ackermannui, kuris karo laikais vadovavo Nacionaliniam laisvos Vokietijos komitetui; Paului Wandeliui, ne Vokietijos, o Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariui, ir Otto Winzeriui, vienam iš tų vokiečių komunistų, kuriuos sovietai atskraidino į Vokietiją kartu su Ulbrichtu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.