Krymas - rusų nacionalizmo sala, kurią jie trokšta susigrąžinti

Išformuojamo Ukrainos specialiojo riaušių malšinimo dalinio „Berkut“ atstovai savaitgalį sunkiai galėjo patikėti savo sutikimu. Vyrai grįžo namo kaip pralaimėtojai, nesustabdę revoliucijos.

Kai protestuotojai Kijeve nuvertė V.Janukovyčiaus valdžią, žadėdami integraciją į Europą ir atsikratyti Rusijos įtakos, Krymo gyventojai puolė į paniką. Vieni ėmė formuoti savigynos būrius, kiti kreipėsi pagalbos į Kremlių.<br>AOP nuotr.
Kai protestuotojai Kijeve nuvertė V.Janukovyčiaus valdžią, žadėdami integraciją į Europą ir atsikratyti Rusijos įtakos, Krymo gyventojai puolė į paniką. Vieni ėmė formuoti savigynos būrius, kiti kreipėsi pagalbos į Kremlių.<br>AOP nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Jurgita Žilinskaitė

Feb 27, 2014, 11:04 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 8:58 PM

Tačiau nors kitose Ukrainos vietose jie apmėtyti kiaušiniais ir akmenimis, Kryme vyrai pasitikti šūkiais: „Berkut“ yra didvyriai!" „Šlovė didvyriams!“.

Ši scena - vienas pavydžių, kiek padėtis Krymo autonominėje respublikoje skiriasi nuo likusios Ukrainos.

Nuotaikos šiame pusiasalyje visada buvo kitokios nei žemyninėje šalies dalyje.

„Tai Rusijos nacionalizmo sala tautoje, linkstančioje į Europą“, - padėtį apibūdino amerikiečių leidinys „Time“.

Krymiečiai prašė Kremliaus pagalbos

Viename didžiausių Krymo miestų, Sevastopolyje, įkurta Rusijos Juodosios jūros laivyno bazė, kurioje yra apie 25 tūkst. karių. 

2010-aisiais, po daug metų trukusių nesutarimų šiuo klausimu, Rusijos ir Ukrainos parlamentai 25-iems metams pratęsė Rusijos nuomojimąsi Sevastopolio uoste, mainais į Rusijos gamtinių dujų kainos sumažinimą 30-čia procentų.

Tad Krymas toliau turi strateginę reikšmę.

Padėtį komplikuoja ir tai, kad dauguma regiono gyventojų yra etniniai rusai, ne ukrainiečiai.

Tad kai protestuotojai Kijeve nuvertė Viktoro Janukovyčiaus valdžią, žadėdami integraciją į Europą ir atsikratyti Rusijos įtakos, Krymo gyventojai puolė į paniką.

Vieni ėmė formuoti savigynos būrius, kiti kreipėsi pagalbos į Kremlių.

Maidano judėjimas ne tik Krymo gyventojų daugumos nepalenkė į savo pusę, kai kurie krymiečiai dar ir ėmė kalbėti apie atsiskyrimą nuo Kijevo ir grįžimą į Rusijos kontrolę.

„Tokia galimybė anksčiau nebuvo susidariusi“, - pareiškė Rusijos bendruomenės Sevastopojyje vadovė Tatjana Jermakova.

Dar vasario 19-ąją, kai situacija Kijeve buvo itin įkaitusi, moteris nusiuntė apeliaciją Kremliui, prašydama Rusijos atsiųsti karius, kad būtų „išvengta Rusijos žmonių Kryme genocido“.

T.Jermakova Rusijos prezidentui taip pat rašė, kad revoliuciją Ukrainoje vykdo samdiniai, kuriuos finansuoja Europa ir JAV.

Kremlius dar neatsakė į T.Jermakovos pagalbos prašymą. Tačiau analitikai atkreipia dėmesį, jog Rusija panašius prašymus 2008-aisiais panaudojo kaip pretekstą įsiveržti į Pietų Osetiją, kuri siekė atsiskyrimo nuo Gruzijos.

Negana to, praėjusį savaitgalį pagrindinėje Sevastopolio aikštėje  Maskvos apsaugos prašė apie 3 tūkst. etninių rusų, įsitikinusių, jog netrukus į Krymą įsiverš nacionalistai.

„Rusijai netgi nereikia surengti invazijos, jie jau čia“, - apie Juodosios jūros karinį laivyną kalbėjo T.Jermakova.

Niekas pernelyg nenustebo ir išvydęs, kaip demonstrantai Kryme laiko užrašus, skelbiančius: „Putinas yra mūsų prezidentas“, „Rusija, mes buvome palikti, priimk mus atgal!“

Dovanojo Krymą, bet ne Sevastopolį

Krymas Rusijos dalimi buvo iki praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio vidurio. 1954 metais tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas padovanojo regioną Ukrainai minėdamas 300-ąsias Ukrainos įstatymų leidėjų sprendimo susijungti su Rusija metines.

Tačiau į spontanišką N.Chruščiovo sprendimą, regis, buvo nepakankamai rimtai sureaguota. Pavyzdžiui, Sevastopolio įstatymų leidėjai niekada oficialiai nepripažino N.Kruščiovo gesto.

Leidinys „The Moscow Times“ pažymi, kad N.Chruščiovas pamiršo, jog 1948 metais Josifas Stalinas išleido dekretą, kuriuo Sevastopolis buvo pašalintas iš Krymo administracijos jurisdikcijos. Miestas padarytas Maskvos tiesiogiai kontroliuojamu autonominiu vienetu.

Tad išėjo taip, kad Rusija padovanojo Krymą Ukrainai, tačiau išlaikė savo rankose Sevastopolį.

„Keista, tačiau šis susitarimas niekam nekėlė rūpesčių keletą dešimtmečių. Niekas neįsivaizdavo, kad vieną dieną Sovietų Sąjunga skils į atskiras respublikas ir kad tarp jų iš naujo reikės nustatyri sienas“, - „The Moscow Times“ rašė žurnalistas Andrejus Malginas, pats gimęs Sevastopolyje.

Anot jo, daugiausia Sevastopolio gyventojų tuomet sudarė jūrininkai, jūrininkų artimieji ir jūreivystės srityje dirbantys asmenys. Kaip ir šiandien, miestas buvo didžiulė karinio jūrų laivyno bazė.

Sevastopolyje – dvi administracijos

Nors šiuo metu Sevastopolis oficialiai priklauso Ukrainai, dauguma miesto gyventojų yra rusai, kurie netgi gauna atlyginimus rubliais.

Pastaraisiais metais miestas buvo valdomas dviejų atskirų administracijų – Kijevo paskirtos Sevastopolio administracijos ir Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno atstovų.

Pastaroji organizacija yra didžiulė. Jai Sevastopolyje esą priklauso beveik viskas, net vaikų darželiai.

A.Malginas pasakoja, kad jo šeima išsikraustė iš Sevastopolio, kai jis dar buvo vaikas. Tačiau kai būdamas mokinys, jis kelis kartus lankė miestą, šiame nė karto nematė užrašo ukrainietiškai ir niekada negirdėjo ukrainiečių kalbos gatvėse.

Sovietų Sąjungos konstitucijoje Sevastopolis, kaip Ukrainos dalis, pirmą kartą buvo paminėtas 1978 metais. Nuo tada pradėta nesėkminga miesto asimiliacija su Ukraina.

Daugeliui žmonių atrodė labai neteisinga, kad po Sovietų Sąjungos griūties 1991 metų gruodžio 8 dieną pasirašytame Belovežo susitarime Sevastopolis oficialiai paliktas Ukrainos dalimi.

„Aš nežinau, kodėl prezidentas Borisas Jelcinas nekėlė Sevastopolio, arba apskritai Krymo, Ukrainos sudėtyje klausimo 1991 metais. Kartą skaičiau Ukrainos delegacijos nario memuarus. Jis rašė, kad ukrainiečiai buvo įsitikinę, kad Jelcinas reikalaus, jog Rusija atgautų Krymą po Sovietų Sąjungos griūties, ir buvo labai nustebę, kai Jelcinas niekada to nepareikalavo“, -- rašė A.Malginas.

1992 metais Krymas tapo autonomine respublika Ukrainos sudėtyje.

Dabar Rusija esą galėtų pakeisti šią situaciją tik pradėdama Kryme karą.

Totoriai – organizuoti ir stiprūs

Nuolatinė įtampa ir nesibaigiantys debatai dėl Krymo verda ne tik tarp ukrainiečių ir rusų nacionalistų.

Svarbi jėga čia - totoriai, taip pat turintys priekaištų rusams.

Etniniai rusai Kryme sudaro 60 proc. gyventojų. Ukrainiečiai ir totoriai sudaro apie 35 proc.

Pastarieji kartu priešinasi galimam Krymo atsiskyrimui nuo Ukrainos arba suartėjimui su Rusija.

Totoriai, kurie turi turkiško kraujo ir daugiausia yra musulmonai, anksčiau sudarė daugumą Krymo pusiasalyje, nors dabar jų vos 12 proc. gyventojų.

Totoriai Krymą užėmė1239-aisiais. 1475-aisiais šį pusiasalį užkariavo Osmanų turkai, o 1783-iaisiais po 1768-1774 karo su Osmanų imperija jį prisijungė Rusija.

„Totoriai yra labai stipri jėga Kryme. Jie yra gerai organizuoti, nes daug metų buvo mažuma, jie ryžtingi ir pavojingi“, -- apie Krymo totorių būdą ir savybes kalbėjo Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius.

Totoriams netrūksta nuoskaudų

Totorių istorija su rusais ilga ir sudėtinga. 18-ajame amžiuje valdant imperatorei Jekaterinai II rusai užkariavo Krymą.

O valdant J.Stalinui, totoriai buvo deportuoti į Sibirą ir centrinę Aziją, apkaltinus juos tariamu bendradarbiavimu su naciais.

Kai praėjus metams po J.Stalino mirties N.Chruščiovas atidavė Krymą Ukrainai, totoriai nebuvo pakviesti sugrįžti į pusiasalį. To nepadaryta iki pat Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais.

Į šį istorinį faktą totoriai taip pat reaguoja skausmingai.

Anot ekspertų, šios istorijos detalės bent iš dalies paaiškina natūralų totorių priešiškumą rusų atžvilgiu bei kodėl jie su etniniais ukrainiečiais palaiko Maidano judėjimą.

„Jie (rusai, valdant Stalinui) beveik mus išnaikino. Dabar mūsų likę nedaug. Tai mūsų tėvynė. Neturime kur kitur eiti“, - „Bloomberg News“ kalbėjo Kryme gyvenantis 55-erių totoris Rustemas Mustafajevas, užsiimantis žemdirbyste. Vyro tėvas buvo išvarytas iš Krymo.

Panašiai kalbėjo ir totorių lyderis Refatas Chubarovas, vadovaujantis Krymo totorių nacionalinei asamblėjai: „Mes prisimename, ką rusai padarė mums, totoriams. Dėl jų dabar esame mažuma savo tėvynėje. Mes kovojome kartu su ukrainiečiais dažniau nei prieš ukrainiečius“.

Ar įsikiš Turkija?

Daug totorių gyvena už Krymo ribų, ypač Turkijoje, kai kuriose Balkanų valstybėse ir Vakarų Europoje.

Jie ragina savo valstybių vyriausybes paremti Krymo totorius.

Tad jau buvo pasigirdę kalbų, kad grėsmės Ukrainai matomos ne tik iš Rusijos, bet ir iš Turkijos. Esą ši šalis taip pat gali įsikišti į konfliktą, ypač tuo atveju, jeigu Krymas paskelbtų nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Šie teiginiai paremiami daugybę amžių trukusiais Krymo ir Turkijos ryšiais, kurių šaknys siekia Osmanų imperijos laikus, bei turkų jaučiamu Osmanų imperijos ilgesiu.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad Turkija yra NATO narė.

„Ankara rodo dėmesį Krymui. Be to, Turkija yra NATO valstybė ir turi labai gerai organizuotas karines pajėgas. Aš neįsivaizduočiau, kaip JAV, vykdydamos derybas su Rusija ir matydamos konfliktą, nenaudotų Turkijos faktoriaus“, -- kalbėjo signataras ir politologas Audrius Butkevičius.

Tiesa, Rytų Europos studijų centro analitikas M.Laurinavičius nemano, kad Turkija galėtų aktyviai kištis į padėtį Kryme.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.