Naujųjų rusų maldos – ir J.Stalinui, ir Dievo motinai

Vienoje 2000 metais sukurtoje rusų komedijoje yra įdomus personažas – krovininio laivo mechanikas, pasižymintis labai savotišku didžiavalstybiniu religingumu. Triume šis mechanikas laikė du garbintus atvaizdus: ikoną su Dievo Motina ir paveikslą su Josifu Stalinu.

Kai tik kalba pakrypsta link neva užgauto didžiarusiškumo ar tariamos rusofobijos, unisonu pradeda giedoti ir puikiausiai sutaria visi rusai.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Kai tik kalba pakrypsta link neva užgauto didžiarusiškumo ar tariamos rusofobijos, unisonu pradeda giedoti ir puikiausiai sutaria visi rusai.<br>Reuters/Scanpix nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Vitalijus Michalovskis

Mar 19, 2014, 12:25 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 7:22 AM

Nutikus kokiai nelaimei ar užplūdus netikėtam džiaugsmui tepaluotas darbininkas neužmiršdavo persižegnoti nusilenkęs ir prieš vieną, ir prieš kitą paveikslą. Toks filmo kūrėjų sumanymas tarytum turėtų demonstruoti visą situacijos absurdiškumą.

„Velikoderžavnikų“ publika

Krikščioniškus simbolius garbinantis žmogus tuo pat metu į jų lygmenį pakelia ir uolų tų simbolių niekintoją, tačiau žvelgiant į kaimyninėje Rusijoje nuolat kylantį neoimperišką kvaitulį su margu mažai tarpusavyje susijusios simbolikos kratiniu supranti, kad komiškas laivo mechanikas ne tokia jau fantastinė figūra, kadangi jis puikiai atspindi tam tikrą Rusijoje susiformavusią „velikoderžavnikų“ publiką.

Įsivaizduokime panašią situaciją Lietuvoje, jei kurios nors valstybinės šventės metu ar renginiuose „prarastoms šventoms LDK teritorijoms“ paminėti būtų mojuojama ne tik trispalvėmis, bet ir LTSR vėliavomis, o Vytauto Didžiojo, J.Basanavičiaus ir A.Smetonos atvaizdai būtų nešami kartu su Sniečkaus ar kitų LKP šulų portretais. Kaip sakant, didžiavalstybinio istorijos tęstinumo vardan. Priežasčių tam rastume: A.Sniečkus „atlietuvino Vilnių“, o P.Griškevičiaus metais Lietuva tapo branduoline respublika. Absurdiška? Be abejo. Ir tikriausiai ne vienas suabejotų, ar viskas tvarkoje tų mitinguotojų galvose.

Kai kartą pamačiau nuotrauką kurioje kokių 70-ies Rusijos pilietis puolęs ant kelių žegnojasi prieš gėlėmis nuklotą J.Stalino paminklą, pasijutau tarytum išvydęs vaizdą iš kažkokios paralelinės realybės, kuri iš tiesų tėra kvaila iliuzija ir tikrovėje paprasčiausiai neegzistuoja. Tačiau tai nebuvo montažas, o tikra nuotrauka. Komentatoriai stebėjosi ir atvirai juokėsi iš „paplaukusio dieduko“, tačiau kai kurie jų ėmėsi svarstyti, kas gi iš tiesų nutiko su dar ne visiškai sukriošusio žmogaus, kurio pasaulėžiūroje krikščionybė puikiai dera su stalinizmu, psichika?

Galbūt ir galima sutikti, kad kažkas „prie Josifo Visarionovičiaus“ gyveno visai neblogai ir netgi gerai. Galbūt ir galima pasistengti suprasti logiką pagal kurią „Stalinas nugalėjo Didžiajame Tėvynės kare“, o jo valdymo laikais Sovietų Sąjunga tapo pasauline galybe, tačiau kai raudonasis imperatorius padaromas religinio kulto objektu, kai jam meldžiamasi ir prieš jį klaupiamasi tarytum prieš kokį iš dausų nužengusį šventąjį, kitaip nei paranoja to nepavadinsi.

Kuo čia dėtas draugas Džiugašvilis?

Buvęs dvasinės seminarijos auklėtinis Džiugašvilis, vėliau tapęs uoliu tikėjimo ir dvasininkijos persekiotoju, religijos reikšmę šaliai suprato tik tada kai sovietų kariuomenė bejėgiškai traukėsi nuo puolančių vokiečių, o jo paties viešpatavimui iškilo mirtina grėsmė.

Tik tuomet J.Stalinas kiek susilpnino antireliginę propagandą ir liepė netrukdyti dvasininkams atlikti apeigas. Tai, ko gero, vienintelis jo „nuopelnas“ tikėjimui. Be to, nereik nė sakyti, kad religiškai garbinti žmogų ant kurio sąžinės milijonai pražudytų (tame tarpe ir rusų) gyvybių ir kuris dėl to tiesiogiai kaltas – didžiausia šventvagystė tų pačių krikščioniškų tiesų požiūriu.

Istoriškai stipresnis ar silpnesnis asmenybės kultas buvo būdingas ne vienai šaliai, tačiau toli gražu ne visuomet jis pasireikšdavo atviromis religinio garbinimo formomis. Pastarosios buvo sutinkamos tolimoje praeityje, o mūsų dienomis būdingos nebent trečiojo pasaulio kraštams.

Gali būti, kad senieji, kartais netgi religinę egzaltaciją sukeliantys caro-batiuškos vaizdiniai praeities tikrove gyvenančioje rytinio mūsų kaimyno visuomenėje niekur nedingo žlugus senajai imperijai, bet transformavosi į partinių sovietų veikėjų garbinimą, ir ypač tų, kurie istorijoje žinomi kaip tvirtos rankos, žiaurių ir pačių kraštutinių priemonių šalininkais.

Paradoksas, bet dažnai patys kraugeriškiausi garbinami tarytum šventieji. O caro-batiuškos principo gajumą mūsų dienomis visiškai patvirtina rytietiškos valdovo nepakeičiamumo, įpėdinių skyrimo tradicijos ir „griežto vadovaujančio tėvo“ ilgesys – caro, generalinio sekretoriaus, amžinojo prezidento.

Kūjis, pjautuvas ir dvigalviai ereliai

Ne mažiau įdomu stebėti kuomet neoimperinių Rusijos ratelių demonstracijose puikiai sugyvena ne tik visiškai politiškai ir istoriškai priešingi, bet netgi priešiški simboliai. Kuomet tikrąja „didžios deržavos“ dvasia įvardijamas ir Ivanas Rūstusis, ir Petras I, ir Leninas, o imperiniai ereliai plaikstosi šalia kūjo ir pjautuvo, daugeliui tai atrodo švelniai tariant keista.

Kai tik kalba pakrypsta link neva užgauto didžiarusiškumo ar tariamos rusofobijos, unisonu pradeda giedoti ir puikiausiai sutaria visi: komunistai, monarchistai, žirinovskininkai ir netgi tie kas šiaip linkę prisistatyti demokratais.

Nėra keistesnio vaizdo už tą kai matai imperinėmis Rusijos vėliavomis mojuojančius rėksnius, kurie susirenka ginti savo mylimo simbolio – Lenino paminklo nuo ukrainiečių „fašistų“. Ypač tai juokinga žinant, kad pats Vladimiras Iljičius būtų sukišęs visus šiuos „trispalvininkus“ į lagerius, ką jau įrodė bolševikinio perversmo ir pilietinio karo Rusijoje istorija.

Nėra atgrasesnio vaizdo už tą kai kruvinas sovietizmas, iškreiptai suvokiama stačiatikybė, raudonasis monarchizmas ir imperialistinis „ypatingos paskirties“ mesianizmas kažkieno galvoje – visiškai tarpusavyje derančios ir viena kitą papildančios sąvokos. Todėl čia lyg iš pieno plaukia krikščionys-stalinistai, lenininstai-monarchistai bei kitos panašios ideologinės anomalijos.

Pavogtas apdovanojimų simbolis

Vienas išraiškingų simbolinio chaoso pavyzdžių - 2005 m. startavusi vadinamosios Šv. Jurgio juostos (rus. Geogijevskaja lenta) akcija, kuri įnirtingai populiarinta „iš viršaus“, o pačią juostelę buvo raginami prisisegti visi kas „prisimena ir gerbia sovietų tautos žygdarbį Didžiajame Tėvynės kare“. Nepaisant to, kad iniciatyva susilaukė didžiulio pasisekimo ir išdalinta milijonai juostelių, atsirado rimtų jos kritikų.

Visų pirma, Šv. Jurgio juostelė, kaip kai kurių kariškų carinės Rusijos apdovanojimų atributas, neturi nieko bendro nei su su 1941 – 1945 m. sovietų – vokiečių karu, nei su „sovietinės liaudies pergale“ jame. Tikrosios karžygiu globėjo Šv. Jurgio juostos spalvos buvo juoda ir geltona (jos reiškė Šv.Jurgio mirtį ir prisikėlimą arba karo liepsną ir dūmus), o ne juoda ir oranžinė, kokios naudojamos dabar. Sovietų Rusijoje visi cariniai apdovanojimai buvo likviduoti, o štai Antrojo pasaulinio karo metais Šv.Jurgio spalvas dažnai nešiojo antisovietiškai nusiteikę vokiečių tarnybon perėję buvę cariniai karininkai, kurie, žinoma, Rusijoje laikomi išdavikais.

Tiesa, vokiečių-sovietų karo metu tarp Raudonosios armijos karių oranžinės ir juodos spalvos derinys buvo žinomas, tačiau čia jis vadintas Gvardijos juosta. Savaime suprantama, kad apie jokį Šv. Jurgį ateistinės valstybės kariuomenėje negalėjo būti nė kalbos ir bet koks gautų carinių apdovanojimų demonstravimas galėjo baigtis gana liūdnai. Nepaisant to, populiari Rusijoje juostelių akcija vadinama būtent Šv. Jurgio (Georgijaus) vardu.

Ko piktinasi komunistai?

Žodžiu, cariniai, sovietiniai, religiniai bei ateistiniai simboliai suplakami į vieną krūvą, o bet kokia šio simbolio panaudojimo būtent šiame kontekste kritika tučtuojau apšaukiama patriotizmo stoka ir „veteranų niekinimu“. Įdomu tai, kad Šv.Jurgio juostos akcijai pasipriešino kai kurių komunistinių organizacijų nariai, kurie pasipiktino, kad jų numylėta raudona spalva keičiama kažkokiu neaiškiu Georgijumi.

Šv.Jurgio juostos akcijos gynėjai paprastai atkerta, kad „didžios rusiško ginklo pergalės“ Antrajame pasauliniame kare nederėtų sprausti į siaurus politinius rėmus, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šioji iniciatyva jau kuris laikas yra tapusi ne paprastu karo veteranų pagerbimu, o būtent viešu nostalgijos agresyviai imperijai demonstravimu svečiose šalyse, tokiose kaip Latvija, Estija, Ukraina, kur gyvena gausios rusakalbių bendruomenės.

Nesakau, kad juostelės nešiojimas yra blogas savaime Rusijoje ar svetur nedideliuose savų veteranų pagerbimo renginiuose. Blogu jis tampa tuomet kai nešiojama su tikslu išprovokuoti ir įžeisti tuos, kurie gyvendami savo šalyje kiek kitaip vertina istoriją nei nuolat kalbantys apie „išlaisvinimą“ ir tikintys išskirtine savo tautos misija. Viskam - sava vieta ir savas laikas.

Deja, juostelė, pavadinta narsių karžygių globėjo vardu, dažnai reiškia ne ką daugiau o tik norą parodyti panieką kaimynų tautoms bei jų valstybingumui. Visiškai tikėtina, kad taip yra toli gražu ne visais atvejais, tačiau dažnai pažvelgus į imperiniais simboliais, stalinistiniais šūkiais, raudonomis žvaigždėmis ir Georgijaus juostomis apsiginklavusią publiką atrodo, kad jiems be įžūlaus menamo „pasaulinio išskirtinumo“ demonstravimo vargu ar kas daugiau rūpi.

Šio absurdiško simbolių chaoso neoimperiškuose šiandienos Rusijos rateliuose kitaip paaiškinti neįmanoma.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: ekonomistai ragina „Perlo“ klientams nuostolių nekompensuoti