Norintiems pamatyti naują ekspoziciją, skirtą paminėti 1949 metų trėmimo 65-osioms metinėms, šį kartą nereikia važiuoti į Vilnių ar pirkti bilieto į muziejų. Užtenka prisėsti prie kompiuterio namuose ar bibliotekoje (www.lnm.lt/virtualios-parodos/).
Istorikės Virginijos Rudienės parengtoje parodoje – tik dokumentinė medžiaga. Šiurpą keliantys faktai, skaičiai. Taip pat nuotraukos iš tremties Sovietinės Rusijos Irkutsko srityje ir Krasnojarsko krašte. Kasdienės tremtinių būties ir buities vaizdai atrinkti iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir privačių asmenų – Lino ir Romanos Brogų, Irenos Brogaitės-Čėsnienės, Ladigų ir Leonavičių šeimų archyvų.
Tremtiniai susimokėjo ir už klaikią kelionę
Atskira, nors ir labai nedidelė parodos dalis – tremtinių prisiminimai. Jie suskirstyti į tris dalis: apie ištrėmimą, apie darbą, apie uždarbį ir parduotuves.
Aleksandra Ivonytė prisimena ne tik tremtį, bet ir bandymus jos išvengti, pabėgti, pasislėpti: „Tą kovo 25-osios naktį nakvojome trys mūsų šeimos nariai: aš, sesuo Aldona ir brolis Pranas. Tuo metu brolio Juozo ir motinos nebuvo namuose. Brolis Pranas, pasinaudodamas proga, išbėgo. Tuomet visi išsivijo Praną, o mus saugoti paliko vieną kareivį. Tada aš užpečkyje išsiėmiau langą ir išlindusi leidausi bėgti basa per balas, per ledus, kol nubėgau iki kaimynų, kurie davė apsirengti. Felė Baranauskaitė (Lisauskienė) davė man kailinius ir veltinius, o Juozas Kibickas – pirštines. Apsirengusi pabėgėjau gal vieną kilometrą. Iš baimės pritrūkau jėgų ir išgirdau – atsiveja su šunimis ir šaudydami. (…)
Tada mums surišo viela rankas už nugaros, įgrūdo į roges ir išvežė. Nuvažiavus vieną kilometrą iš rogių iškrito mano vežami ryšuliai: palikti gaila, bet rankos surištos. O vežikai bijo padėti įkelti. Kas lieka daryti? Išlipu, atsiklaupiu, dantimis įsikandu ryšulį, keliais pastumiu, – taip įsikeliu į roges ir važiuojame toliau. (…) Nuvežę į Švenčionėlius sulaipino į kitus vagonus, bet irgi gyvulinius su užkaltais langais. Pajudėjus traukiniui mano sesuo Aldona ir dar keturi likimo draugai iššoko iš vagono. Pabėgusiųjų sargybiniai pasigedo po dviejų parų. Mane labai gąsdino už sesers pabėgimą, visaip grasino. (…)
1949 m. balandžio 12 d. pabaigėme tą šiurpulingą kelionę. (…) Nuvežė į Ujano kaimą, Lenino kolūkį. Tuomet atvažiavo kažkokie kariškiai ir prievarta liepė pasirašyti, jog esame atvežti savanoriais visam gyvenimui, ir uždraudė kalbėti apie grįžimą į Lietuvą. Už šiuos žodžius grėsė 10 ir daugiau metų kalėjimo, net už dainą „Leiskit į Tėvynę“ žmonės gavo po 10 metų kalėjimo. Kai kurie kalėjime ir mirė.“
Janina Marozaitė-Petravičienė, kuri su tėvais ir dviem seserimis iš Panevėžio rajono Karvelių kaimo buvo ištremta į Irkutsko srities Tulūno rajono Uigato gyvenvietę, prisimena tremtyje sykį paklaususi, kodėl už tą patį darbą lietuvių atlyginimai mažesni už rusų.
Pasirodo „mažiau todėl, kad visus metus iš algos išskaičiuos procentus už kelionę geležinkeliu ir valgį, kurį kelionėje davė“. „Štai ir sužinojau, kad už kelionę gyvuliniuose vagonuose patiems užsimokėti teko“, – prisimena tremtinė.
Trėmimų planas gerokai viršytas
Kaip rašoma parodos įžangoje, 1949 m. kovo 25–28 d. įvyko antroji pagal išvežtų žmonių skaičių pokario trėmimo akcija, slaptose jos planuotojų ir vykdytojų dokumentuose užkoduota „Priboj“ („Bangų mūša“) pavadinimu. Per kelias dienas į geležinkelio stotis buvo suvežtos, prekiniuose vagonuose uždarytos ir iš Lietuvos išvežtos 8765 šeimos – beveik 29 tūkst. žmonių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, tremtyje mirė apie 3000 1949 metais išvežtų Lietuvos žmonių.
1949 metų kovo trėmimo operaciją Maskva suplanavo įvykdyti vienu metu visose 1940 metais SSRS aneksuotose Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pagal SSRS Ministrų Tarybos 1949 m. sausio 29 d. nutarimą iš šių kraštų turėjo būti ištremta 29 000 šeimų (87 000 žmonių): iš Lietuvos – 8500 šeimų (25 500 žmonių), iš Latvijos – 13 000 šeimų (39 000 žmonių), iš Estijos – 7500 šeimų (22 500 žmonių).
Šįkart buvo tremiama visam laikui, o bėgliams nurodyta taikyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo 1948 m. lapkričio 26 d. įsaką, kuriuo už pabėgimą iš tremties vietų baudžiama 20-čia metų katorgos.
Neradę numatytos šeimos, trėmėjai kartais paimdavo net neįtrauktą į sąrašą, stengdamiesi įvykdyti planą. Tokiu būdu buvo surinkta gerokai daugiau žmonių, nei buvo numatyta. Dvidešimt keturiais ešelonais žmonės buvo išgabenti iš Lietuvos. Dauguma tremtinių – 25 161 asmuo (78 proc.) – buvo įkurdinti Irkutsko srities, kiti 7077 (22 proc.) – Krasnojarsko krašto vietovėse.
1949-ųjų tremtiniai buvo įdarbinti kolūkiuose, tarybiniuose ar miško pramonės ūkiuose, nedidelė dalis – kalnakasybos ar kitų pramonės šakų įmonėse. Vietoje pasų jie gavo pažymas, apribojančias judėjimo laisvę, o savo parašais turėjo patvirtinti, kad yra supažindinti su SSRS Liaudies komisarų tarybos 1945 m. sausio 8 d. nutarimu „Dėl teisinės specialiųjų tremtinių padėties“ ir SSRS AT prezidiumo 1948 m. lapkričio 26 d. įsaku dėl pabėgimo iš tremties.
Nors trėmimo planas ir buvo viršytas, per 13 000 žmonių pavyko pasislėpti. Balandžio mėnesį surengtų gaudynių metu buvo surasta ir į Bodaibo aukso kasyklas išvežta dar per 3000 žmonių (iš jų 680 vaikų), birželio 6 d. – apie 500, liepos 7 d. – beveik 300 žmonių. Naujausiais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso per 1949 metus iš Lietuvos buvo ištremta 32 200 asmenų, iš jų 9700 - vaikai.
