Remonto reikalaujanti Salų bažnyčia: kas parašys griežtą laišką?

Rokiškio rajono Salų Šv. Kryžiaus bažnyčią menotyrininkai vadina medinės neogotikos grynuoliu, profesionaliausiu tokio stiliaus statiniu Lietuvoje. Tačiau ši daili medinukė nuo seniausių laikų buvo ne tik religinių apeigų, bet ir visuomeninio bei kultūrinio Salų gyvenimo ašis.

Daugiau nuotraukų (1)

Jolanta Miškinytė

Sep 16, 2014, 10:29 AM, atnaujinta Feb 2, 2018, 12:14 PM

Stovėdamas Salų bažnyčioje patiri plūstančios begalinės šviesos jausmą. Tokį efektą kuria švelnios šviesios spalvos, kuriomis išdažytos medinės grindys, suolai, klausykla, kolonos, sienos ir skliautai. Šventovė iškelta ant akmeninių pamatų, ji yra kryžminio plano. Fasadas griežtų linijų, tačiau itin grakščių proporcijų. Salų bažnyčią, jos interjerą projektavo austrų architektas iš Tirolio Georgas Werneris, kuris yra ir puošniosios Rokiškio bažnyčios autorius.

Vien tik medis

Salų šventovės interjere rasime vos kelis gipso elementus, čia nuo grindų iki skliautų vyrauja medis.

Sienos pastatytos iš tašytų eglinių rąstų, grindys – iš eglinių lentų. Kitados bažnyčią dengė skiedros, šiuo metu ji uždengta skarda. Statinį puošia du gotiško stiliaus piramidiniai bokštai su geležiniais kryžiais. Didžiajame bokšte yra varpai, mažajame – signatūra.

Bažnyčios ilgis yra 35 m., plotis – 15,5 m., plotis ties kryžma – 23,5 m. Didžiojo bokšto aukštis siekia 34,5 metrus. Ji sudaryta iš presbiterijos su didžiuoju altoriumi, trijų navų, choro, dviejų zakristijų, trijų prieangių ir dviejų koplyčių. Didysis ir du šoniniai altoriai – mediniai, išpuošti šventųjų statulėlėmis ir kitokiais sakralinės puošybos elementais. Gotikinio stiliaus didžiajame altoriuje matome Nukryžiuotojo skulptūrą, šoninėse navose –Skausmingosios Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus medinius altorius. Šventovėje yra dvidešimt langų. Duris ir langus puošia gotikinės arkos, o lubų arkos išklotos taip meistriškai, jog kelia ažūro įspūdį. 

Deja, pastaruoju metu šios vertingos medinukės būklė yra išties neraminanti. Praėjusiais metais vykusios Salų bažnyčios apžiūros akte, be kita ko, konstatuojama, kad šventovės apskardinimas visiškai susidėvėjęs, kad reikalingas kapitalinis stogo dangos, medinių konstrukcijų bei sienų remontas. Deformuojasi nuolat drėkstantys pamatai.

Vyskupas rašo grafui

Tokios statybų inžinierių išvados tarsi aidu atkartoja 1857 m. balandžio 20 d. vyskupo Motiejaus Valančiaus laišką grafui Reinoldui Tyzenhauzui: „Naujai įgytame Tamstos dvare Salose, man žinoma, koplyčia gali sugriūti. Dabar, kada įstatai leidžia neprašant vyriausybės leidimo bažnyčias taisyti, nuolankiai prašau, kad Tamsta teiktumeis įsakyti administracijai neatidėliojant Dievo namus pataisyti, o vietinį kunigą taip aprūpinti, kaip aprūpinti Aknystos ir Ragelių“.

Grafas atsakė vyskupui patikindamas, esą Salų klebonas aprūpinamas ne blogiau nei jo minimų bažnyčių kunigai, o dėl šventovės būklės pripažino – taip, pastatas esantis senas, reikalingas „pataisymo arba perstatymo“. Juk šią bažnyčią dar 1781-aisiais pastatė italų kilmės didikas Ignotas Morikonis po to, kai iš galingųjų Radvilų įsigijo Salų valdas su trimis šimtais valstiečių.

Kitas Morikonis – Liucijonas – buvo sumanęs naujos, mūrinės bažnyčios, statybą, bet pradėti darbai nutrūko, mat šiam plačių mostų grafui gerokai stigo finansinio sumanumo. Iššvaistęs milžiniškus turtus, Salų dvarą jis galop turėjo parduoti Tyzenhauzams. Po sandėrio šeimininke čia tapo Marija Tyzenhauzaitė,  Aleksandro Pšezdzieckio žmona. Ji ir fundavo naująją, iki mūsų dienų išlikusią šventovę.

Kviesk žmones į Salas

Dabartinės Salų bažnyčios statybą pradėjo kunigas Jonas Rugilevičius. Rąstai buvo gabenami iš grafienės Marijos ir iš klebono miškų. Sienas rentė Vaitkūnų kaimo stalius Aleksandras Matiukas. Deja, kunigas J.Rugilevičius naujos šventovės nesulaukė – mirė vos trisdešimties susirgęs vidurių šiltine. Jo pradėtus darbus tęsęs kunigas Kušleika turėjo įveikti ne vieną kliūtį. Kauno generalgubernatorius netvirtino projekto, tad teko šauktis vyskupo Antano Baranausko pagalbos.

Kadangi trūko lėšų, Kušleika kreipėsi į grafienę prašydamas paskolos. Ponia atsakė negalinti pinigų paskolinti, mat jau davusi medžiagų, kurių vertė sudaro pusę sąmatos. Vis dėlto 1888 metais Salų bažnyčia buvo užbaigta. Kitais metais joje įrengtas Kristaus gimimo altorius, o 1890-aisiais apylinkės jaunimas paaukojo reikiamą sumą Kristaus kančios altoriui.

Didžiajame bažnyčios bokšte buvo pakabinti du varpai Apolinaras ir Jurgis. Pirmasis, sveriantis 370 kilogramų, buvo J.C.Schwenno 1873 m. nulietas Rygoje. Lotyniškas varpo įrašas skelbia „Apolinare, garbink Dievą sukviesdamas žmones į Salas“. Antrasis varpas pagamintas P.Ustachovos liejykloje Novgorodo gubernijoje 1884-aisiais, jo svoris – apie 475 kg. Balsingi varpai buvo girdėti net tolimesniuose kaimuose.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, valdžia kėsinosi išgabenti Salų varpus į Rusiją. Juos išgelbėjo kunigas Julijonas Paliukas, papirkęs rusų valdininkus. Varpai buvo užkasti į žemę parko gale, o po karo pakabinti šventoriaus varpinėje. 1942-aisiais jau vokiečiai išgabeno Apolinarą ir Jurgį į Rokiškio geležinkelio stotį. Tačiau šeši sališkiai su Rokiškio klebono pagalba nugirdė sargybinį ir dviem dvikinkiais vežimais parsivežė varpus atgal. Po karo įtrūkę varpai buvo suveržti lankais, pakabinti varpinėje ir tik 1975 metais, sutvirtinus bažnyčios didįjį bokštą, jie vėl buvo įkelti į savo senąją vietą.

Šviesuoliai – neužmiršti

Pirmojo pasaulinio karo metu Salų bažnyčia nukentėjo: granatų skeveldros apdraskė sienas, buvo apgadinti skliautai, o patrankos sviedinys paliko skylę prie didžiojo altoriaus. Jam sutvarkyti parapijos jaunimas paaukojo 700 litų. Tuometis kunigas Petras Purauskas perdengė apardytą stogą skarda. 1939 m. Salų medinukė buvo suremontuota, skyrus tam 5 tūkstančius litų. Elektra joje įvesta 1965 m.

Salų bažnyčios archyvas suteikia žinių apie joje dirbusius kunigus, tarp kurių būta neeilinių asmenybių – jų veikla toli peržengė pastoracines pareigas. Rusijos imperijos metais kunigais tapę lietuvių valstiečių vaikai nors ir prisiekdavo ištikimybę caro valdžiai, tačiau iš tiesų darbavosi lietuvybės labui.

Štai kunigas Kazimieras Aleksandravičius bičiuliavosi su Simonu Daukantu, platino lietuvišką spaudą. Salų kuratas Jurgis Dzešulskis rėmė slaptas lietuviškas mokyklas, kunigas Julijonas Paliukas buvo lietuviškos spaudos bendradarbis ir platintojas. Apskritai Salose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą aktyviai veikė kunigų įsteigti lietuvių katalikų blaivybės ir kitų draugijų skyriai. Katalikiškų organizacijų darbas čia nutrūko tik po 1940 metų okupacijos.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.