Šventė surengta Rusijos vyriausiosios federalinės bausmių atlikimo tarnybos Permės krašto skyriuje.
„1938 metų sausio mėnesį Usolės NKVD pataisos ir darbo lageryje padėta pradžia tradicijoms, turinčioms vertę ir mūsų laikais. Tai meilė Tėvynei, savitarpio pagalba, pagarba veteranams. Usollagas – tai tūkstančiai kilometrų kelių, šimtai miško gyvenviečių, daugiau nei 60 tūkst. darbuotojų – darbininkų ir tarnautojų, plušusių čia 75 metų laikotarpiu. Tai mokyklos, vaikų darželiai, klubai“, – šlovino lagerį šventės rengėjai.
„Kokiais neramiais laikais buvo įkurta Usolės pataisos ir darbo stovykla, kiek sunkių išbandymų ji patyrė! Kokį vyriškumą per visą tą laiką parodė jos vadovai, atestuotas ir samdomas personalas, kad įstaiga atsistotų ant kojų ir sėkmingai spręstų gamybines bei socialines užduotis“ – dalijosi atsiminimais Permės krašto bausmių atlikimo tarnybos veteranų tarybos pirmininko pavaduotojas Sergejus Jerofejevas.
Priminsime, kad skirtingais metais Usollage kalėjo nuo 10 iki 30 tūkst. asmenų. Iki 1955 m. čia bausmę atliko ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir nuteistieji pagal politinius straipsnius, iš jų bene žinomiausias – „kontrrevoliucinius nusikaltimus“ apibrėžiantis 58-asis. Beje, Usollage kalėjo ir aktorius Aleksejus Dikijus, dukart kine vaidinęs Staliną.
Gulagas miniatiūrose. Baisūs piešiniai
Gulago – po visą Sovietų Sąjungą išbarstytų pataisos ir darbo lagerių tinklo – nėra jau daug dešimtmečių, tačiau atmintis apie jį vis dar gyva žmonių sąmonėje. Taip pat ir daugybės meninių kūrinių dėka, kokiais, pavyzdžiui, yra Dancigo Baldajevo piešiniai – serija iliustracijų, aiškia forma pasakojančių apie Stalino laikų bausmių vykdymo sistemą.
Dėl paties D.Baldajevo asmenybės ginčai verda seniai. Šis buriatas keistu vardu daug metų tarnavo sovietinėje vidaus reikalų sistemoje, tačiau buvo jis sargybinis gulago lageriuose, ar nebuvo, tvirtai sunku pasakyti, nes paties D.Baldajevo parodymai šiuo klausimu prieštaringi.
Tačiau būtent jis sukūrė įspūdingiausių iliustracijų seriją, labai aiškiai liudijančių siaubingus lageriuose vykusius dalykus, kurie, sprendžiant iš pavadinimo, buvo laikomi pataisos ir darbo stovyklomis.
Šiuos piešinius D.Baldajevas nupiešė devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Tuomet kai kurie jų buvo publikuoti sovietų periodikos leidiniuose – „Ogoniok“, „Leningradskij literator“ ir kt., tačiau tuomet didesnio dėmesio nesulaukė.
Reikalas tas, kad D.Baldajevo piešiniai minimalistiniai, tačiau tuo pat metu labai brutalūs bei žiaurūs. Antra vertus, o ko gi galima laukti iš iliustracijų, parodančių vienos pačių žiauriausių žmonijos istorijoje visuomenių esybę? Tai – ne Vakarų Europos kalėjimas, kuris labiau primena sanatoriją.
Net ir mūsų laikais, po viso to, ką mes galėjome sužinoti iš literatūrinių bei dokumentinių šaltinių, nepaisant visuomenės sąmonę pavergusio didžiausio cinizmo, kai kurios D.Baldajevo iliustracijos atrodo stulbinamai žiauriai ir atstumiančiai.
Tam jos ir buvo nupieštos – kad parodytų Stalino bei ištikimų jo tarnų kurtos persekiojimų ir bausmių už politinius nusikaltimus sistemos nežmoniškumą. Sistemos, nuo kurios nukentėjo ir didelė dalis jos pačios kūrėjų.
