Valstybės gimimo liudijimo originalas mįslingai dingo, jį galimai pradangino pats tautos patriarchas Jonas Basanavičius.
Vilniaus Pilies gatvės 26-uoju numeriu pažymėtas namas puikiai žinomas visiems – tai Signatarų namai, Lietuvos nacionalinio muziejaus dalis.
Čia šaltą 1918 metų vasario 16-osios dieną buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, skelbiantis, kad Lietuva atsiriboja nuo visų ankstesnių valstybinių ryšių ir tampa savarankiška valstybe.
Keisti vietą privertė šaltis
Iš šalies anuomet toks pareiškimas būtų atrodęs keistai. Tie 20 vyrų, Lietuvos Tarybos narių, vėliau pavadintų signatarais, turėjo valdžios ne didesnei kaip 60–70 kvadratinių metrų teritorijai.
Maždaug tiek ploto užėmė turtingo pirklio Štralio name įkurtas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komitetas. Būtent čia lemtingąją dieną rinkosi Lietuvos taryba, Vilniaus lietuvių konferencijos įgaliota spręsti tautos valstybingumo bylą.
Gatvė anuomet vadinosi Didžiąja. O visoje Lietuvoje šeimininkavo kraštą okupavusi vokiečių kariuomenė. Vokietija su Lietuvos Taryba žaidė kaip katė su pele, skleisdama nekonkrečius pažadus lietuvius remti kuriant savo valstybę.
Istorinis dokumentas galėjo būti pasirašytas net ne Štralio namuose, o Lietuvių mokslo draugijos, kuriai vadovavo Jonas Basanavičius, patalpose Aušros Vartų gatvėje. Ten žymusis lietuvybės žadintojas ir gyveno. Vėliau sklido kalbos, esą J.Basanavičius neturėjęs pakankamai malkų draugijos namams ir butams šildyti.
Nepriklausomybės „gimdytojai“ suprato, kad tokio svarbaus reikalo, kaip sukurti valstybę, sužvarbusiomis rankomis jie negalės. Todėl ir persikėlė į Karo pabėgėlių šalpos komiteto patalpas Didžiojoje (Pilies) gatvėje.
„Vilniuje viešpatavo skurdas. Karo metais malkos buvo brangios, jų trūko. Bet Šalpos draugijos patalpos tądien buvo šildomos“, – sakė žurnalistus po Signatarų namus vedžiojusi muziejininkė Vilma Bukaitė.
Pinigų parūpino popiežius
Dėl vokiečių okupacinės valdžios gausių apribojimų ir labai menkų maisto produktų normų Vilniaus gyventojai nuolat stokojo maisto, 1916–1917 žiemą žmonės mieste dažnai mirdavo iš bado. Dažnai kepyklose nepavykdavo gauti net okupacinės valdžios parduodamos 200 gramų per dieną duonos normos. Ji kai kam tuo metu buvo vienintelis maistas. 1917 m. net 80 proc. Vilniaus gyventojų maitinosi viešosiose labdaros valgyklose. „Draugijos iždas tuščias, o sandėlis sparčiai tuštėja“, – ne kartą Lietuvių šalpos draugijos vadovų posėdžiuose kalbėdavo J.Basanavičius. Kai jau atrodydavo, kad lėšų visai pritrūks, dažniausiai pavykdavo sulaukti paramos. Ją atsiųsdavo Amerikos lietuviai, Skandinavijos šalių ir Šveicarijos šalpos fondai.
Visiškai pristigusi pinigų ir nesulaukusi paramos draugija trumpam skolindavosi iš J.Basanavičiaus, dvarininko Donato Malinausko arba advokato Jono Vileišio.
Parama iš dangaus galima pavadinti popiežiaus Benedikto XV paskelbtąją Lietuvių dieną. Dar 1917 metų gegužę pasaulio katalikai bažnyčiose meldėsi už lietuvius ir aukojo jiems lėšas. Narsuoliai ankštame kambarėlyje
Taigi, pinigų malkoms atsirado, Štralio namai buvo gana šilti ir apie 11 valandą susirinko Lietuvos Taryba.
Vyrai praėjo erdvų priimamąjį ir susigrūdo maždaug 26 kvadratinių metrų kambarėlyje – Šalpos draugijos pirmininko Antano Smetonos kabinete.
Čia ir įvyko pirmasis istorinės dramos, kurios aplinkybės iki šiol ne iki galo aiškios, veiksmas.
Sakoma, kad seno namo sienos gali papasakoti gyvą istoriją. Signatarų namams tokį posakį sunku pritaikyti. Juk tarpukariu ir sovietiniais metais čia buvo įsikūrę gyventojai, patalpos šiek kiek kitaip suplanuotos. Vienintelis galimai originalus baldas – masyvus stalas. Ant jo guli stora svečių knyga, papuošta 1918 ir 1990 m. Lietuvos Nepriklausomybės Aktų tekstais, plunksna, rašalinė, peilis popieriui pjaustyti. Kėdės, odinė sofa – štai ir visas kuklus kambarys, kuriame prasidėjo Lietuvos nepriklausomos valstybės istorija. A.Smetona sėdėjo sutrikęs
Šalpos draugijos komiteto pirmininku tuomet dirbo A.Smetona, tad jis buvo tarsi šių patalpų šeimininkas.
Tačiau tą lemtingąją dieną jis, po 8 metų tapsiantis liaupsinamu tautos vadu, jei tikėsime Lietuvos Tarybos nario prezidento Aleksandro Stulginskio prisiminimais, susirūpinęs sėdėjo ant minkštasuolio kampo ir abejodamas kraipė galvą.
Būsimieji signatarai į susirinkimą Štralio namuose vasario 16-osios rytą susirinko anaiptol ne šventiškai nusiteikę. Lietuvos Taryba galėjo skilti.
1917 metų gruodžio 11 dieną Lietuvos Taryba, prispirta vokiečių, buvo priėmusi rezoliuciją, pagal kurią Lietuva, tapusi valstybe, būtų „amžinai susijusi ryšiais su Vokietija“.
Dešiniosios pakraipos politikai vylėsi, kad dokumentas neteks galios Vokietijai pralaimėjus. A.Smetona buvo tarp tų nuosaikiųjų, kurie buvo įsitikinę, kad be įsipareigojimų Vokietijai, nors ir nenuoširdžių, pasiekti Lietuvos nepriklausomybės nepavyks.
Bet Lietuvos Tarybos kairieji – Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, J.Vileišis ir Stanislovas Narutavičius siekė, kad būtų priimti radikalūs sprendimai – savarankiška, be jokių sąjungų su kitomis valstybėmis Lietuva. Kad nesubyrėtų, Taryba privalėjo rasti išeitį – vasario 15 dieną mažuma įtikino daugumą. Kairieji politikai pasiūlė Nepriklausomybės Akto formuluotę. Galima atkreipti dėmesį į įdomias lygiagretes tarp 1918-ųjų Vasario 16-osios ir 1990-ųjų Kovo 11-osios. Abiem atvejais buvo radikalai ir nuosaikieji, greito sprendimo ir atsargių žingsnių politikos šalininkai.
Skirtumas tas, kad pirmuoju atveju radikalios nepriklausomybės šalininkai Lietuvos Taryboje buvo kairieji, o nuosaikieji, žvilgčioję į Vokietiją ir net Lenkiją, – dešinieji. Atkuriant nepriklausomybę 1990-aisiais buvo atvirkščiai.
Bajoras signataras pramigo?
Vasario 16-ąją posėdžiui vadovauti buvo paskirtas 66 metų J.Basanavičius, vyriausias ir didžiausią autoritetą turintis Tarybos narys. Jis perskaitė J.Vileišio išspausdintą dokumento tekstą. Paskutinę redakcinę pataisą dar skubiai įterpė P.Klimas.
Pagaliau apie 12 val. 30 min. Akto tekstas buvo suderintas ir visi pradėjo pasirašinėti. Ir tuomet, jei tikėteume signataro P.Klimo liudijimu, paaiškėjo, jog trūksta vieno Tarybos nario – D.Malinausko.
„Sulietuvėjęs“ bajoras, kilęs iš dvarininkų, nebuvo atsikratęs aristokratiškų manierų. Pasak amžininkų, mėgęs sočiai pavakarieniauti. Atsikelti anksti ryte jam buvę per sunku.
P.Klimas jau sovietų lageryje tremties draugui A.Dambrauskui pasakojęs, kad pradedant pasirašinėti Aktą pastebėta, jog D.Malinausko nėra.
„Atėjo eilė pasirašyti, o bajoro nėra. Aš buvau Tarybos sekretorius ir susirūpinau, kaip čia bus. Matau, jog Jurgis Šaulys kažką pasirašė ir šypsodamasis klausė kaimyno, ar gerai? Tas linktelėjo galva, gerai“, – pasakojo P.Klimas.
Buvo matyti, kad D.Malinausko parašas pasirašytas kitu rašalu, nei visų Tarybos narių, parašas užlipa ant kitų.
Tad ar D.Malinauskas pramiegojo Lietuvos laisvės rytą ir jo parašas buvo suklastotas, ar pasirašė vėliau, kam nors iš kolegų padavus dokumentą?
Vis dėlto istorikai linkę abejoti P.Klimo užuominomis, esą D.Malinausko parašas suklastotas. Žymusis tarpukario diplomatas ne itin sutarė su signataru bajoru. Ir pastarasis buvo ne vienintelis, pasirašęs kitu rašikliu ir stambiu, kitus užkabinančiu parašu.
Taip pat spėjama, kad į lemtingąjį posėdį D.Malinauskas galėjo ir šiek tiek pavėluoti, pasirašyti vėliau.
Originalai paslaptingai dingo
Amerikiečiai JAV nepriklausomybės dieną miniomis traukia paspoksoti į Vašingtone, Baltuosiuose rūmuose, po stiklu padėtą Amerikos nepriklausomybės deklaraciją.
Mes, lietuviai, tokios galimybės neturime. Nes Vasario 16-osios Akto originalas dingęs.
Oficialaus Akto, pasirašyto ant gero popieriaus, kuris anuomet buvo brangus, pasirašę galbūt nebematė net patys signatarai.
Vilnius buvo karo apsuptyje, čia link veržėsi lenkai, Rusijos bolševikai. Todėl oficialųjį originalą buvo patikėta paslėpti J.Basanavičiui. Patriarchas mirė 1927 metais, taip ir nepasakęs, kur padėjo lietuvių tautinės valstybės „gimimo liudijimą“.
Signatarai ir tarpukario Lietuvos istorikai spėliojo, kad J.Basanavičius Aktą įdėjo kur nors tarp Lietuvių mokslo draugijos (LMD) knygų ir užmiršo – žmogus jau buvo pagyvenęs ir išsiblaškęs.
Bet išsiblaškymą galėjo lemti ne tik amžius – 66 metų žmogus neturėjo būti susenęs net ir tais laikais, kai vyresnio amžiaus žmonių organizmą ir atmintį stiprinančių vaistų dar nežinota.
Patriarchą kankino nervų liga?
Prieš 15 metų Lietuvoje buvo kilusi pasipiktinimo banga, kai Vašingtono universiteto doktorantė Jūratė Avižienytė viešai išplatino mokslinį pranešimą „Ligos retorika: nacionalizmas ir isterija Jono Basanavičiaus biografijoje“.
Mokslininkė, remdamasi amžininkų prisiminimais ir paties J.Basanavičiaus autobiografija, padarė išvadą, jog tautos patriarchas sirgo sunkia nervų liga, anuomet vadinta tiesiog isterija.
J.Avižienytės manymu, ligą sukėlė sunkios psichologinės ir fizinės traumos J.Basanavičiaus gyvenime. Jis sunkiai išgyveno ankstyvą žmonos mirtį, Bulgarijoje buvo sužeistas šūviais į nugarą.
Tokia nervų ligos sergančius žmones ištinka traukuliai, sutrinka širdies ritmas, atsiranda atminties spragų.
Gal nervų liga turėjo įtakos J.Basanavičiaus užmaršumui, sukliudžiusiam išsaugoti tokį svarbų dokumentą?
Tačiau istorikai tokios versijos netyrė. Istorikas R.Klimavičius pateikė amžininkų liudijimų, kad LMD būta nemažai netvarkos, dalis jos rinkinių galėjo patekti į lenkų pilsudskininkų rankas.
Juodraštinis Akto variantas buvo vienintelis, su kuriuo susipažino Lietuvos visuomenė, bet ir tai 10 metų praėjus nuo lemtingojo įvykio – 1928-aisiais „Lietuvos aide“ paskelbus dokumento faksimilę.
Dublikatą spausdino neįgudęs spausdinimo mašinėle naudotis asmuo, nes privelta gramatinių klaidų. Pavyzdžiui, „Lietuvos Taryba“ parašyta „Tyraba“, tekste matyti pataisymų.
Tačiau ir šis, juodraštinis variantas, saugotas Kauno prezidentūroje asmeniniame A.Smetonos seife, po 1940-ųjų sovietinės okupacijos dingo.
Nerasta ir į Vokietiją išsiųsta originalo kopija. Visur ieškota originalų! Sename name Kėdainių rajone, Kauno ir Vilniaus požemiuose, net Švedijoje.
Iki šiol sakralinių Lietuvos valstybės gimimą liudijančių raštų originalų nerasta. Tarsi adata jie dingo didžiulėje suveltoje istorijos šiaudų krūvoje.
Bet tai nereiškia, kad verta abejoti Vasario 16-osios Akto tikrumu ir teisėtumu, net formaliai. Ne tik signatarų prisiminimai, bet ir Lietuvos Tarybos posėdžių protokolai, Akto juodraštinis nuorašas patvirtina, jog Akto originalo tikrai būta. Ir galbūt kur nors jis yra iki šiol.
Politikos pasaulis be moterų
Nors nėra Akto originalo, neišliko ir autentiškų ano meto baldų, rašiklių ir kitų reikmenų, Vilniaus Signatarų namų muziejų tikrai verta aplankyti – ir nebūtinai Vasario 16-osios proga.
Čia galite pamatyti daktaro J.Basanavičiaus skrybėlę, skrynias, kuriose jis atsivežė savo knygas ir daiktus iš Bulgarijos. Stilingus, dabar truputį juokingai atrodančius M.Biržiškos akinius. J.Vileišio prabangų odinį portfelį. Amerikiečių genijaus Thomo Edisono išrastą fonografą – anuomet labai brangų garso laikmenos įrenginį. Lietuvių draugija karo pabėgėliams šelpti jį įsigijo praėjus trejiems metams nuo aparato išradimo.
Tai toks prietaisas, leidžiantis įrašyti garsą į vaškines plokšteles. Fonografas jau galimai stovėjo ir Akto pasirašymo dieną, bet niekam iš signatarų neatėjo į galvą padaryti garso įrašo.
„Anuomet fonografai buvo naudojami tautosakai, liaudies dainoms rinkti. Oficialios politinės kalbos nebuvo sureikšminamos taip, kaip tai daroma dabar“, – paaiškino muziejininkė V.Bukaitė. Žiūrint į tuos praeitį menančius daiktus prieš akis atgyja tarsi vandenyje išplaukęs vaizdas, kaip atrodė kabinetas, kuriame buvo pasirašytas Aktas, įteisinęs moderniąją Lietuvos valstybę.
Toks niūrokas, grynai vyriškas pasaulis. Tarp signatarų – nė vienos moters. Moterų veidus retai pamatysi ir kitose ant muziejaus sienų iškabintose ano laikotarpio nuotraukose.
Bet moteriška ranka vis dėlto justi – dalį Lietuvos valstybės gimimą liudijančių visuomenės veikėjų nuotraukų, kaip spėjama, darė fotografė Aleksandra Jurašaitytė. Ji įamžino ir Lietuvos Tarybos narius – moderniosios valstybės įkūrimo pradininkus.
Nejautė atlikę žygdarbį
Jau daug metų, išskyrus sovietinės okupacijos dešimtmečius, Lietuvoje vasario 16 dieną dega šventiniai laužai, plazda vėliavos, daugiau ar mažiau nuobodžias kalbas rėžia politikai – tauta švenčia.
O prieš 97 metus šią dieną jokios šventės nebuvo. Galų gale, išskyrus 20 Lietuvos Tarybos narių ir gal kelis jiems artimus asmenis, niekas Lietuvoje nežinojo, kad kas nors iš esmės pasikeitė.
Vargu ar jautėsi didvyriais, istoriškai reikšmingomis asmenybėmis ir patys signatarai. Pasirašę Nepriklausomybės Aktą signatarai turbūt išsiskirstė į namus – grįžę ir papietavę ar tik užkandę, rengėsi pamokoms, priiminėjo ligonius ar rimojo prie redaguojamų vadovėlių. O gal prigulė pailsėti po virtinės savaitės darbų.
Vakare jie rinkosi į dar vieną Tarybos posėdį – jie vykdavo net po du kartus per dieną. Didžioji istorija niekada nebūna didinga jos gimimo akimirką. Didieji dalykai prasideda nuo mažų buitinių smulkmenų.
Pagrindiniai Vasario 16-osios Akto signatarų palydovai 1917–1918 m. buvo nežinia ir nuovargis. Iki pat, kol buvo aišku, kad Vokietija žlugo 1918 m. spalį, Tarybos veikla bet kada galėjo būti sustabdyta, o jos nariai – areštuoti.
Tik gerokai daugiau nei po pusės metų, 1918 m. lapkričio mėnesį, kai buvo sudaryta pirmoji Lietuvos Vyriausybė, Vasario 16-osios akto idėjos ėmė įsikūnyti.
