Nežinomas Donbasas. Pokalbis su istorike

Su dr. Marta Studenna-Skrukwa apie tai, kaip atsirado Donbasas, ir apie jo gyventojų nelojalumo Ukrainai ištakas Lenkijos savaitinio žurnalo „Polityka“ puslapiuose kalbėjosi Jagienka Wilczak. Pokalbį paskelbė „Literatūra ir menas“.

Pastaruoju metu Donbase liejosi kraujas.
Pastaruoju metu Donbase liejosi kraujas.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Apr 3, 2015, 4:53 PM, atnaujinta Jan 7, 2018, 2:29 PM

– Nūdienos Donbasas – tai buvusi pilkoji geografinė zona.

– Donbasas, suvokiamas kaip nūdienos Donecko ir Luhansko sritis, buvo periferijos periferija, žemės, kuriose susipynė Zaporožės ir Dono kazokų įtaka. Donbaso istorija prasideda vėlai. Realiai šių teritorijų apgyvendinimas prasidėjo tik XIX a. ir iš pradžių buvo susijęs su valstiečių migracija, demografiniu bumu Rusijoje.

Vėliau į Donbasą pateko žmonės, kurie turėjo pradėti gyvenimą iš naujo; tai taip pat būdingas regiono bruožas. Tarp jų buvo dėl įvairių priežasčių persekiojamų asmenų, sentikių, išbuožintų ūkininkų, baltagvardiečių, net UPA karių, kurie baigė savo veiklą Vakarų Ukrainoje. Kijevo ir Maskvos sprendimu ten buvo siunčiami ir nuteistieji bei kaliniai, nes visada trūko darbo jėgos. Pokariu atstatymui buvo naudojami net internuotieji, taip pat – nors apie tai mažai kas žino – iš Aukštutinės Silezijos išvežti sileziečiai.

- Ar galime įžvelgti kokią nors regioninę Donbaso tapatybę?

– Tai kasybos regionas, sukurtas skirtingų tautybių ir etninių grupių atvykėlių, kuriuos XIX a. sujungė rusų kultūra. Tuo metu šiame regione ji vienintelė turėjo aukštosios kultūros statusą.

- Taigi pagrįstai galime kalbėti apie kitą Ukrainą, apie Donbaso atskirumą, ypač mentalinį?

– Ukraina nėra šalis, susidedanti iš homogeniškų žemių, kur žmonės būtų visada gyvenę valdomi vienos valdžios, turėję vieną religiją ir kalbą, ir Donbasas yra skirtingas, išsiskiriantis. Ukraina yra įvairaus pobūdžio žemių lipinys; jų jungimo procesas prasidėjo ukrainiečių pastangomis XIX a. ir XX a. pr., tačiau galutinai jį užbaigė Stalinas. Tai jis sukūrė Sovietų Ukrainą ir legalizavo žemėlapyje šiuolaikinėmis sienomis. Sovietų Sąjungai iširus vėl grįžo Ukrainos regionų įvairovės klausimas. Šia prasme Donbasas skiriasi nuo kitų regionų, ypač Lvovo krašto, kurio Rusijos įtaka apskritai nepasiekė ir kuriame „rusiško pasaulio“ koncepcijai buvo priešpriešinama Ukrainos nacionalinė idėja.

- Kaip gyventojų tapatinimąsi veikia ginčas dėl istorijos?

– Manau, svarbiausias atskaitos taškas yra Rusija. Tautiškoje Ukrainos istorijos interpretacijoje Rusija vaizduojama kaip kolonistė ir engėja. Santykiai su Rusija visada buvę žalingi Ukrainai. Ji neprisidėjusi prie plėtros, neatnešusi nieko teigiamo. Priešingai, ji tik nešusi Ukrainos žmonėms mirtį. O kita pusė, Donbasas, laiko tuos santykius istorinės visumos dalimi, kuri tiesiog tokia buvo ir yra.

- O visa antifašistinė ideologija, skelbiama Rytuose? Iš kur kilo toks tvirtas įsitikinimas, kad Kijevą valdo fašistai, keliantys grėsmę Donbasui?

– Tai propagandos vaisius – jokio kito atsakymo nerandu. Tai labai tipiška Ukrainos tikrovei: taikos metu niekas nesuko sau galvos ginčais dėl istorijos interpretavimo, bet politinės kovos laikais jie atgijo su kaupu. Kova su fašizmu buvo viena pagrindinių sovietinės propagandos temų. Donbaso gyventojai labiau nei kituose Ukrainos regionuose prisirišę prie savo sovietinės praeities, todėl Kremliaus šūkiai apie kovą su fašizmu veiksmingai juos aktyvina. Ir, abstrahuojantis nuo propagandos, kovos su fašizmu tema Donbasui artima, nes jo gyventojai labai prisirišę prie Didžiojo Tėvynės karo tradicijos. Tai vienas iš nedaugelio jų istorinės atminties elementų.

- Aš buvau ten daug kartų; neatrodė, kad prorusiškas separatizmas atliktų svarbų vaidmenį. Gyventojai jautėsi esą ukrainiečiai!

– Taip buvo. Juolab kad per visą paskutinį XX a. dešimtmetį Rusija jo visai nekurstė. Atrodė, kad tai nereikalinga, nes riba tarp dviejų šalių buvo gana neryški, ryšiai plėtojosi lengvai ir nevaržomai. Ta siena buvo nustatyta praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje. Ji perskyrė Donecko anglies baseiną, nedidelę jo dalį palikdama Rusijos pusėje. Jeigu Krymo atveju šis tas liko neišsakyta, Donbasas, rodės, galutinai atiteko Ukrainai. Tačiau aš atkreipiau dėmesį į vieną Vladimiro Putino sakinį po Krymo aneksijos: „Bolševikai prijungė pietryčių Rusiją prie Ukrainos. Tegu juos už tai teisia Dievas.“ Tai buvo karo paskelbimas.

- Per mažai žinojome apie Donbaso gyventojus ir dabar mums atsiveria akys?

– Taip. Visada kalbėjome tik apie tai, kiek rūdos čia iškasama, kiek tonų geležies išlydoma, bet mažai žinojome apie žmones, kurie gyvena Donbase. Po 1991 m. buvo kuriamas istorijos kanonas, atitinkantis oficialų teiginį, kad Ukraina yra unitarinė valstybė. Verta paminėti, kad paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje Ukraina buvo laikoma nestabilia, net pavojinga, kol atsikratė branduolinio ginklo. Todėl buvo siekiama kurti vientisos valstybės įvaizdį ir daugiakultūriškumas buvo sąmoningai ignoruojamas.

- Eikime toliau. Ar įsitikinimas, kad šios dvi Ukrainos suaugs, buvo klaidingas?

– Galima nurodyti keletą silpnesnių sričių, kuriose Ukrainos valstybė nepadarė to, ką privalėjo. Po 1991 m. ukrainizacijos procesas dažnai buvo vykdomas kaip papuola. Pirmiausia jis įgavo folklorinę formą, taigi jaunimui ukrainizacija nebuvo patraukli. Donbaso gyvenime Ukrainos valstybė dalyvavo tik nominaliai, antraštėmis, vėliavomis, pinigais. Tačiau miestuose jos vaidmuo buvo labai menkas. Visuomenė neatsakė sau į klausimą, kas yra ukrainietiška kultūra, kaip suprasti istoriją.

Nebuvo įsiklausoma ir į gyventojų poreikius ir siekius. Negerbiamas prisirišimas prie rusų kalbos ir ypatingi santykiai su Rusija. Šiandien visa tai atsirūgsta. Pasirodė, kad ten gyvena žmonės, kurie neatranda sau vietos Kijevo sugalvotoje ir patvirtintoje ukrainietiškumo formulėje. Todėl jie sugrįžo prie savo regioninio skirtingumo jausmo.

- Kartais buvo nuogąstaujama, kad Donbasas atsiskirs, tačiau tai atrodė nerealu. Jūs irgi rašote apie separatizmo mitą.

– Separatizmas tarnavo Donbaso regiono elitui kaip apsauga nuo valdžios Kijeve. Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje vietos oligarchijai – tais laikais dar tik besiformuojančiai – svarbiausia buvo tai, kad valdžia netrukdytų kaupti kapitalą, krautis turtus, kad privatizacija Donbase galėtų vykti savo ritmu. Tai buvo perspėjimas – atsargiai, bet kada galime pareikalauti daugiau laisvių.

Yra ir kitas lygmuo: nuo 1991 m. Ukrainos valstybė tapo tautinė – ir forma, ir turiniu. Žinoma, po 1991 m. nei rusai, nei rusakalbiai anaiptol nebuvo diskriminuojami, tačiau neviešai Donbaso gyventojams, rusakalbiams ukrainiečiams, buvo primetamas antrarūšių žmonių, nesubrendusių iki „tikro“ ukrainiečio standarto, statusas. Taigi separatizmas Donbase buvo kompensacijos forma: jeigu valstybė nustumia mane į paraštes, jeigu aš jai netinku, tai neprivalau tai valstybei priklausyti. Separatizmas grąžino – simboliškai – orumo jausmą.

- Tačiau Donecke, nepaisant to, kas buvo valdžioje, nebuvo kalbama apie „Novorosiją“, apie Donecko respubliką. Dėl ko kilo toks proveržis?

– Savaime suprantama, kad dėl įkvėpimo iš Rusijos. Juk Ukrainoje valstybės vienybės idėja buvo labai stipri. Nors piliečiai ginčijosi dėl kalbos, istorijos interpretacijos, tautinės kultūros pobūdžio, iki šiol sutarė dviem klausimais: kad 1991 m. atnešė nepriklausomybę ir kad Ukrainos valstybės ribos žemėlapyje turi būti tokios, kokios yra. O kalbant apie separatizmą, tai 1918 m., žinoma, buvo mėginama įgyvendinti Donecko ir Krivoj Rogo respublikos projektą. Tačiau ši iniciatyva buvo ne vien vietinė. Sumanymą įkurti DKR iš dalies įkvėpė pats Leninas, norėjęs tokiu būdu sumažinti vokiečių okupuotos teritorijos apimtį. Sukurta paralelinė respublika turėjo sukliudyti vokiečiams eiti toliau į rytus. Ta respublika, gyvavusi vos vieną mėnesį, naudojo tik raudoną darbininkų judėjimo vėliavą. Mėginimai remiantis ja legitimizuoti nūdienos Donecko ir Luhansko respublikas neišlaiko jokios kritikos.

Dabar apie „Novorosiją“. Iš tikrųjų Donbasas yra tik mažytė Novorosijos dalis. Ši sąvoka turi dvi reikšmes. Apskritai Novorosija yra visos žemės, kurias Rusijos imperija įgijo plėsdamasi Juodosios jūros link. Konkrečiau, XVIII a. pab. du kartus egzistavo Novorosijos gubernija, tačiau pirmą kartą į jos sudėtį įėjo Luhanskas ir dalis Luhansko krašto, o Doneckas į šios gubernijos sudėtį niekada neįėjo.

„Novorosijos“ sąvoka atgijo XIX a., kai paaiškėjo, kad sujungus dvi jėgas – Donbaso anglį ir Krivojrogo geležies rūdą – galima tikėtis ekonominio bumo. Tuo metu „Novorosija“ buvo pusiau kolonijinė sąvoka, naujos žemės, kurios bus įsisavinamos ir eksploatuojamos.

- Už Ukrainos laisvę 1991 m. referendume balsavo triuškinanti dauguma Donbaso gyventojų. Ar tai buvo atsitiktinumas?

– Tai lengva paaiškinti: paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje ir net devintojo dešimtmečio pabaigoje Ukrainoje vyravo įsitikinimas, kad atsiskyrimas nuo SSRS ir respublikos perėjimas prie ūkiskaitos padarys valstybę sveikesnę. Kaip tik tokia nuostata vadovavosi tuo metu galingas Donbaso kalnakasių streikų judėjimas. Balsuodami už nepriklausomybę žmonės pasisakė už svajonę apie geresnį gyvenimą, o Ukrainos nepriklausomybė teikė viltį, kad Donbaso gerovės mitas taps realybe. Paskui ši svajonė virto įsitikinimu, kad Donbasas maitina visą Ukrainą. Visos šios svajonės ir įsitikinimai buvo mitai: nors turtingo Donbaso mitas tvirtai įsigalėjo, tikrovė buvo visiškai kitokia. Po Maidano, nestabilumo sąlygomis, šis mitas pasirodė esąs mirtinas.

- Ar etniniai rusai, užaugę Donbase, tapatinosi su šiuo regionu, o gal net su Ukraina?

– Gausiausia Donbaso gyventojų grupė yra rusakalbiai ukrainiečiai, ir jie buvo visiškai lojalūs Ukrainos valstybės piliečiai. Kita vertus, Donbase, nepaisant etninės kilmės, rusiškos ar ukrainietiškos, žmonės smarkiai tapatinasi su savo kraštu: esame iš čia, mūsų istorija prasideda čia. Tai mūsų kraštas, jis nei Rusija, nei tokia Ukraina, apie kokią kalba Galicija. Donecko gyventojai vengia aiškiai apsispręsti, kas jie – ukrainiečiai ar rusai. Prieš karą „tuteišiškumo“ kategorija, sėkmingai slopinusi tautinę įtampą, buvo patraukli ir etniniams rusams. Tačiau nors ir turėdami stiprią regioninę tapatybę, jie, priešingai negu Krymo rusai, laikė save Ukrainos rusais.

- Kaip, jūsų manymu, visa tai baigsis?

– Šiandien jau žinoma, kad decentralizacija Ukrainos sudėtyje – su kuria Kijevas buvo pasirengęs sutikti – buvo atmesta. Jeigu pagal V.Putino scenarijų Doneckas ir Luhanskas turi tapti Ukrainos Abchazija, tai kokiomis esatimis taps šios hibridinės Donecko ir Luhansko respublikos? Daug priklausys nuo to, kaip Ukrainos valstybė įgyvendins reformas, ar Donbaso gyventojams ji atrodys patraukli. Tada Ukraina gali vėl tapti traukos centru. Tačiau gali nutikti ir taip, kad šis konfliktas dar ilgai neges, o rytų Ukraina taps nuolatos nestabiliu regionu.

Iš lenkų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.