Pergalingai karūnuoti bokštai
Šventovė išsiskiria dantytais bokšteliais, kurių smailės lyg karūnos puošia pastato viršūnes. Jos suteikia šventovei kilmingumo ir išraiškingumo. Viename šaltinyje teigiama, kad paskutinis bažnyčios projektas nebuvo patvirtintas dėl jo nemeniškumo, todėl šventovė iškilo be leidimo. Dėl to statybas sumanęs klebonas Anzelmas Nonevičius buvo nubaustas pinigine bauda.
Iš tiesų bažnyčios statybas sunkino blogi santykiai su vietos valdžia. Po 1786 metais Kristinos Kačanauskienės funduotos bažnyčios suirimo iki galo nebuvo sutarta, kokia turėtų iškilti jos vietoje. Nors įvykiai šaltiniuose painiojasi, minima, kad naujosios statybos sustojo dėl sukilimų laikotarpio.
Geriausi bažnyčios meistrai paliko statybas ir pasitraukė į sukilėlių būrius. O pats darbus prižiūrėjęs klebonas Pranciškus Kazlauskas už pagalbą sukilėliams caro valdžios buvo nubaustas katorga Sibire. Po šių įvykių miesteliui buvo uždrausta turėti savo šventovę.
Dėl didelio gyventojų atkaklumo teikiant prašymus užbaigti statybas buvo sutarta, kad ji bus bent jau ne mūrinė. Neįtikęs paskutinis projektas buvo atmestas dėl savo nemeniškumo. Vis dėlto bažnyčia 1877 metais buvo baigta taip ir negavus leidimo.
Trijų meno srovių įtaka
Manyti, kad projektui stigo meniškumo, kuriame jungiasi net trys skirtingi stiliai, – nebuvo teisinga. Šiame stačiakampio plano, halinės erdvės statinyje jungiasi neogotikos, neobaroko, klasicizmo elementai. Prie išorės ir vidaus darbų dirbo tokie meistrai kaip Šulcas, Feifaras, Kaškonas, skulptorius Herkulinas Eismontas. Sakoma, kad pagrindinė kompozicijos idėja kilo dėl noro atkartoti gotikos paminklu tapusią Šv.Onos bažnyčios išorę.
Taip Nemajūnų bažnyčia tapo vieninteliu mediniu originaliu romantizmo „neogotikos“ pavyzdžiu architektūroje. Skirtingi ir kiek komplikuoti dekoravimo sprendimai, įgyvendinti aplikacijomis. Vienos jų – formų kontūrus žyminčios balanų aplikacijos. Neogotikinis dekoras gula ant klasicizmui įprasto stačiakampio bažnyčios plano, kuris užbaigiamas neobarokiniu „kupolu“ bažnyčios gale. Šoninį fasadą puošia smailiaarkių langų eilės.
Grakšti vidaus elegancija
Nors visa tai skamba kiek įmantriai, vis dėlto bažnyčia dvelkia jaukia elegancija. Aukšta vidaus erdvė įrėminta šešiomis poromis kolonų, kurios artimos korintiniam stiliui. Dėl savo liaunų stiebų erdvei jos suteikia subtilaus grakštumo. Jų akantų lapais dekoruoti kapiteliai lyg krepšeliai kabo po kolonų atramomis, kurios remiasi į dvi pagrindinės lubų sijas. Jomis atskirtos žemesnės bažnyčios navos, esančios šonuose.
Įžengus pro stiklines, gotikos smailiaarkius langus su šakelių masverkais imituojančias duris, akis užlieja baltumas. Čia viskas balta – sienos, lubos, kolonos… Nors šiek tiek rudumo turinti balta gula ant grindų. Spalvų akcentai sutviska langų vitražuose ir altoriuose. Žydro vaiskumo retabulai vietomis imituoti marmuru.
Navoje netelpantis didysis altorius
Į įprastą bažnyčios erdvę netelpantis pagrindinis altorius antrąjį tarpsnį iškelia į kupolą. Šioje bažnyčioje presbiterija – tai aštuonkampis kupolas, turintis balkonėlį su baliustrada. Į du jo kampus remiasi laužytas masyvaus altoriaus karnizas. Keturiomis rausvomis kolonomis puslankiu paremtas antrasis tarpsnis laiko iškėlęs „Kirstaus ir Šv.Marijos Magdalietės“ paveikslą.
Pirmajame tarpsnyje dydžiu stebina to paties dailininko Nikodemo Silvanavičiaus, kilusio iš Baltarusijos, baigusio Peterburgo dailės akademiją, tapytas „Šv.apaštalų Petro ir Povilo“ paveikslas. Už juos dailininkui Birštone buvo pastatytas namas. Jo darbų Lietuvoje galima rasti ir daugiau, bet įdomu tai, kad savo kūrinius eksponavęs XIX amžiaus Berlyne, Kopenhagoje, Paryžiuje, Maskvoje ir net Filadelfijoje sau užuovėją menininkas atrado Birštono apylinkėse.
Šį paveikslą saugo arčiau tabernakulio įkurdinti angelai, rankose laikantys šviestuvus, o kiek aukščiau ant postamentų iškeltos švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus skulptūros. Po altoriumi veda siauras praėjimas, todėl jį galima apžiūrėti ir iš kitos pusės.
Drožyba, vitražai ir kalvystė
Presbiterijos šonuose tamsaus medžio drožiniais įrėmintos durys veda į koplyčią ir zakristiją. Virš jų stilizuoti, laužyto karnizo ir banguotų linijų balkonėliai, drožinėti liaudies meno ornamentika. Savo kiauraraštės drožyba jie papildo vargonų choro ir sakyklos stilistinį ansamblį. Visi jie kuria margą, bet saikingą interjero puošybą.
Koplyčios durys be tamsių staktų, šonuose imituojančių kolonas, papuošiamos spalvotais vitražais. Širdis ir ramunėmis išdabintas kryžius pasitinka žengiant pro jas. Už jų – realistiniame slėnio peizaže Aušros vartų Mergelės Marijos atvaizdo kopija, kurią manoma padarė tas pats auksakalys. Žinoma, ji kur kas kuklesnė, bet pusmėnuliu apjuosta Gailestingoji taip pat kukliai nuleidusi akis, rankas laiko sukryžiavusi ant krūtinės. Paveikslas su aptaisais uždengtas užuolaidėlėmis.
Neįprasti kompoziciniai sprendimai
Šioje koplyčioje neįprasta tai, kad sienoje esantis smailiaarkis langas kartu yra ir kairiosios navos altoriaus retabulo niša. Todėl joje iškelto krucifikso fone galima įžiūrėti šį Švč. Mergelės Marijos atvaizdą. Sukuriama originali, vienas kitą papildanti šventųjų vaizdinių kompozicija. Likęs šoninės navos altoriaus paviršius išmargintas vandens ir žemės spalvų bangavimais.
Dešinįjį altorių kitoje navoje dengia dangiškas raibuliavimas, kurio centre regime švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Dvitarpsnis altorius, kaip ir kairysis, užbaigtas krabais puoštais pinakliais. Trikampio formos skydas centre laiko iškėlęs nedidelį kryžių.
Altoriaus niša, kurioje stovi Maloningoji, apvesta tamsiu rėmu, nuo kurio į skulptūrą sminga neogotikinės smailės. Nišą puošia karūnos formos stogelis. Visa likusi erdvė tuščia – joje taip pat smėlio ir vandens spalvų stichijos kuria marmuro vaizdą.
Jaunamarčių palikimas
Pagrindinis šio altoriaus kultūrinis paveldas guli ant jo pakylos laiptelių. Tai unikalus XIX amžiaus jaunamarčių kilimas. Kaip pasakojo parapijietė Anelė, tai kilimas, kurį kunigas padarė iš jam padovanotų vietinių merginų išaustų juostų.
Šiuose kraštuose egzistavo jaunamartės pasiruošimo santuokai paprotys. Per vestuves kiekviena nuotaka klebonui turėdavo atnešti pačios nuaustą juostą. Sakoma, kad raštais jos užkoduodavo savo likimą ir slaptus troškimus.
„Kilimas buvo naudojamas per vestuves, krikštynas. Ant jo visi sustodavo. Vėliau, keitėsi mados ir liko nebenaudojamas. Bet jis tikrai autentiškas ir išlikęs iš senų laikų – mat kažkuri juosta yra dar mano močiutės. Pas mus jis išsilaikė, nes buvo dėvimas neilgai. Jis buvo padėtas.
Jį sudaro 64 juostos, šeši ir keturi – tai dešimt Dievo įsakymų. Tautodailininkai pagal spalvas ir raštus skaito, ką kuri reiškia. Jis buvo išvežtas į Juškų muziejų, labai išviešintas per televiziją, radiją, o kai žmonės sužinojo, norėjo jį susigrąžinti. Todėl dabar jis vėl pas mus.“
Nauji namai bendruomenei veikti Aplinkui tvarkomi namai, priklausantys bažnyčios kompleksui, pagal planus jau turėtų būti atiduoti bendruomenės gyvenimui ir rekreacinei veiklai. Atvykus į Nemajūnus, sutartu metu istorijų apie vietos gyvenimą išgirsti neteko. Tik sutrukdytai Anelei vėliau reikėjo skubėti paruošti bažnyčią mišioms.
Maloniai pasisveikinę šventoriuje, palinkėjus gerų darbų, su kunigu prasilenkėme greitai. Juk visi prie savo pareigų, na o mes – dairytis rudenėjančio šventoriaus apylinkėse. Žvalgantis į naujai rekonstruotus pastatus smalsu buvo sulaukti, kol kas išlįs ir pasiteiraus, ko čia ieškome. Tada ir mes sužinotume, kaip sekasi. Bet, matyt, tai buvo sekmadienis, diena, kai bendruomenės veiklą atideda į šalį, o ir patys kitų numerių paskambinti neturėjome.
