Kas pirmasis sugalvojo tokį vaizdingą siaubo nakties apibūdinimą, tiksliai nėra žinoma, tačiau jis reiškė ne tik sudaužytus langus bei vitrinas, bet ir „vokiečių visuomenės apsivalymą“. Apsivalymo nuo ko? Savaime suprantama, nuo „semitinio užkrato“.
Nacių partijos ir asmeniškai Adolfo Hitlerio požiūris į žydus buvo žinomas dar nuo tų laikų, kai nacionalsocialistai buvo viena iš šimtų smulkių Bavarijos partijų. Tuomet niekas netikėjo, kad ši radikali politinių paraščių grupuotė su stačiokišku, austriška tarme kalbančiu lyderiu kada nors galėtų tapti vienvalde valstybės šeimininke.
Kiti manė, kad rėksmingas nacių antisemitizmas – daugiau populistinis, viskuo nepatenkintiems rinkėjams skirtas suvilioti triukas, kuris išsisklaidys kaip dūmas, kai tik partijos funkcionieriai užims rimtesnius postus šalyje.
Tačiau daugelis klydo. Hitlerinis antisemitizmas pasirodė ne rinkimų šou ir joks partinės programos pokštas. Seni Veimaro Vokietijos politikos šulai apsiriko, manydami, kad jiems pavyks „prilaikyti“ A.Hitlerį už pavadžio. Nuo 1933 metų sausio nacių fiureriui tapus Vokietijos kancleriu žydų padėtis tik blogėjo.
1933 m. balandžio mėnesį per šalį nusirita žydiškų krautuvių bei įmonių boikotai su šūkiais „Vokieti, nepirk iš žydo!“, o 1935 metų rugsėjo 15 d. priimami vadinamieji Niurnbergo įstatymai, atėmę iš žydų Vokietijos pilietybę, uždraudę jiems tuoktis su vokiečiais ir apriboję daugybę kitų teisių.
1938 m. pavasarį Trečiojo reicho kaimynė Lenkija paskelbė, kad atims šalies pilietybę iš visų ilgiau nei penkerius metus užsienyje gyvenančių asmenų, jei tie nepatvirtins savo noro likti Lenkijos piliečiais šalies konsulatuose užsienyje.
Pasak istorikų, tuo metu nacistinėje Vokietijoje gyveno daugiau kaip 50 000 iš Lenkijos emigravusių ir tos šalies pasus turinčių žydų, kurie, nepaisant vis labiau agresyvėjančios antisemitinės nacių politikos, mieliau norėjo likti labiau ekonomiškai išsivysčiusioje Vokietijoje.
Daugelis neskubėjo vykti į Lenkijos konsulatus prašyti palikti pilietybę, o to Varšuvos vyriausybei ir tereikėjo (tarpukario Lenkija, beje, irgi nepasižymėjo didelėmis simpatijomis žydams). Suvokę, kad jų teritorijoje gyvenantys Lenkijos žydai tuoj taps „niekieno žydais“, naciai suskumba vykdyti masines deportacijas. Tūkstančiai Lenkijos žydų buvo sulaikyti tiesiog gatvėse ir vežti prie valstybės sienos, kur spyriais ir šautuvų buožėmis buvo ragiami bėgti į Lenkiją.
Tarp deportuotų žydų buvo septyniolikamečio Herschelio Griynszpano šeima, jis pats tuo metu gyveno pas giminaičius Paryžiuje. Siekdamas atkeršyti vokiečiams už skriaudas, 1938 m. lapkričio 7 d., Herschelis atvyko į vokiečių atstovybę ir kelis sykius šovė į jaunesnįjį pasiuntinybės sekretorių Ernstą vom Rathą.
Likimo ironija, tačiau pastarasis nevengė atviriau kritikuoti nacių politikos, priešiškumu žydams niekuomet nepasižymėjo ir tik dėl savo aristokratiškos kilmės bei jauno, perspektyvaus specialisto reputacijos gavo darbą pasiuntinybėje. Griynszpano šūviai į „didžiojo reicho“ diplomatą atrišo nacionalsocialistams rankas!
Pirmieji nacių spaudos kurstomi pogromai, kaip atsakas į „žydų niekšybę“, prasidėjo dar lapkričio 8 d. Sunkiai sužeistas E. vom Rathas mirė dar po dienos.
Sakoma, kad žinia apie diplomato mirtį A.Hitlerį pasiekė, kai jis vakarieniavo su partijos veteranais 1923 m. nepavykusio Alaus pučo metinių proga.
Propagandos ministras Josephas Goebbelsas pareiškė, kad „valdžia neužsiims pogromų organizavimu“, tačiau „teisėtam tautos pykčiui“ nekliudys nei kariuomenė, nei policija“. Supratę, kad tai – signalas veikti, daugelyje Vokietijos miestų ir miestelių partiniai smogikai pradėjo Krištolinę naktį.
Paprastai sinagogų niokojimą, žydams priklausančių parduotuvių bei įmonių langų daužymą pradėdavo vietinių nacių partijos skyrių nariai, į savo veiksmus jie stengėsi įtraukti ir minias susirinkusių tiesiog pažiopsoti. Neretai žydams priklausantis turtas jau iš anksto būdavo pažymėtas pakeverzotomis Dovydo žvaigždėmis arba užrašais „Juden“ (išvertus iš vokiečių k. – žydai).
Dažnai pasitaikydavo žydų parduotuvių plėšimo atvejų, nors SS Vyriausiosios saugumo valdybos viršininkas Reinhardas Heydrichas išleido slaptą direktyvą, pagal kurią visi plėšikai turėjo būti nedelsiant suimti policijos. Žinoma, tokį jo „rūpestį“ sąlygojo ne nuogąstavimai, kad žydai praras savo turtą, o tai, kad naujieji žydams priklausiusių parduotuvių bei įmonių savininkai – vokiečiai „patirs didelių nuostolių“.
Žydų maldos namus buvo leista deginti, „jei tai nesukels pavojaus vokiečių gyvybei ir nuosavybei“. Didžiulė sinagoga Berlyne padegta kartu su visu inventoriumi; maldų knygos bei kiti religiniai atributai nacių požiūriu neturėjo jokios vertės.
Sakoma, kad Krištolinės nakties metu nuniokota ar sudeginta apie 300 sinagogų, nukentėjo apie 7500 žydams priklausančių parduotuvių, tačiau pogromas buvo nukreiptas ne tik prieš nekilnojamąjį žydų turtą. Nespėję pasislėpti žydai buvo mušami ir suiminėjami. Skirtingais duomenimis, gatvėse užmušta nuo keliasdešimt iki kelių šimtų žydų, trisdešimt tūkstančių suimta ir vėliau įkalinta koncentracijos stovyklose.
Valstybės sankcionuotas „krištolinis pogromas“ Europos viduryje šokiravo visą pasaulį. Amerikiečių spauda rašė: „Vokietija taip apjuodino save, kad labiau jos apjuodinti nesugebėtų pikčiausia priešo propaganda.“ Daugelis, taip pat ir žydai, tuomet manė, kad baisiau jau ir būti negali. Tačiau jie klydo.
Galutinis „žydų klausimo sprendimas“ dar buvo priešakyje...
