Kalba vien tik faktais
Panevėžietis 87 metų Vytautas Pupelis parašė ir išleido knygą apie Kolymos Gulago lageriuose kalėjusius lietuvius. Leidinys atspindi raudonojo fašizmo mastą, bolševikinio genocido užmojus. Autorius aprašo 260 kalinimo vietų, užėmusių 3,2 mln. kvadratinių metrų teritoriją, kur kiekvienoje zonoje nuolat buvo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių politinių kalinių.
Tai Kolymos, Indigirkos ir Janos upių baseinai, Magadano sritis, Čiukčija ir rytinės Jakutijos 7 administraciniai rajonai.
Kiek tiksliai tose teritorijose buvę lagerių, V.Pupelis nežino, aprašė tik tuos, apie kuriuos pavyko surinkti žinių.
V.Pupelio knyga apie stalininį mūsų tautos genocidą kitokia: be ašaras traukiančių literatūrinių pasakojimų, be alinančių darbų ir buities aprašymų, be gyvenimo amžino įšalo žemėje vaizdų ir skaudžių prisiminimų – to, ką jautė atplėštieji nuo tėvynės.
Knygoje vien sausa ir tiksli, dėl to gal dar šiurpesnė už jausmingus tekstus, dokumentika apie sovietinį žmonių naikinimo konvejerį: kur ir kiek kalėjo lietuvių, ką dirbo, kiek jų mirė.
Puslapiuose mirga atšiauriausių Rusijos vietovių pavadinimai, kilometrai, įkalinimo datos, vardijami fabrikai, gamyklos, rūdos, anglies ir aukso kasyklos, kur priverstinai plušo politiniai kaliniai.
Panaudotos ir asmeninės buvusių kalinių nuotraukos.
Santūri ir svari knygos kalba atkuria žiaurią istoriją, parodo, koks milžiniškas lagerių tinklas buvo sukurtas, kaip toji sisteminė naikinimo mašina traiškė tūkstančių politinių kalinių likimus, glemžėsi gyvybes.
Iš tėvų atimtiems lietuviukams pakeitė pavardes
„Nedideli lageriai buvo išdėstyti kas 6–10 kilometrų ir zonose būdavo nedaug kalinių, apie 300–400. Zonos buvo 4-ame, 14-ame, 25-ame, 52-ame, 56-ame, 72-ame, 125-ame, 128-ame, 142-ame, 154-ame kilometre. Buvo ir daugiau lagerių, bet jų nepavyko nustatyti“, – apie lietuvių kalinimo tinklą Jakutijoje pasakoja knygos „Lietuviai Kolymos Gulago lageriuose“ autorius.
Visur tvyrojo pažeminimas, nužmoginimas ir mirtis.
Šiurpina faktai, kaip buvo sprendžiamas kalinių vaikų klausimas. Dvylikamečiai ir vyresni buvo teisiami kartu su tėvais. Su naujagimiais įkalintos moterys privalėjo dirbti, vaikus matė tik vakarais. Suėjus trejiems metams vaiką atimdavo ir išveždavo į vaiknamius, duodavo kitus vardus ir pavardes. Paskui susirasti savo vaikus buvo neįmanoma.
„Seni Jakutijos elnių augintojai dabar pasakoja, kad tais laikais tiesiant kelią į Magadaną mirusių kalinių palaikus sumesdavo į tiesiamo kelio ruože pasitaikančias lomas ir užversdavo skalda. Užversti skalda ir sušalę palaikai liko nutiesto trako pagrindu“, – kai kur autorius įterpia ir vietinių tolimosios šiaurės gyventojų prisiminimų.
Saugumiečiai atsliūkino naktį
Šiauriausia Rusijos dalis ir ten buvę lageriai V.Pupeliui žinomi iš asmeninės patirties. Jį, Kauno „Aušros“ gimnazijos abiturientą, ir dar keturis bendramokslius 1949 metais suėmė ir nuteisė dešimčiai metų katorgos.
„Atvažiavo paryčiais, išvertė iš lovos, sugrūdo į sunkvežimį, nuvežė į saugumą, pusę metų tardė, paskui pervežė į Kauno kalėjimą. Maskva teisė už akių. Būdavo, vietiniai siųsdavo į Maskvą rekomendacijas, kam kiek duot. Tuo laiku politiniams buvo 10 arba 25 metai kalėjimo, kitokių bausmių nebuvo“, – pasakojo V.Pupelis.
Moksleivių kaltė, kad priklausė Lietuvos laisvės armijos pogrindžio organizacijai.
„Nespėjome nieko padaryti, susitikdavom, kai ką pašnekėdavom. Aukštesniame lygyje, matyt, buvo provokatorius įlindęs“, – aiškina pašnekovas.
Vaikinas buvo išgabentas į ypatingo režimo lagerį „Berlang“, buvusį tolimajame Magadane.
V.Pupeliui teko kalėti Berijos ir Motrosovo lagpunktuose, dirbti aukso kasyklos šachtoje. Į Lietuvą jis sugrįžo 1957 metais.
Galas žino, kas toks
Medžiagą apie tautiečių kalinimo vietas Tolimuosiuose Rytuose įrengtose koncentracijos stovyklose V.Pupelis pradėjo rinkti nuo pirmųjų Atgimimo metų. Visa, kas sugulė į leidinį, yra kruopštus 20-ies metų triūsas.
Gavęs priėjimą prie archyvų V.Pupelis bandė ieškoti siūlo galų, kas juos, gimnazistus, įdavė. Ypatingajame archyve prasėdėjęs 7 dienas aptiko vardą, kuris paskui iš visų bylų dingo. Jis nebuvo minimas ir nuteistųjų sąraše.
„Galas žino, kas jis toks“, – toliau nebesigilino.
Vėl slenka geležinė uždanga
Su V.Pupeliu susitinkame jo gyvenimo draugės gydytojos Vandos Šukienės namuose. Našliais tapę žmonės jau kuris laikas gyvena kartu.
Paklaustas, kodėl knyga išleista būtent tokia sausa statistine forma, V.Pupelis aiškina, kad parašyti memuarus reikia gabumų, o jis, statybos inžinierius, nesijaučia jų turįs. Be to, prisiminimus rašė jau daugelis, vieni geriau, kiti blogiau.
V.Pupeliui atrodo, kad arčiausiai tiesos yra Varlamo Šalamovo „Kolymos apsakymai“.
„Jis taip tiksliai aprašo išbadėjusio žmogaus psichologiją, kad perskaitęs vieną apsakymą kito tą pačią dieną nebegaliu skaityt, turiu padaryti pertrauką“, – sako vyras.
Postūmį leisti knygą V.Pupeliui davė archyvuose dirbusi Aldona Juodvalkytė. Ji rinko medžiagą apie politinius kalinius ir tremtinius, V.Pupelis jai talkino. Panevėžietis nusiuntė medžiagą iš to, ką patyrė dviejuose Kolymos lageriuose. Archyvarei jo raštai patiko.
Moteris surinko medžiagą pabendravusi su beveik 500 politinių kalinių ir tremtinių, buvo išleistas pirmasis tomas. Bet toliau tas darbas nebebuvo tęsiamas.
Tada V.Pupelis, pradėjęs rinkti medžiagą apie Tolimųjų Rytų lagerius, nusprendė nebesustoti. Panevėžietis apvažiavo daugybę žmonių, išklausė šimtus pasakojimų, genocido centre skaitė išlikusius laiškus, naršė internete, sėdėjo archyvuose, vartė bylas ir visokius dokumentus, lygino su žmonių prisiminimais, studijavo žemėlapius ir po trupinį dėliojo klaikiojo laiko tikslią mozaiką.
Gali būti, kad tai, ką sudėjo į knygą, ilgainiui liks vienintelis žmonių naikinimo liudijimas sovietinėse koncentracijos stovyklose, nes V.Pupelis netiki, kad slaptieji Rusijos archyvai kada nors bus atverti viešumai.
„Iš užsienio gavau didelį žemėlapių komplektą, jie padėjo nustatyti tikslias buvusių lagerių vietas. Magadane buvo žydų bendrija, jie buvo padarę scheminius žemėlapius ir sudėję į internetą. Gerai kad atsispausdinau, V.Putino laikais tie žemėlapiai iš interneto dingo“, – vyras įžvelgia, kad ant rusams nepalankaus istorinio tarpsnio vėl dengiama geležinė uždanga.
Kad išgyventų, laižė rasą nuo vagono varžtų
Pasakoti apie savo potyrius lageriuose V.Pupelis nenori.
„Ką gi naujo pasakyčiau? Visiems buvo tas pats, visi badavo, šalo ir dirbo iki išsekimo. Vežė užkaltus gyvuliniuose vagonuose du mėnesius iki Vanino. Vagone dviejų aukštų narai. Sugalvoja patikrint, išrikiuoja ir su lazdomis varo į kitą vagono galą. Vandens nebuvo, laižėm aprasojusius vagono varžtus. Sunku buvo. Nemoku aš pasakoti ir nenoriu. Nebūčiau norėjęs pasikeisti vietomis su motina tremtine, kurios vaikai kelionės metu mirė nuo bado, šalčio ir ligų. Vienam lengviau ištverti“, – taupiai rinkdamas žodžius kalba knygos autorius.
Kai baigėsi geležinkelis, lietuvius grūdo į laivus ir plukdė į galinį paskyrimo tašką. Vienus plukdė kelias dienas, kitus – mėnesį. Daug kas neatlaikė troškulio, nes trūko vandens, negyvus metė per bortą.
Žmonės pavardžių nebeturėjo, liko tik ant kepurių, kelnių kelių, vatinukų nugarų prisiūti skaičiai. Jais ir šaukė.
Gyvendamas pas mamą jis labai mėgo cepelinus, kugelį, vėdarus, o kai lageryje alpėjo iš bado, apie nė vieną šių skanėstų nė karto nepagalvojo, vienintelis troškimas buvęs gauti nors žiauberę duonos.
„Išbadėjęs žmogus nekalba apie Lietuvos laisvę, jo psichologija supaprastėja, gyveni smulkmenomis, galvoji, kaip pratempti iki pertraukos, kad pailsėtum. Neįmanoma nupasakot, supranta tie, kas patys tai išgyveno“, – smulkiau leistis į prisiminimus vis purtosi pašnekovas.
Komunistai purtėsi savųjų
„Kėdę nurašyti reikėjo komisijos, o nurašyti politinį kalinį užteko felčerės brūkštelėjimo“, – apie mirčių konvejerį sako jis.
Iš pradžių, kai dirbti teko 60 laipsnių šaltyje, V.Pupelis nušalo veidą, jį paguldė į ambulatoriją, apgydė ir perkėlė į šachtas kasti aukso rūdos. Ten, po žeme, kur įšalas pusės kilometro, tebuvo 1–2 laipsniai šalčio. Palyginti su darbu lauke, iš pradžių šachta atrodė kurortai. Deja, ji suėdė plaučius, V.Pupeliui išsivystė silikozė, plaučiai dirba tik 60 procentų.
„Tiems, kurie dirbo gręžėjais, vieną darbadienį laikė trimis atsėdėtomis dienomis, taip trumpėjo kalėjimo laikas. Bet jau 20 metų nebėra gyvo nė vieno ten dirbusio lietuvio“, – vėlgi statistiką pažeria knygos autorius, šachtoje dirbęs 5 metus. Už tiek metų itin kenksmingo darbo kalėjimo laikas jam sutrumpėjo iki 7 metų.
Kai jau paleido, dar metus nedavė dokumentų, politinis kalinys tapo tremtiniu.
„Tuometinė Lietuvos valdžia buvo parašiusi Maskvai prašymą politinių kalinių neleisti į Lietuvą. Latviai, estai savus įsileido, o lietuviai – ne. Pargrįžęs metus slapsčiausi, prisiregistruoti pavyko tik Obeliuose. Vieną kartą milicininkas pagavo Kaune pas mamą, laimė, buvo žmogiškas, liepė daugiau nesirodyti, nes kitą kartą sakė nebepaleis“, – perpasakojo patirtus išbandymus.
Išvaduotus išsiuntė į lagerius
Vėl grįžtame į praeitį.
Kolymos lageriuose tremtinių nebuvo, tik politiniai kaliniai. Į Kolymą rusai grūdo ir savo kareivius, kurie buvo papuolę į vokiečių nelaisvę.
Du už tėvynę kraują lieję rusai V.Pupeliui pasakojo, kad kai iš vokiečių nelaisvės juos išvadavo anglai, susodino į laivą, su orkestru atplukdė į Odesą. Čia saviškiai išskėstom rankom turėjo priimti, o atsitiko atvirkščiai – tiesiai iš laivo išgabeno į lagerius.
Motrosovo lageryje jau 27 metus sėdėjo buvęs „Pravdos“ redaktorius, medicinos punkte sanitaru dirbo medicinos profesorius, mokslų akademijos narys.
Po Stalino mirties užsieniečius išvežė kitur.
Motrosovo lageryje kartu su V.Pupeliu kalėjo šimtas lietuvių. Daugiausiai kalinių buvo iš Vakarų Ukrainos.
Politiniai kaliniai pabendraudavo ir su eiliniais sargybiniais. Vienas jaunutis kareivėlis sakė, kad siųsdami jį čia tarnauti vadai instruktavo, kokie pabaisos yra šitie tarybinės santvarkos priešai, esą jie gali prišokti ir dantimis įsikabinti į kaklą.
„O žiūrim, čia darbštūs ūkininkai, advokatai, kunigai. Tokie tarybų valdžiai yra priešai, o girtuokliai ir eiliniai darbininkėliai jiems nepavojingi“, – sakęs kareivis.
Kurį laiką kartu su politiniais kaliniais buvo laikomi ir kriminaliniai nusikaltėliai, vėliau juos atskyrė.
Kriminaliniams buvo paskelbta amnestija. Politiniai karininko paklausė, kada juos paleis, tas atšovė: „Niekada.“
Kitą dieną po amnestijos lagerio darbuotojai pajuto pasekmes. Keturios karininkų žmonos uogavo netolimame miškelyje, kriminaliniai jas užpuolė ir išprievartavo.
„O politinius paleidus tikrai taip nebūtų atsitikę“, – garantuotas V.Pupelis.
Lagerių draugai pasitinka kaip brolį
„Žiūriu į veidus nuotraukose, lyg ir pažįstu, bet pavardžių nebeatmenu“, – apgailestauja knygos autorius.
Važinėjant pas buvusius politinius kalinius daug kartų susidūrė su atvejais, kai vaikai praneša, jog pavėlavęs mėnesiu ar savaite: tėvelis ar mamytė ką tik mirė ir baisiuosius prisiminimus nusinešė į kapą.
Nuo 1989 metų, prasidėjus Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai kauniečiai ėmė organizuoti kasmetinius susirinkimus. Pirmą šeštadienį po birželio 14-osios visi kas dar pajėgia susirenka Rumšiškėse.
Šiemet susitikime buvo 70 žmonių. Buvusių kalinių tik pusė, kiti – jų vaikai ir anūkai.
„Atvažiavę sūnūs, dukros perduoda linkėjimus, sako, tėveliai jau nepajuda“, – apie kasmet vis mažėjantį likimo brolių ir seserų būrį sako V.Pupelis.
Kartą V.Pupelis išgirdo pašaipų klausimą: „Kas tau iš to, kad atsėdėjai, kokia nauda?“ Atsakė nė negalvojęs, kad ten, gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis, įsigijo didžiulį būrį draugų, dabar pas juos nuvažiavus pasitinka kaip brolį.
Šiaip jau visi žino, kad jokios naudos Lietuvai sovietai neatnešė – vien kančias ir tautos naikinimą.
Dviguba nauda sovietams
Knygoje skaitytojui pateikiama ir sovietų konclagerių atsiradimo istorija.
Kadangi XX amžiaus pradžioje sovietinėje Tolimųjų Rytų teritorijoje buvo aptikta gausybė žemės turtų, jiems įsisavinti buvo nutarta panaudoti pigiausią darbo jėgą – kalinius. Tam tiko ir kriminaliniai nusikaltėliai, ir tariami liaudies priešai. Šiam reikalui 1931 metais įkurta politinė – ūkinė organizacija „Dalstroj“, greit tapusi pavaldi NKVD‘istams.
Sovietinis režimas pasirūpino, kad lageriams netrūktų kalinių, tariamų santvarkos ir partijos priešų. Taip į naujai įkurtus lagerius buvo gabenami tūkstančiai politinių kalinių.
Dalstrojaus valdos prasidėjo nuo Kolymos upės baseino, tad visi lageriai vėliau ir buvo vadinami Kolymos. Teritorija apėmė Magadano sritį, Jakutiją, Čiukčiją.
Kolymos regionas buvęs lyg sala žemyne, iš jos į Sibirą nebuvę jokių sausumos kelių.
Pagrindinis susisiekimas su Kolyma buvęs laivais jūromis iš Vladivostoko ir Nachodkos uostų.
Kolymos lageriuose kalėjo ir daug užsieniečių, daugiausiai jų buvo iš Kinijos, Japonijos, Korėjos, papuolę tuo laikotarpiu, kai rusai padėjo Mao Dzedunui. Kalėjo ir daug Lenkijos piliečių.
V.Pupelis surinko liudijimų, kad karo metu viename lageryje buvo 10 tūkstančių lenkų kariškių, iki pokario gyvų neliko nė vieno.
Arti Magadano buvo 3,5 tūkstančio japonų kalinių zona, lagerio kodinis numeris 855-D.
„Panevėžio kraštas“ (2016 07 30)
