Šiandien Lietuvą sukrėtė skaudi netektis. Tačiau L.Donskio idėjos ir įžvalgos ir dabar skamba taip pat aktualiai, kaip ir ano įsimintino susitikimo dieną.
* * *
Staiga jis tapo madingas. Jo mintys cituojamos. Inteligentija pagaliau lyg ir atrado savo lyderį. Politikai priversti ginčytis su dar vienu įtakingu pašnekovu. Televizijos ir scenos žvaigždės jo laidas vadina mėgstamiausiomis.
Dalis jų, žinoma, meluoja, bet tai tik patvirtina jo įtaką.
Štai koks tapo Leonidas Donskis. Praeityje – padauža Klaipėdos gatvių vaikis, o dabar – filosofas, eseistas, kultūros kritikas bei laidos „Be pykčio“ vedėjas. Kokia šio žmogaus sėkmės formulė?
Lankė imtynių treniruotes
– Nesupykite, bet ar jūs visada buvote apvalainas? – paklausiau L.Donskio.
– Nuo vaikystės. Niekada nebuvau lieknas, visada buvau apskritas. Po anginos operacijos dar labiau padidėjau.
– Ar bendraamžiai iš jūsų šaipydavosi?
– Buvo ir tai, kol paaiškėjo, kad esu ir mušeika. Mokykloje pradėjau lankyti imtynių treniruotes, įgijau pasitikėjimo savimi. Kai man pavyko primušti keletą labai smarkių veikėjų, tai buvo sensacija.
Pasirodo, tas gerai besimokantis storulis droviu žvilgsniu gali virsti žvėriuku, kuris pasideda akinius ir puola muštis.
Kai paaiškėjo, kad galiu būti mušeika, viskas stojo į savo vietas. Juk aš buvau gatvės vaikas.
– Ar tai nėra tiesiog inteligentiško žmogaus bandymas pasirodyti dar ir „kietu“ vyruku?
– Visai ne. Paradoksalu, bet aš, kaip ir visi, tada rūkiau, gerdavau „rašalą“, bendravau su gatvės bernais, kurių daugelis buvo milicijos įskaitoje.
Tokia buvo aplinka. Tokie buvo Klaipėdos rajonai. Kai eidavo gauja ant gaujos, aš niekada nebėgau į krūmus, turėjau patikimo vaikio reputaciją, o tai bet kurioje žmonių grupėje svarbu.
Be to, mokyklos ansamblyje dar grojau klavišiniais ir dainavau. Tai mane šiek tiek populiarino, taigi nors buvau storuliukas, aš nebuvau atstumtasis.
Žinoma, turėjau tam tikrų kompleksiukų. Kaip Federico Fellini filmuose, kai storulis įsimyli klasės draugę ir pavydi gražiems bendraklasiams. Kurį laiką su pavydu žiūrėjau į gražius sportiškus bernus.
Tačiau tai baigėsi, kai supratau, kad mergaitės yra subtilesnės būtybės už berniukus ir joms gali patikti ir storas bernas.
– Ar toks jūsų požiūris pasitvirtino?
– Tai pasitvirtino ne kaip strategija. Pasitvirtino kaip atradimas, kad pasaulis nėra tiktai juodas ir baltas. Ne išorė viską lemia, o temperamentas, charakteris, tam tikri socialumo aspektai. Taigi trauminės patirties dėl storumo neturiu.
Žinoma, gal norėčiau būti lieknesnis vyras, bet tai mane lydi daugel metų, ir aš tai priėmiau kaip savo dalį.
Be to, karikatūrose pradėjo dominuoti kiti mano bruožai. Pavyzdžiui, garbanoti plaukai, akiniai. Beje, bendraklasiai visada šaipydavosi iš mano mimikos, raukymosi ir akinių taisymo.
– Jūs savo laidose tai darote ir dabar.
– Man atrodo, kad vis rečiau.
– Norite pasakyti, kad su tuo kovojate?
– Kovoju. Tai nėra nervinis tikas, bet, ko gero, dėmesio koncentracijos išraiška.
Kai mintis intensyviai dirba, ji užmiršta rūpintis veidu. Televizijoje nėra gerai, kai žmogus raukosi. Pašnekovai gali pamanyti, kad aš ant jų pykstu.
Todėl žiūriu savo laidas, kritiškai stebiu iš šalies, kad nugenėčiau tai, ko nereikia.
Viduje grūmėsi du impulsai
– Kaip atsitiko, kad jūs iš uostamiesčio gatvių vis dėlto nepatraukėte kitais keliais ir dabar skleidžiate humanistines idėjas?
– Mane saugojo ir didelę įtaką darė šeima. Man joje buvo saugu.
Turėjau puikią biblioteką, puikią muzikos kolekciją.
Kitaip tariant, faktas, kad man buvo gera namuose, niekada neleido jų ignoruoti. Iš jų aš nebėgau.
Buvau sunkiai valdomas vaikas, tačiau gerai mokiausi ir tai daug ką kompensuodavo. Žinoma, maždaug dešimtoje klasėje buvau pradėjęs piktnaudžiauti „baliukais“ ir kai keletą kartų grįžau gerai prisivaišinęs, tėvai sunerimo.
Bet tai baigėsi.
– Ir jūs supratote, ko norite? Ar paaugliui neatrodė labai jau nubodi ta veikla, kuria užsiimate dabar?
– Mano gyvenimas buvo kentauriškas. Daug laiko leidau tarp menininkų. Pradėjau mokytis tuometinėje konservatorijoje, kur studijavau teatro meną ir filologiją.
Studijavau kartu su režisieriais, džiazo muzikantais.
Tai labai priartino prie menų ir įtraukė į bohemišką pasaulį.
Bet tuo pačiu metu muzikos, kino bei teatro potraukis koja kojon žengė su noru studijuoti filosofinius veikalus. Tad manyje grūmėsi du impulsai.
Mano gyvenimą, ko gero, išpranašavo muzikos mokytoja, kažkada pasakiusi: „Tu gražiai groji, tačiau visu savo sukirpimu esi mokslo žmogus. Tegul muzika lieka tavo pomėgis“.
Filosofai pagyvina gyvenimą
– Kuo jūs dabar pats save laikote – kultūrologu, sociologu, filosofu, laidų vedėju?
– Mano pagrindinis darbas – Vytauto Didžiojo universitete.
Gali nelikti laidos televizijoje, galiu liautis rodytis spaudoje, bet mano atrama visada bus aukštoji mokykla.
Vis tiek pirmiausia aš esu tyrinėtojas ir dėstytojas, nors ši veikla apaugusi antriniais įsipareigojimais. Galima sakyti, esu tarpdisciplininis teoretikas, kuriame viską nusveria filosofija.
– Kam apskritai reikalingi filosofai?
– Jei jie protingi, jie reikalingi tam, kad supažindintų su pagrindinėmis idėjomis, būtų geri dėstytojai ar mokytojai. Jei jie nėra vien akademiniai žmonės, jie reikalingi tam, kad pagyvintų gyvenimą ir būtų geri geluonys, sugebėtų truputį pakandžioti.
Bet mūsų filosofija yra linkusi į izoliaciją. Daugelis filosofų rimtai netraktuoja visuomenės gyvenimo. Jiems atrodo, kad aplinkui visur – tuštybės mugė.
– Ar nesulaukiate savo kolegų priekaištų, kad tampate tos pačios tuštybių mugės dalimi ir užsiimate kažkokiu intelektualiniu popsu? Akademikas, tapęs visuomeniniu herojumi. Kažkaip neįprasta.
– Senovės Graikijoje žmonės, kurie turėjo teisę dalyvauti visuomeniniame ar politiniame gyvenime, tačiau sąmoningai jį ignoruodavo, buvo vadinami idiotais.
„Idiotas“ graikų kalba reiškia žmogų, atsisakantį dalyvauti visuomenės gyvenime. Iš esmės tai asocialus padaras. Šiandien tai yra tobulas filosofo apibrėžimas.
Aš kartais pagalvoju – o jei mes gyventume tokioje šalyje kaip, pavyzdžiui, Švedija. Kam man tada reikėtų draskytis, diskutuoti? Kam man reikėtų truputį moralizuoti?
Kam man reikėtų griebtis kartais dramatiško tono? Juk galėčiau sau tingiai vartytis profesinėje veikloje.
Bet aš suvokiu, kokiu laiku gyvenu. Lietuva gyvena ypatingą laikotarpį. Jauna valstybė, fundamentaliai pasikeitusi, patekusi į kitą aplinką.
Mes jaučiame didžiulę įtampą. Fantastiškus pokyčius vienoje pusėje ir sunkią depresiją – kitoje. Daug nelaimingų žmonių.
Todėl aš noriu, kad mane išgirstų. Ir tikrai nekoketuoju. Noriu, kad mane išgirstų jauni mąstantys žmonės. Man nelabai svarbu, ar mane išgirs valdininkai, Seimo nariai. Jie, šiaip ar taip, iškeikia mane internetiniuose komentaruose. Tarno psichologija – svetima
– Kas nors jūsų įvairioje veikloje gali įžvelgti paprasčiausias garbėtroškos ambicijas.
– Tai įmanoma. Bet klausimas, į ką jos nukreiptos. Jei mano ambicijos būtų nukreiptos į galios turėjimą, aš sukčiau į politiką. Bet tikrai tokių neturiu.
Smalsumas ir skepticizmas yra daug didesni mano impulsai negu noras dominuoti. Todėl aš niekada negalėčiau būti politikas. Mano ambicijos yra grynai kūrybinės. Aš iki pamišimo noriu realizuoti save. Ir kaip mokslininkas, ir kaip žmogus, mylintis menus, mėgstantis dainuoti, groti.
Jeigu staiga iš manęs padarytų konferansjė, jeigu su tuo taikyčiausi, tikrai nusipelnyčiau stipraus sarkazmo. Ir būtų verta iš manęs šaipytis.
Ar ne per daug visko vienam žmogui? Profesinė veikla užsienio aukštosiose mokyklose, intelektualinis guru Lietuvoje. – Niekada negalėčiau būti žmogus, kuris turi rūmų kamerdinerio ar tarno psichologiją ir yra ištikimas šeimininkui iki mirties.
Man visada patiko turėti savo paslapčių. Patiko suvokti, kad dalis mano asmenybės yra kitur. Vienuoliškas akademikas, kuris išsižada visuomenės, man yra svetimas.
Man labiau patinka bendrauti su menininkais negu su akademiniais biurokratais – visokiais dekanais ar prorektoriais. Jau nekalbant apie ministerijos klerkus. Svarbu, kaip tu gyveni visuomenės gyvenime. Ar sieki tik karjeros, sėkmės ir nori būti pagirtas viršininko?
Ar tu tiesiog nori, kad dalis tavo idėjų bent jau būtų svarstomos.
Ir jeigu kas nors laiko tai intelektualiniu popsu, kodėl jie tuo piktinasi? Jie patys piršto nepajudina, bet piktinasi, kad tai savaime neatsiranda. Iš kur tai gali atsirasti, jeigu visi miegosime?
Apie kilmę primindavo kiti
– Viename interviu sakėte niekada nemanęs, kad Lietuvoje galite būti išgirstas dėl savo kilmės.
– Nenoriu dramatizuoti, bet esu tai patyręs. Manyje yra du trečdaliai žydo. Tėtis buvo žydas, motina – pusiau žydė, pusiau lenkė.
Nepavadinčiau savęs traumuotu žmogumi dėl savo kilmės, nors kartais tekdavo tai patirti. Vis dėlto egzistuoja tam tikra mitologija.
Sakysim, kad ir kalbos, jog Vakaruose aš buvau tik todėl, kad esu žydas. Kad mano knygos ten pasirodė tik todėl, kad aš – žydas.
Bet tai yra kliedesiai. Ir man kur kas labiau padėjo lietuvių ar lenkų kolegos nei kažkokie mistiniai vaizduotės riteriai – tebūnie jie masonai ar žydai. Mano realybė – Lietuva. Aš esu užaugintas kaip lietuvis.
– Argi nelieka kraujo balso?
– Tai – tik moralinis balsas. Todėl, kad mano tėvas per stebuklą išgyveno holokausto metu.
Suvokdamas, kad man tėvo atminimas yra šventas, girdėdamas antisemitines kalbas, aš niekada nepaneigsiu, jog esu žydas. Tai yra aš prisiimu moralinę pareigą būti žydu tada, kai susiduriu su antisemitais. Visa kita manęs nedomina.
– Ar jūs religingas?
– Nesu krikščionis organizuoto religingumo prasme. Taip pat, kaip ir nesu judaistas. Aš netgi neapipjaustytas. Bet nesu ir ateistas.
Aš įtariu, kad egzistuoja už mus aukštesnė jėga. Įtariu, kad mes nesame paskutinis žodis būties sferoje. Taigi Dievu aš tikiu filosofinėje plotmėje.
Laimės formulė – paprasta
– Kokia gyvenimo šiame pasaulyje prasmė?
– Gyvenimo prasmė nėra vienas didysis įvykis. Būdami vaikai mes įsivaizduojame, kad prasmė slypi svarbiose akimirkose. Pavyzdžiui, tapime kažkuo. Bet bręsdami žmonės suvokia, jog prasmė randama labai kasdieniuose dalykuose.
Darai kažką, kas yra prasminga, bet kas išdalyta ir tęsiasi daug metų, daug dešimtmečių. Faktas, kad kasdien gali užsiimti kūryba, perduoti žinias, kad turi draugų ar turi mylimąją. Mums yra duotas laikas, ir laimingi žmonės yra tie, kurie spėja įgyvendinti savo žmogišką potencialą.
Nesufokusuok savo gyvenimo į vieną dalyką. Nes tai – iliuzija. Geriau atiduok save kitiems.
Šlovė negarantuoja meilės
– Ar gali taip save dalijančio žmogaus dar likti ir šeimai, mylimam žmogui?
– Brandi pora suranda bendrą kalbą. Mano žmona man yra draugės, partnerės ir išmintingos moters įsikūnijimas. Tačiau jeigu aš užsimirščiau ir pradėčiau su ja bendrauti kaip televizinis Leonidas Donskis, ji man to neatleistų. Ji iš manęs paprasčiausiai išsityčiotų.
Tam ir žmona, kad galėtų šaipytis iš tų, į kuriuos kartais pernelyg rimtai žiūri kiti žmonės. Žmogus sugenda, kai pradeda manyti, kad jo žinomumas ir padėtis garantuoja kitų žmonių meilę.
Žmonės patys modeliuoja savo santuoką. Nėra vieno laimės ir buvimo kartu scenarijaus.
Šeima nenukenčia, jei žmonės, nors ir labai užsiėmę profesinėje srityje, moka papildyti vienas kitą. Jie gali vienas kito visą gyvenimą siekti. Būti patys geriausi draugai.
– Tokia platoniška draugystė? Be sekso?
– To nesakiau. Turbūt tai įmanoma. Tačiau aš nepriklausau tokio tipo entuziastams. Priklausau tokiems vyrams, kurie netiki, kad gali egzistuoti sekso požiūriu visiškai neutrali draugystė tarp vyro ir moters.
Mano patirtis byloja, kad tai yra graži saviapgaulė.
