Celės didikai buvo svarbiausia kilmingųjų giminė, kilusi iš šiuolaikinės Slovėnijos teritorijos. Jie netgi laikyti Habsburgų konkurentais. Šios šeimos herbo žvaigždutės išliko iki šių dienų Slovėnijos nacionaliniame herbe.
Ona Celietė buvo antroji Jogailos žmona, išsaugojusi jam sostą po pirmosios žmonos lenkų karalienės Jadvygos mirties.
Apie paslaptingąją Oną Celietę praėjusią savaitę paskaitą Lenkijos institute Vilniuje skaitė Liublianos universiteto absolventė istorikė Maja Lukanc. Ji pripažino, kad yra išlikę labai mažai šaltinių, kurie leistų atkurti Onos Celietės gyvenimą. Tačiau mokslininkei pavyko parašyti apie ją puikų diplominį darbą, kuris buvo įvertintas Liublianos universiteto apdovanojimu, ir netgi išleisti knygelę. Deja, į lietuvių kalbą jos darbai kol kas nėra išversti.
Ona Celietė – turbūt vienintelė Viduramžių gija, siejanti Slovėniją ir LDK. Manoma, kad ši karalienė buvo užmiršta dėl to, kad neturėjo didesnės įtakos nei savo vyrui, nei karalystės gyvenimui.
Tačiau santuoka su Ona Celiete Jogailai buvo gyvybiškai svarbi. Su Lenkijos sostu jį siejo tik Jadvyga – tik jos vaikai galėjo jį paveldėti. Tad karalienei mirus (jos gyvybė užgeso po nesėkmingo gimdymo), jo padėtis Lenkijoje tapo neaiški. Ją vėl galėjo sutvirtinti vedybos su paskutiniojo Piastų giminės lenkų karaliaus Kazimiero III Didžiojo anūke Ona Celiete.
Pasak istorikės M.Lukanc, pati Jadvyga patarė vyrui, gulėdama mirties patale, vesti jos pusseserę. Jogaila tuo metu buvo jau 50-ties, o Ona Celietė – 16-kos. Tais laikais mergaitėms buvo leidžiama tuoktis nuo 12 metų.
Įdomu, kad šios vedybos buvo atidėtos pusmečiui – spėjama, dėl to, kad nuotaka nekalbėjo lenkiškai. Be to, ji greičiausiai neatitiko to meto grožio idealo – nebuvo aukštakaktė, blyškiaveidė. Tačiau sudarant svarbius sandėrius fizinės savybės tais laikais nieko nereiškė.
Iš tikrųjų Ona Clietė nebuvo nematoma. Ji atstovaudavo Jogailai Krokuvoje, kai šis išvykdavo, netgi dalyvaudavo derybose su užsienio pasiuntiniais. Beveik kasmet vieną du kartus karalienė lydėdavo vyrą tolimose kelionėse, o kartu su ja keliaudavo maždaug 45 žmonių svita.
1413-1414 metų žiemą Ona Celietė praleido Lietuvoje – ji apsistojo Kaune, o Kalėdas šventė su Vytautu Vilniuje. Kaip tik 1413-aisiais Vytautas su Jogaila buvo nuvykę krikštyti pagonių į Žemaitiją.
Praėjus keliems mėnesiams po šios kelionės, karalienė parašė laišką Konstanco bažnytiniam susirinkimui, kuriame apskundė kryžiuočių ordiną dėl smurto Žemaitijoje ir taip užsitraukė jo nemalonę. Tai buvo turbūt ryškiausias Onos Celietės visuomeninis gestas. Karalienė buvo įsitikinusi, kad kryžiuočių agresija diskredituoja krikščionybę.
Tačiau atlikti svarbiausios savo misijos – pratęsti Jogailos dinastijos – Onai Celietei nepavyko. Praėjus po santuokos penkeriems metams, karalienė pagimdė dukrą Jedvygą, kuri mirė jauna, kaip ir jos motina.
Pastojusi Ona dargi buvo kaltinama svetimavimu – tai žinoma iš jos laiškų. Ją kaltino net keturi žmonės, kurių vienam teko viešai atsiprašyti. Istorikės manymu, gandai galėjo būti sąmoningai skleidžiami siekiant pasėti abejonių Jogailos tėvyste. Mat jo dažnai nebūdavo namie, o visos žmonos, išskyrus trečiąją, buvo jaunutės. Jadvyga už Jogailos ištekėjo 13-kos, Ona Celietė – 16-kos, Sofija – 17-kos metų.
Mirus Onai (ji pragyveno su Jogaila 14 metų), sutuoktinis jau kitąmet vedė Elžbietą Granovską, Sandomiro vaivados dukterį, kuri po kelių metų mirė, nepadovanojusi jam vaikų. Jogailai buvo jau per 70 metų, kai vedė ketvirtą kartą – Vytauto dvare užaugusią ir jo pripirštą Alšėnų kunigaikštytę Sofiją ir pagaliau su ja susilaukė trijų sūnų.
Parengė Asta Andrikonytė
