Vabalninke gyvenantis 75 metų Adis Slavinskas saugo didelę vertybę: vienos seniausių pasaulyje amerikiečių garso įrašų bendrovės „Columbia“ 1932 metais išleistą šelako (vinilo plokštelių pirmtako) plokštelę su Lietuvos himnu ir dar keliolika senovinių plokštelių su įvairių prieškariu gyvenusių atlikėjų 1924–1932 metais įrašytais kūriniais.
Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ ir kitoje plokštelės pusėje esantį kūrinį „Malda už tėvynę“ atlieka Kauno Įgulos bažnyčios mišrus choras, dirigentas Jonas Dambrauskas. Įrašas ant plokštelės rodo, kad leidėjas – Londone veikęs „Columbia“ filialas.
Dėžę su muzikiniu lobiu vabalninkietis nuo aukšto nusikelia prieš Vasario 16-ąją.
Daug metų A.Slavinskui ir patikimiems jo draugams buvęs įprastas ritualas Lietuvos valstybės atkūrimo dieną pasiklausyti šio unikalaus įrašo.
Dabar vyras plokšteles į svetainę atsineša tik iš įpročio, mat prieš dešimtmetį sugedo jo senas gramofonas. A.Slavinskas negauna nusipirkti kito, kuriuo galėtų klausyti 78 apsisukimų per minutę greičiu grojančias plokšteles.
Vieną plokštelių klausymo įrenginį sendaikčių parduotuvėje jau buvo aptikęs, derėjosi su pardavėja, kad paliks pinigus ir vešis gramofoną namo išbandyti, jei šis neveiks, gražinsiąs atgal, bet prekybininkė nesutiko.
Slankiojo saugumo vadas
Prieš valstybinę šventę važiuojame į Vabalninką, beldžiamės į kuklaus balto namuko duris.
Šeimininkas iš palėpės atneša savadarbę apdulkėjusią medinę dėžę, atidaro. Dėžėje sustatyta keliolika senutėlių plokštelių. Daugelio jų popieriniai viršeliai smarkiai aptriušę.
Sovietmečiu A.Slavinsko šeima šių plokštelių klausydavosi labai atsargiai, lietuviškas himnas namuose skambėdavo ir be progos.
„Ateidavo pas mus jaunimo, užsidarydavom langus, gerokai prisukdavom garsą, nes žinojom, kad palei langus slankioja saugumiečiai. Ne vienas vabalninkietis klausydavosi „Amerikos balso“, mūsų šeima irgi. Pats saugumo viršininkas Aučerenka eidavo palei namus, ištempęs ausis stoviniuodavo po langais, ar neišgirs ko draudžiamo. Jei būtų suuodęs, kad pas mus skamba „Tautiška giesmė“, šitų plokštelių čia nebebūtų ir nežinia, koks būtų šeimynykščių likimas. Mūsų šeima jau buvo susikrovusi džiūvėsius į Sibirą važiuot, laimė, tos bėdos pavyko išvengti, bet buvom atidžiau stebimi. Susirinkdavo patikimi draugai, niekas neįskundė“, – vaikystės ir jaunystės laikus prisiminė A.Slavinskas.
Kolekciją sukaupė dėdė
A.Slavinsko senelis Vabalninko apylinkėse ūkininkavo, turėjo 60 hektarų žemės, o tėvas Napaleonas Slavinskas buvo Lietuvos kariuomenės adjutantas. Vėliau jis tapo visame rajone gerai žinomu aludariu, išskirtiniu ne tik kokybiška produkcija, bet ir tuo, kad pats nė lašo negėrė.
„Mama buvo gera šeimininkė, prikepdavo labai gardžių sausainių, kepinius padalindavom draugams“, – prisimena A.Slavinskas.
A.Slavinskas niekada nebuvo sukūręs šeimos, atvirai paaiškina, kodėl. Sovietų armijoje atlikdamas privalomą karinę tarnybą buvo įsimylėjęs rusaitę, norėjo ją vesti ir parsivežti į Lietuvą, bet tėvai kitatautės marčios nenorėjo. Sūnus jų norui pakluso.
Nei A.Slavinsko tėvai, nei seneliai nebuvo dideli melomanai, plokštelėms neišlaidavo, prieškariu tą lobį sukaupė Rygoje gyvenęs A.Slavinsko senelio iš motinos pusės brolis Janis Palilionis.
„Jis man buvo kaip ir antros eilės senelis, bet visa giminė jį vadindavo dėde“, – sako pašnekovas.
Dėdė, matyt, buvęs didelis muzikos mėgėjas ir tą malonumą galėjo sau leisti, nes plokštelės anais laikais kainavo 10–15 litų. Tai buvo dideli pinigai.
Per Nemunėlį – su kontrabandiniu kroviniu
A.Slavinsko išsaugotos plokštelės vienu metu keliavo kaip kontrabandinis krovinys.
Dėdė jas pirkdavo Lietuvoje, o namo į Rygą legaliai parsivežti negalėjo, tuo metu tai draudė įstatymai.
„Panašiai kaip dabar kontrabandinės cigaretės, anuomet ta preke buvo užsieninės plokštelės. Dėdė pasakojo, kaip slėpdavo jas dviejuose lagaminuose ir su kontrabandiniu kroviniu keldavosi valtele per Nemunėlį iš Lietuvos į Latviją“, – namiškių kalbas atpasakoja vabalninkietis.
A.Slavinskas prisimena ir kitus giminės vyrų pasakojimus apie smetoninės Lietuvos keistumus.
Visą dešimtmetį šalyje nevalia buvo naudotis žiebtuvėliais, jei policininkas pamatydavo tokį turint, tuojau pat atimdavo. Taip buvę siekiama skatinti žmones pirkti Kauno degtukų fabriko „Liepsna“ produkciją, kurios paklausa kasmet krito.
„Liepsna“ atsidarė 1926 metais, bet nuo 1930-ųjų ji tapo švedų valdoma monopoline įmone, supirkusia visas kitas mažas degtukų gamybos įmonėles ir diktavusia savo tvarką. Lietuviški degtukai buvo brangūs, dėželė su 50 vienetų kainavo 10 smetoniškų centų. Dėl aukštos kainos mūsų šalyje degtukus vis mažiau pirko, iš užsienio gabenami jie tapo paklausiausia kontrabandine preke.
Prieš karą dėdė iš Rygos pas Slavinskus atvažiuodavo retokai, bet kai vykdavo, tai vis valtele per Nemunėlį. Dabar A.Slavinskas spėja, kad čia atveždavo degtukų, o tuo pat keliu išsigabendavo plokšteles.
Ir valsai, ir humoras
Prieškariu iš Lietuvos iškeliavusios kaip kontrabanda, sovietmečiu tos senoviškos plokštelės pamažėl vėl sugrįžo į Lietuvą.
„Kai buvau mažas, su mama dažnai važiuodavom į Rygą pirkti miltų, strimelių, tuo pačiu aplankydavome zoologijos sodą, o nakvodavome visada pas dėdę. Grįžtant namo jis man vis duodavo po kelias plokšteles“, – sako A.Slavinskas.
Kodėl dėdė vaikaičiui įdėdavo tai, ką ilgus metus kaupė, vabalninkietis niekad nepaklausė. Gal kad jo šeimoje nebuvo muzikos mėgėjų? Dėdės sūnus, dabar jau miręs, žavėjosi sportu, jis buvo plaukikas.
Į Vabalninką parkeliavusios plokštelės nedulkėjo, A.Slavinsko tėvas turėjo senovinį „Philips“ grotuvą, tad namuose dažnokai skambėjo muzika.
Kai suvažiuodavo giminės, pagal plokštelių muziką visi ir pasišokdavo, leisdavo senoviškus valsus, polkas.
Ūpui pakelti labai tiko smetoninių humoristų įrašai: komišką dialogą „Naujas žiponas“ skaitė anuometiniai komikai P.Bukšnaitis ir J.Geležumas. „Ubagai atpuske“ vaidino dramos artistai V.Dineika ir J.Petrauskas.
„Odeon“ firmos išleistoje plokštelėje įrašyti komiški pokalbiai „Šalia kelio į Europą“. Užrašas skelbia, kad juos „išpildo valstybės dramos artistai Jurgis Petrauskas ir Stasys Pilka“.
Visa šeima labiausiai mėgo baritono Stasio Pauro ir tenoro Juozo Antanėlio įdainuotas „Sudiev, sesutės“ bei „Svajonė ir meilė“.
„Tas dainas įdainavo trumpam į Lietuvą grįžę Amerikos lietuviai, mums labai patiko jų akcentas, keistai tariami žodžiai“, – prisimena A.Slavinskas ir svajoja, kad visgi ras patefoną ir iš naujo galės išgirsti pasiilgtas melodijas.
Tikrą vertę žino tik specialistai
Vartome vertingąsias senienas. „Lietuviškos vestuvės“, 6 dalys, sutalpintos į tris plokšteles, kūrinį įdainavo A.Šaukevičius, M.Urbas ir B.Jotko, groja Mahanojaus lietuviškas mainerių orkestras.
O čia „Valia valužė“, kitoje pusėje „Trys sesutės“ – K.Menkeliuniūtės ir F.Tamkūno duetas.
„Kačiukas“ bei „Šalta žiemužė“ – A.Vanagaičio ir J.Olšausko duetas.
Smagus „Lietuviškas popuri“ – broliai Hofmekleriai ir Moišės Hofmeklerio vadovaujamas „Metropolio“ orkestras.
Beje, tas orkestras, dar vadintas „Hofmeklerbandu“, prieškario Kaune buvęs labai populiarus, su juo anuo metu dainavo Danielius Dolskis ir Antanas Šabaniauskas.
Vienos plokštelės išleistos „Columbia“ garso įrašų bendrovės, kitos vokiečių firmos „Odeon“.
Atsekti, kur daryti garso įrašai – Lietuvoje ar užsienyje, galėtų tik specialistai.
Amerikiečių kompanija „Columbia“ savo veiklą pradėjo 1895 metais, gamino plokšteles ir gramofonus, steigė garso įrašų studijas, jų filialų nemažai buvę ir Europoje.
Muzikos istorijos archyvų medžiaga liudija, kad „Odeon“ 1924 metais, o „Columbia“ 1931 metais iš Anglijos į Kauną atvežė specialią įrangą ir čia atidarė pirmąsias mūsų šalyje garso įrašų studijas.
Tačiau lietuvių atlikėjai įsirašinėjo ir gastroliuodami JAV, šelako plokštelėse įsiamžino ir išeivijos dainininkai bei aktoriai.
„Dėdė tikriausiai būtų galėjęs apie kiekvieną plokštelę ir joje įsirašiusius atlikėjus smulkiai papasakoti, aš, deja, daug ko nežinau“, – A.Slavinskas apgailestauja, kad dėdės kalbų nesusidėjo į galvą, buvo per jaunas.
Su senienom skirtis neketina
Jei A.Slavinsko turimos šelako plokštelės įrašytos Lietuvoje, jos būtų neįkainojama vertybė.
Šelako plokštelėse išlikusius lietuviškus garso įrašus specialistai vadina nacionalinės reikšmės garsiniu kultūros paveldu.
Žinoma, kad iki 1940 metų šelako plokšteles mūsų šalyje įrašinėjo 14 firmų, iš viso išleista tik 2 tūkstančiai plokštelių. Išlikusios yra saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
Visą gyvenimą elektriku dirbęs A.Slavinskas savo muzikinio lobio parduoti kolekcininkams neketina
