Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“.
Ji skirta 150-osioms šios paslaptingos mokyklos įkūrimo metinėms.
Jos eksponatai keičiamų parodų salėje sukabinti ne ant įprastų pertvarų, bet tarsi sklendžia ore pritvirtinti prie permatomos medžiagos juostų.
Ieškojo kūrinių ir užsienyje
Toks eksponavimo būdas ne tik sužavėjo lankytojus, galinčius ilgai klaidžioti istorijos ūkuose. Išradinga parodos architektūra leido vienoje salėje parodyti ypač daug įvairiausio formato ir įvairia technika atliktų kūrinių – tapybos, skulptūrų, piešinių.
Mat kuratorė J.Širkaitė surinko šios mokyklos auklėtinių darbus ne tik iš įvairiausių Lietuvos muziejų ir bibliotekų. Kai kurie kūriniai atkeliavo iš Izraelio muziejaus Jeruzalėje ir iš Nacionalinio Baltarusijos dailės muziejaus bei fondo „Nasledije i vremia“ Minske.
[[ge:lrytas:lrytas:3475804]]
Iš viso eksponuojama daugiau nei pusketvirto šimto Vilniaus piešimo mokyklos dėstytojų ir buvusių jos mokinių kūrinių – tapybos, skulptūros ir grafikos darbų.
Šedevrą atvežė net iš Izraelio
Tarp autorių – ir tokie pasaulinio garso dailininkai kaip Chaimas Soutine’as, Michelis Kikone’as ar Pinchus Kremegne’is, ir iškilios lietuvių dailės asmenybės – Vladas Didžiokas, Vytautas Kairiūkštis, Juozas Zikaras.
[[ge:lrytas:lrytas:2965231]]
Ypač brangiai kainuojantys Ch.Soutine’o darbai daugeliui vilniečių matyti tik užsienio muziejuose ir reprodukcijose, todėl nenuostabu, kad parodos traukos centru tapo iš Izraelio muziejaus atvežtas šio garsaus tapytojo darbas „Berniukas mėlynais drabužiais“ (1924 m.).
Jo ieškodami žiūrovai turi pereiti beveik visą parodą, kurioje šalia iškilių dailininkų galima rasti ir visai nežinomų vardų bei meniniu požiūriu kuklių, tačiau istoriškai reikšmingų darbelių.
[[ge:lrytas:lrytas:3478623]]
Tikėjosi diegti rusišką kultūrą
Rinkdama šią įspūdingą kolekciją J.Širkaitė bandė atsakyti į klausimą, kas gi iš tiesų buvo toji Vilniaus akademija, davusi pradžią tokiai daugybei iškilių dailininkų?
Juk daugelio litvakų biografijose minima, kad meno pradmenis jie gavo būtent joje.
Pasirodo, kad ta akademija iš tiesų yra gerokai primiršta ir iki galo dar taip ir neįvertinta Vilniaus piešimo mokykla. Ją 1866 metais įsteigė Rusijos valdininkai, pastebėję, kad trūksta žmonių, galinčių tapyti ikonas stačiatikių cerkvėms.
Mat okupantams uždarius Vilniaus universitetą XIX a. viduryje Vilniuje nebuvo jokios piešimo mokyklos.
Tačiau Peterburgo dailės akademiją baigęs dailininkas Ivanas Trutnevas (1827–1912), kuris buvo atsiųstas į Vilnių kurti šio rusifikacijos židinio, turėjo daugiau meninių, o ne politinių ambicijų. Jo vadovaujama Piešimo mokykla gana greitai išgarsėjo.
Joje galėjo mokytis visi norintys, nesvarbu, kokia jų tautybė, tikėjimas, socialinė padėtis ir net lytis. Tiesa, berniukai ją lankė neporinėmis, o mergaitės – porinėmis savaitės dienomis.
Kurį laiką tai buvo vienintelė rimta Rusijos imperijos šiaurės vakarų krašto dailės mokykla, į kurią buvo priimami ir žydų tautybės jaunuoliai. Į ją plūdo mokiniai ne tik iš Vilniaus, bet ir aplinkinių gubernijų. Tarp keturių tūkstančių jos auklėtinių buvo ir garsių LDK giminių palikuoniai, ir garsiąją Paryžiaus dailės mokyklą kūrę litvakai.
Paroda „Académie de Vilna – Vilniaus piešimo mokykla (1866–1915)“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki lapkričio 26 dienos.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
