Vilniuje keturi tušti apskritimai jau 26 metus kelia vien ginčus ir galvosopį

Filharmonijoje besilankančių muzikos mėgėjų akys įprato prie keturių tuščių apskritimų dešinėje salės pusėje, po balkonais.

Nepriklausoma Lietuva 26 metus negali nutarti, ką kabinti ant Filharmonijos salės sienos dešinėje pusėje, po balkonais. Dabar ten – tiktai baltos dėmės.<br>D.Umbraso nuotr.
Nepriklausoma Lietuva 26 metus negali nutarti, ką kabinti ant Filharmonijos salės sienos dešinėje pusėje, po balkonais. Dabar ten – tiktai baltos dėmės.<br>D.Umbraso nuotr.
Nepriklausoma Lietuva 26 metus negali nutarti, ką kabinti ant Filharmonijos salės sienos dešinėje pusėje, po balkonais. Dabar ten – tiktai baltos dėmės.<br>D.Umbraso nuotr.
Nepriklausoma Lietuva 26 metus negali nutarti, ką kabinti ant Filharmonijos salės sienos dešinėje pusėje, po balkonais. Dabar ten – tiktai baltos dėmės.<br>D.Umbraso nuotr.
Nepriklausoma Lietuva 26 metus negali nutarti, ką kabinti ant Filharmonijos salės sienos dešinėje pusėje, po balkonais. Dabar ten – tiktai baltos dėmės.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
Nepriklausoma Lietuva 26 metus negali nutarti, ką kabinti ant Filharmonijos salės sienos dešinėje pusėje, po balkonais. Dabar ten – tiktai baltos dėmės.<br>J.Stacevičiaus nuotr.
„Tuščios ertmės niekam nebado akių. Kai tuščia – visiems ramu. Jei būtų likę Čaikovskis – iš karto sakytų: kodėl ne Bachas?“ – juokėsi vienas šio pasiūlymo autorių architektas Augis Gučas.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
„Tuščios ertmės niekam nebado akių. Kai tuščia – visiems ramu. Jei būtų likę Čaikovskis – iš karto sakytų: kodėl ne Bachas?“ – juokėsi vienas šio pasiūlymo autorių architektas Augis Gučas.<br> J.Stacevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Dalia Gudavičiūtė („Lietuvos rytas“)

Nov 19, 2017, 12:44 PM, atnaujinta Nov 19, 2017, 12:50 PM

Dažnas mano, kad tai nelabai vykęs dizainerio sumanymas, tačiau iš tikrųjų tai lyg nacionalinio stadiono griuvėsiai – 26 metus neišsprendžiama problema.

Bandymai susitarti žlugo

Sovietmečiu nuo Filharmonijos salės sienos, kur dabar boluoja tuščios vietos, į klausytojus žvelgė rusų kompozitoriai Piotras Čaikovskis, Michailas Glinka, Modestas Musorgskis ir Nikolajus Rimskis-Korsakovas.

Restauratoriai juo nukabino prieš nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Vėliau visi bandymai susitarti, kokie lietuvių kūrėjai būtų verti tokios garbės, žlugo.

Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinės direktorės pavaduotojas Gintaras Vasaris sakė, kad tas „bareljefų klausimas“ sukasi nuolatos, bet kaip nėra sutarimo, taip nėra.

Užsakyti bareljefus ir juos pakabinti kainuoja nedaug, bet nei G.Vasaris, nei kiti Filharmonijos vadovai nenori spręsti, ką ten kabinti.

„Pakabinsi ne taip – kam nors gali nepatikti“, – aiškino jis.

Dažnas norėtų būti pagerbtas

Situacija sudėtinga, nes yra manančių, kad salėje turėtų kabėti ne tik kompozitorių bareljefai, – gal reikėtų muzikų, dirigentų, atlikėjų atvaizdų? Kiekvienas turi savo nuomonę. Kalbama, kad ne vienas dabartinis kompozitorius norėtų tokios garbės, todėl ragina neskubėti.

G.Vasaris pamena, kaip susėdę keli garsūs dirigentai pradėdavo fantazuoti: vienas siūlo Vilniuje gimusį ir šioje salėje grojusį žymiausiu XX amžiaus smuikininku laikomą Jaschą Heifetzą, kitas – Lietuvos himno kūrėją Vincą Kudirką.

O kur dar Cezaris Cui – architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus anūkas, Sankt Peterburge subūręs vieną garsiausių pasaulyje kompozitorių grupių, sukilusių prieš akademinį meną, Prancūzijos akademijos ir Belgijos karališkosios akademijos narys.

Gal verta pagerbti ir kompozitorių Miką Petrauską, parašiusį pirmąją lietuvišką operą „Birutė“, kuri buvo parodyta būtent šioje salėje 1906 metų lapkritį?

„Tai – politinis sprendimas. Mano darbas – tik sukabinti portretus“, – kartojo G.Vasaris.

Dingo ir senieji bareljefai

G.Vasaris pamena dirbęs Kultūros ministerijoje, kai Filharmonijos pastato rekonstrukcija ėjo į pabaigą.

Tuo metu Lietuvą jau budino Sąjūdžio mitingai, ir tuometinis kultūros ministras Jonas Bielinis davė nurodymą atidėti klausimą, kokių kompozitorių atvaizdais puošti salę.

Vėliau tuo klausimu itin rūpinosi Kompozitorių sąjunga, bet jiems nepavyko susitarti, kokie kompozitoriai verti patekti į Filharmonijos salę.

Tuo metu dingo ir senieji bareljefai. Lenkų restauratorių įmonei „Budimex“ darbus užsakė Senamiesčio restauravimo valdyba, ji ir saugojo nuo Filharmonijos salės sienų nuimtus kompozitorių bareljefus.

Tačiau vėliau organizacija buvo panaikinta, ir G.Vasaris veltui tų bareljefų ieškojo.

Jis neabejoja, kad bareljefus priglaudė koks apsukrus kolekcininkas. O jų tuo metu buvo daugybė.

Siūlo aštuonis kompozitorius

2019 metais numatyta modernizuoti Filharmonijos salės infrastruktūrą.

Bus keičiamos kėdės, vėdinimas, apšvietimas ir grindys, taip pat bus tvarkomos sienos. Tačiau tušti apskritimai ant salės sienų ir toliau boluos. Salės papuošti kompozitorių ar muzikų portretais nenumatyta.

Lietuvos architektų sąjunga neseniai kreipėsi į Lietuvos kultūros ministeriją ir Vyriausybę siūlydama galų gale pakabinti Filharmonijos salėje kompozitorių portretus.

Ji nurodė aštuonis kompozitorius, kurių portretai tiktų šioje salėje, – Julių Sasnauską, Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Juozą Naujalį, Juozą Gruodį, Stasį Šimkų, Vytautą Bacevičių, Balį Dvarioną ir Stasį Vainiūną.

B.Dvarionas ir S.Vainiūnas – lyg ir sovietiniai, bet studijavo Vakaruose. Mažiausiai populiarus V.Bacevičius, nes po karo gyveno ir kūrė JAV.

Vienas svarbiausių atrankos principų – nuo kompozitorių mirties turi būti praėję mažiausiai dešimt metų.

Architektai siūlo kabinti aštuonis bareljefus, nes iki lenkų restauravimo Filharmonijos salėje irgi kabėjo aštuoni: dar keturi buvo po balkonu kitoje pusėje.

Įtikinti – sunki užduotis

„Tuščios ertmės niekam nebado akių. Kai tuščia – visiems ramu. Jei būtų likę Čaikovskis – iš karto sakytų: kodėl ne Bachas?“ – juokėsi vienas šio pasiūlymo autorių architektas Augis Gučas.

Tačiau niekur Europos miestuose jam neteko matyti tuščių nišų, skirtų bareljefams.

„Suprantu, jei kurioje nors katedroje numatoma dar gyvo monarcho kapo vieta, bet ne būsimi paminklai ar bareljefai“, – sakė A.Gučas.

Architektas parengė pasiūlymus, kaip reikėtų kuo skubiau sutvarkyti Filhamoniją, – Jono Basanavičiaus skulptūrą iš prieangio perkelti į antrojo aukšto fojė, ten pat pakabinti lentelę apie pirmąją lietuvišką operą „Birutė“, o įėjimo patalpoje surašyti garsiausius šioje salėje koncertavusius muzikantus ir dirigentus. Taip būtų matyti ne tik šios salės reikšmė, bet ir Vilnius, kaip pasaulinio kultūros proceso dalis.

„Bet kaip sunku šiais laikais ką nors pasiūlyti.

Nebent įtikini aukščiausius pareigūnus, kad tai – jų pačių idėja“, – sakė A.Gučas.

Nacionalinis stadionas Šeškinėje, Tautos namai ant Tauro kalno, Koncertų ir sporto rūmai prie Neries. Tai – amžinos Vilniaus problemos. Panašią bėdą turi ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos salė – 26 metų galvosūkį dėl baltų apskritimų.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.