Kaip kauniečiai tarpukariu šventė Kalėdas? Pasakojimai intriguoja

Dairantis po šventiškai išpuoštą Kauną sunku patikėti, kad tarpukariu dabinti miestą ir pagrindinę eglę buvo nemadinga. O kokių dar Kalėdų tradicijų laikėsi to meto inteligentai, atskleidė šeimos tradicijas puoselėjantys garsių kauniečių palikuonys.

E. ir A.Baltuškevičiai, vartydami nuotraukų albumus, prisiminė, kaip Kalėdos buvo švenčiamos gamtininko T.Ivanausko namuose – jie laikosi tų pačių tradicijų.<br>Nuotr. iš asmeninio V.Bartienės archyvo
E. ir A.Baltuškevičiai, vartydami nuotraukų albumus, prisiminė, kaip Kalėdos buvo švenčiamos gamtininko T.Ivanausko namuose – jie laikosi tų pačių tradicijų.<br>Nuotr. iš asmeninio V.Bartienės archyvo
Vaitkų šeima XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje taip pat įsiamžino prie namuose papuoštos eglutės.<br>Nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus fondų
Vaitkų šeima XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje taip pat įsiamžino prie namuose papuoštos eglutės.<br>Nuotrauka iš Kauno miesto muziejaus fondų
Pasitinkant 1930 metus tuometinis Lietuvos valstybės teatras, dabar - Kauno valstybinis muzikinis teatras buvo itin šventiškai apšviestas elektros lemputėmis.
Pasitinkant 1930 metus tuometinis Lietuvos valstybės teatras, dabar - Kauno valstybinis muzikinis teatras buvo itin šventiškai apšviestas elektros lemputėmis.
Daugiau nuotraukų (3)

„Lietuvos rytas“

Dec 23, 2017, 8:37 AM, atnaujinta Mar 7, 2018, 3:45 PM

Šeštadienį, Kūčių išvakarėse, Kauno rajone, Akademijos miestelyje, Obelynės gatvėje esančiame Tado Ivanausko memorialiniame name-muziejuje, lygiai kaip prieš 90 metų, bus puošiama Kalėdų eglė.

Sodyboje, paprastai vadinamoje Obelyne, kur 1927–1970 metais gyveno garsus Lietuvos gamtininkas T.Ivanauskas su šeima, viskas primins Kauno tarpukario laikų Kūčių ir Kalėdų dvasią bei tradicijas.

Jas puoselėja T.Ivanausko įdukra Eleonora Baltuškevičienė su vyru Algirdu. Būdama 17 metų mergina 1947 metais apsigyveno pas T.Ivanauską ir jo žmoną Honoratą.

Šeimoje visada, net ir sovietmečiu, buvo puoselėjamos tarpukario inteligentijos tradicijos, kurių dabar jau 87 metų agronomė ir medikas laikosi iki šiol.

Kiti tarpukario Kauno inteligentijos palikuoniai taip pat laikosi savo šeimos tradicijų. Tačiau apgailestauja, kad nebetekome ramaus švenčių laukimo meto, nes vis labiau neriame į apsipirkimo maratoną.

Tačiau šiais laikais galime džiaugtis labiau išpuoštu miestu ir eglės įžiebimo šventėmis.

E.Baltuškevičienė šiek tiek stebėjosi dabar vyraujančiomis tradicijomis, kai miestas kalėdinėmis puošmenomis nušvinta likus geram mėnesiui iki švenčių.

Eglę parnešdavo iš miško

„Mūsų, kaip ir kitų Kauno inteligentų namuose, Kalėdų eglė būdavo puošiama Kūčių išvakarėse.

T.Ivanauskas savo įkurtame Obelynės parke augino ne tik įvairių augalų, bet ir gyvūnų. Ūkį padėdavo prižiūrėti šeimininkė ir ūkvedys.

Jis arba pats profesorius keliaudavo į netoli esantį Kamšos mišką ir parnešdavo eglę“, – prisiminė moteris.

Iš pasakojimų E.Baltuškevičienė žino, kad tarpukariu daug puošmenų eglei puošti nebuvo.

Todėl žaliaskarė būdavo dabinama saldainiais, namuose keptais sausainiais, obuoliais, iš popieriaus iškarpytomis girliandomis, angelais.

„Dovanų, daugiausia saldumynų, gaudavo tik vaikai. Suaugusiųjų mados apipilti vieniems kitus dovanomis nebuvo“, – prisiminimais dalijosi E.Baltuškevičienė.

Atvykdavo garsus dailininkas

Gamtininko palikimą puoselėjanti moteris pasakojo, kad didžiausios šventės namuose būdavo gruodžio 16 dieną, kai gimtadienį švęsdavo T.Ivanauskas, ir sausio 11-ąją – švenčiant jo žmonos Honoratos vardadienį. Tada namus užplūsdavo svečiai.

Kūčios ir Kalėdos būdavo šeimos šventė.

Kartais antrąją Kalėdų dieną į Obelynę atvykdavo dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, kuris bičiuliavosi su T.Ivanausku. Tačiau tai pasitaikydavo retai, nes žiemos būdavo gilios, pasiekti Obelynę iš Kauno snieguotais keliais nebuvo lengva.

Todėl prie švenčių stalo sėsdavo tik šeimos nariai, taip pat H.Ivanauskienės brolio našlė Česlava Paškauskienė su dukra Lidija, kurias Ivanauskų šeima globojo.

Artėjant šventėms didžiausias darbas vykdavo virtuvėje.

Gamino ypatingą silkę

E.Baltuškevičienė pasakojo, kad firminis šeimos patiekalas ant Kūčių stalo buvo kapota silkė. Smulkiai sukapota žuvis buvo gardinama smulkintais baravykais, riešutais ir slyvomis.

„Į lėkštę būdavo guldoma silkės galva ir uodega, tarp jų iš silkės ir priedų mišinio buvo suformuojamas šios žuvies kūnas“, – prisiminė E.Baltuškevičienė.

Taip pat ant Kūčių stalo būtinai būdavo ir silkės, ant kurios šeimininkė užberdavo kapotų svogūnų ir prieš patiekdama užpildavo paties profesoriaus gaminto obuolių vyno. Per Kūčias šeima vaišindavosi ir įvairiais žuvų patiekalais, kūčiukais, trintų aguonų pienu.

Madingas buvo „Napoleonas“

Atėjus Kalėdų dienos pietums stalas būdavo serviruojamas gražiausiais indais.

Tada į svetainę būdavo iškilmingai atnešama kepta žąsis. Ją prieš kepant reikėdavo įdaryti sode užaugintais antaniniais obuoliais.

„Prie žąsies būdavo patiekiamas firminis pagardas. Reikėdavo nuplikyti džiovintas slyvas, išvirti cukrumi paskanintas bruknes, tada slyvas ir bruknes į indą sudėti sluoksniais“, – receptą išdavė E.Baltuškevičienė.

T.Ivanauskas savo sodyboje augindavo įvairiausių daržovių. Todėl ant šventinio stalo būtinai būdavo keptų porų, salierų, morkų.

Ūkyje buvo auginami paršeliai, todėl Kalėdoms gaminta įvairių dešrų, kumpių, lašinių. Vienas keptas kumpis būtinai buvo valgomas su krienais.

„Atėjus deserto metui, būdavo patiekiamas tuo metu madingiausias „Napoleono“ tortas“, – prisiminė pakaunės gyventoja.

Karūna – tarsi Gedimino pilis

T. ir H.Ivanauskai prisidėjo prie Šaulių sąjungos įkūrimo. 1930 metais pradėjo veikti Lietuvos šaulių sąjungos Moterų centro valdyba. Honorata buvo jos pirmininkė.

Sąjungos narės užsiėmė įvairia šviečiamąja veikla, rengė įvairius, tarp jų ir šventinius, renginius, karnavalus.

E.Baltuškevičienė prisiminė, kad vienais metais Šaulių sąjungos rengtame žiemos pobūvyje H.Ivanauskienė apsirengė Vaidilute, suknelę persirišo tautine juosta, o ant galvos buvo užsidėjusi stilizuotos Gedimino pilies pavidalo karūną ir laimėjo vakarėlyje pirmąją vietą.

„Todėl manau, kad ir per karnavalus tarpukario inteligentams rūpėjo tautiškumas ir Lietuvos politinė situacija“, – sakė moteris.

Švęs deimantines vestuves

E.Baltuškevičienė tikino, kad nei jos įtėvių, nei jos pačios šeimoje alkoholio beveik nebūdavo vartojama.

„Profesorius per šventinį vakarą išlenkdavo tik dvi mažas taureles stipresnio gėrimo. Ši tradicija tebegyvuoja ir mūsų šeimoje, kai į svečius atvyksta aplankyti du sūnūs su šeimomis“, – sakė E.Baltuškevičienė.

Lygiai taip kaip ir tarpukariu bei vėlesniais metais E.Baltuškevičienės šeima elgsis ir per šių metų šventes. Eglę puoš prieš Kalėdas, gamins tradicinius šeimos patiekalus.

„Šių metų šventės mums ypatingos. Per Naujuosius metus sukaks lygiai 60 metų, kai mudu su Algirdu susituokėme“, – džiaugėsi E.Baltuškevičienė.

Prisimindavo Vilniaus kraštą

Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune istorikė Justina Minelgaitė, tyrinėjusi tarpukariu Kaune vyravusias Kūčių ir Kalėdų švenčių tradicijas, pasakojo, kad tai tikrai būdavo labiau šeimos šventė.

Vienas svarbiausių žiemos švenčių atributų buvo eglė. Dažniausiai ją puošdavo vaikai.

„Be parduotuvėse pirktų burbulų, vadintų bombomis, varveklių, paukščių ir kitokių figūrėlių, egles puošdavo namuose pagamintais papuošalais. Tai būdavo įvairūs sausainiai, spalvoti vėriniai iš popieriaus, maži obuoliai.

Taip pat eglutės būdavo puošiamos ir tikromis nedidelėmis žvakėmis. Vėliau atsirado ir elektrinių girliandų“, – pasakojo J.Minelgaitė.

Moterims didžiausias iššūkis būdavo paruošti šventinius patiekalus, skirtus ir Kūčioms, ir Kalėdoms. Jos iš anksto lankydavosi Kauno turguose ir parduotuvėse, kad nusipirktų visko, ko reikia.

Atlikus visus darbus prie šventinio stalo būdavo sėdama pasirodžius pirmajai žvaigždei.

„Susėdus visi prisimindavo artimuosius. Būdavo ilgimasi ne tik kartu nesančių šeimos narių, bet ir nuo Lietuvos atskirtų lietuvių, prisimenama, kad kartu nėra Vilniaus krašto gyventojų. Tad galima sakyti, kad tarpukariu šeima tapatinta su valstybe, o Kristaus gimimas būdavo sugretinamas su valstybės gimimu“, – teigė istorikė.

Viena svarbiausių Kūčių vakaro tradicijų buvo šventinė vakarienė iš 12 valgių. Kiekviena šeima stalą ruošdavo pagal savo skonį, bet pirmiausia būdavo dalijamasi kalėdaičiais, sakomi linkėjimai.

Eidavo į Bernelių mišias

Po to šeima sėsdavo prie pasninko valgiais iš žuvies ir daržovių nukrauto stalo. Būdavo patiekiama įvairiausių rūšių silkių su svogūnais ir aliejumi, silkių sviestas, kapotos silkės su virtais kiaušiniais, silkės su svogūnais, pomidorų koše ir morkomis, šalta kimšta žuvis drebučiuose, marinuotos stintos, keptos seliavos, daržovių mišrainė, marinuoti burokėliai ir grybai, džiovintų vaisių kompotas, spanguolių kisielius, aguonų pienas su kūčiukais, virti kviečiai, įvairūs pudingai.

Po vakarienės vaikai laukdavo deserto – aguonų pyrago, meduolio, pyragėlių, meduolinių grybukų, riešutų, vaisių.

Kūčių vakarą būdavo ir buriama. Populiariausi burtai, pasak istorikės, buvo ištraukti ilgiausią šiaudą iš po staltiesės. Tai reikšdavo ilgą gyvenimą.

Vidurnaktį inteligentų šeimos dažniausiai traukdavo į Bernelių mišias Įgulos bažnyčioje. Į pamaldas atvykdavo ir prezidentas Antanas Smetona su šeima.

Pokyliai – iki Užgavėnių

Pirmoji Kalėdų diena taip pat būdavo sutinkama namuose, šeimos rate ar su artimais draugais. Šeimininkės vaišių stalą nukraudavo įmantriais mėsos patiekalais. Būdavo vaišinamasi dešromis, rūkyta kiaulienos nugarine, žąsimis, antimis, įvairiais saldumynais ir pyragais.

Kitą dieną prasidėdavo ir kalėdinių pramogų siautulys.

Į šventinius spektaklius kviesdavo Valstybės teatras, įvairūs klubai ir organizacijos, visur būdavo žadama pasidalyti „Kalėdų sezono burtais“.

Vaikams būdavo rengiamos eglutės. Jose laukdavo Kalėdų Diedas, buvo rengiami žaidimai, šventiniai vaidinimai. Vaikai gaudavo dovanų.

Suaugusieji lankydavosi kuriame nors iš gausybės koncertų. Gruodžio pabaigoje prasidėdavo iki pat Užgavėnių vykdavęs pokylių sezonas. Juos rengdavo įvairios draugijos, organizacijos.

Dažniausiai pokyliai būdavo rengiami labdaros tikslais siekiant surinkti lėšų. Juose dalyvaudavo kviestiniai svečiai. Kartais kvietimai dalyvauti būdavo paskelbiami ir spaudoje. Tada visiems svečiams už bilietus reikėdavo mokėti.

Istorikė sakė, kad didžiausi pokyliai vykdavo Teisingumo ministerijos rūmuose, Karininkų ramovėje, kartais Kauno rotušėje. Renginių metu būdavo pristatoma meninė programa, pasirodydavo dainininkai, chorai, orkestrai, vykdavo įvairūs žaidimai.

Legendiniame Kauno restorane „Metropolis“ vykdavo kaukių baliai.

Miestas nebūdavo puošiamas

J.Minelgaitė sakė, kad nei jai pačiai gilinantis į Kauno tarpukario tradicijas, nei iš to meto liudininkų prisiminimų neteko rasti užuominų, kad mieste būtų buvusi puošiama viena pagrindinė eglė.

„Mieste nebūdavo ir tokių dekoracijų, kokiomis džiaugiamės dabar. Būdavo šiek tiek puošiamos tik parduotuvių vitrinos“, – sakė istorikė.

Miestas iliuminacijomis bei girliandomis labiau būdavo puošiamas per įvairias tautines šventes, pavyzdžiui, per Vasario 16-ąją.

„Naujųjų metų proga kiek daugiau būdavo puošiamas tik Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelis, taip pat apšviečiamas Valstybės teatro (dabar – Kauno valstybinio muzikinio teatras) fasadas. Tačiau dekoracijos būdavo ne kalėdinės, o su tautiniais akcentais – trispalvėmis ir tokių pat spalvų apšvietimu“, – sakė istorikė.

Nuo tarpukario laikų mus pasiekė beveik nepakitusi tradicija. Nuo 1920 metų pasitinkant kiekvienus Naujuosius Kauno valstybiniame muzikiniame teatre būdavo vaidinama Giuseppe Verdi opera „Traviata“. Dabar į šį spektaklį kauniečiai išsirengia gruodžio 30-osios vakare.

Laikėsi dovanojimo etiketo

O štai prekybininkai, kaip ir mūsų dienomis, būdavo pirmieji artėjančių švenčių pranašai. Tarpukario spaudoje jau gruodžio viduryje mirgėdavo reklamos, siūlančios įsigyti „Kalėdų ryšulėlių“. Tačiau tarpukariu galiojo dovanų ir jų teikimo etiketas.

„Turtingesni žmonės ne tokiems pasiturintiems galėjo dovanoti brangias dovanas. O užimantys žemesnę socialinę ar turtinę padėtį tuo pačiu atsilyginti dosniesiems negalėjo. Dovanomis keistis galėjo tik „lygūs amžiumi ir padėtimi“, – pasakojo J.Minelgaitė.

Taisyklėse buvo nurodyta, net kokias dovanas galima pirkti.

„Dovanoti galima tuziną geriausios drobės nosinių, taip pat perlų šniūrelį 100 000 litų vertėje, sidabro, aukso monetas arba banknotus, arba kuklių žibuoklių ryšulėlį, saldumynų dėžutę ar porą trakėnų arklių. Visa tai priklauso nuo turtingumo ir santykių, kuriuose randasi dovanojantieji ir priimantys tas dovanas asmenys“, – buvo rašoma etiketo taisyklėse.

To meto spaudoje apsipirkimo karštinė vaizduota su ironijos gaidele.

Būdavo rašoma, kad vyrai tuo laikotarpiu dirbdavo nešikais, nes iš parduotuvių eidavo nešini puodais, kitais pirkiniais ir dar prilaikydami parduotuvėse pervargusias ir nervų netekusias žmonas.

Edukacinių renginių poreikio nebuvo

Gintarė DusevičiūtėNeimontienė

Kauno miesto muziejaus muziejininkė

„Kalėdų eglių viešosiose erdvėse tarpukariu tikrai nebuvo. Buvo teigiama, kad puošti egles yra ne tautinė, o germaniška tradicija. Spaudoje net mirgėjo agitaciniai straipsniai nekirsti ir nepuošti eglių namuose, o, atvirkščiai, jas sodinti miškuose.

Vis dėlto papuoštomis eglėmis vaikai džiaugdavosi, todėl ši mada sparčiai plito. XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje renginiai, vadinti eglaitėmis, pradėti rengti įvairių įmonių tarnautojų vaikams. Eglės pradėtos puošti renginių salėse, mokyklose.

Tarpukariu nebūdavo ir dabar labai populiarių edukacinių renginių, kuriuose suaugusieji ir vaikai kviečiami mokytis karpyti, lipdyti, gaminti įvairias eglučių ir namų puošmenas, išmokti gaminti įvairių patiekalų.

Tarpukariu tokių pamokų poreikio tiesiog nebuvo. Daugelis kauniečių buvo kilę iš kaimo ir švenčių tradicijas perėmė iš savo šeimų, tėvų, senelių.

Kaimo žmonės mokėjo patys pasigaminti tai, ko reikia šventėms, ir darė tai, kaip patys suprato.

Dabar miestiečiai suaugusieji senas mums būdingas tradicijas vis labiau pamiršta. Vyrauja vaišinimosi ir dovanų pirkimo įpročiai. Todėl įvairūs edukaciniai renginiai populiarūs.“

Gaila prarasto ramaus laukimo meto

Inesa Paliulytė

Aktorė

„Mano šeimoje nuo seno laikomasi senųjų Kūčių ir Kalėdų tradicijų. Jas mano mamai choreografei ir šokėjai Kirai Daujotaitei perdavė jos mama Halina Daujotienė.

Kūčių vakarą būtinai einame į Bernelių mišias. Namuose visada būna paruošta 12 patiekalų. Taip pat po lėkštėmis kišame įvairių daiktų. Kas randa adatą – daug dirbs, kas žiedą – ištekės. Viena lėkštė skirta ir netikėtam svečiui ar išėjusiųjų vėlėms. Net jei šeimoje yra ir netikinčiųjų, malda vis tiek kalbama, nes tai pagarba tiems, kurių su mumis nebėra, ir tai sugraudina, suvienija šeimą.

Be to, mano mama tą vakarą būtinai suruošdavo vaišių padėklą ir nunešdavo varganai gyvenančiai vienišai kaimynei.

Kalėdos – pati didžiausia šeimos šventė. Per ją svarbu, kad dovanų gautų vaikai.

Manau, kad dabar neretai užmirštame Kūčių ir Kalėdų prasmę. Praradome ramų jų laukimo metą, nes skubame pirkti ir perkame bet ką. Manau, kad dovana turėtų būti vienetinė, skirta konkrečiam žmogui ir nebūtinai brangi. Svarbiausia šiuo laikotarpiu – gerumas ir dalijimasis.“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.