Sukilimas Sobibore: leitenantas Aleksandras Pečerskis prieš mirties mašiną

Lietuvos kino teatruose pradėtas rodyti talentingo rusų aktoriaus Konstantino Chabenskio režisūrinis debiutas „Sobiboras“ – tikrais faktais paremta istorija apie Antrojo pasaulinio karo mirties stovyklą ir vienintelį pavykusį kalinių sukilimą nacių stovykloje. 

Dailininkas I.Soldatenkovas. „Sukilimas Sobibore“. 1967 м. Bostono žydų centras, JAV. 
Dailininkas I.Soldatenkovas. „Sukilimas Sobibore“. 1967 м. Bostono žydų centras, JAV. 
 A.Pečerskis 5-ojo dešimtmečio pradžioje.
 A.Pečerskis 5-ojo dešimtmečio pradžioje.
 Sobiboro geležinkelio stotis.
 Sobiboro geležinkelio stotis.
 Sobiboro memorialas.
 Sobiboro memorialas.
 Sobiboro memorialo paminkliniai akmenys.
 Sobiboro memorialo paminkliniai akmenys.
Sobiboro memorialo paminklinis akmuo.
Sobiboro memorialo paminklinis akmuo.
 A.Pečerskis  1965 m.
 A.Pečerskis  1965 m.
 Kadras iš K.Chabenskio filmo „Sobiboras“. 
 Kadras iš K.Chabenskio filmo „Sobiboras“. 
 Kadras iš K.Chabenskio filmo „Sobiboras“. A.Pečerskis (kairėje) - akt. K.Chabenskis.
 Kadras iš K.Chabenskio filmo „Sobiboras“. A.Pečerskis (kairėje) - akt. K.Chabenskis.
Britų TV sukūrė filmą „Pabėgimas iš Sobiboro“, kuriame A.Pečerskį vaidino aktorius R.Haueris.
Britų TV sukūrė filmą „Pabėgimas iš Sobiboro“, kuriame A.Pečerskį vaidino aktorius R.Haueris.
Daugiau nuotraukų (10)

Lrytas.lt

May 10, 2018, 5:03 PM, atnaujinta May 25, 2018, 5:34 PM

1943 metų Sobiboro sukilimo istorija iki pastarojo meto kur kas geriau buvo žinoma Vakaruose, negu sukilimo vadovo Aleksandro Pečerskio gimtinėje Rusijoje. JAV, Izraelyje, Vakarų Europos šalyse apie tai parašyta daug knygų, sukurta filmų ir televizijos laidų. Rusijos istoriografijoje šis epizodas nebuvo nutylimas, tačiau minimas labai santūriai.

Lietuvoje apie šį Antrojo pasaulinio karo įvykį taip pat nėra plačiai žinoma, tad lrytas.lt skaitytojams siūlome šiek tiek informacijos.

Mirties fabrikas

Sobiboro žmonių naikinimo stovykla įsteigta Lenkijos pietryčiuose 1942 metų pavasarį pagal programą, numatančią visiškai išnaikinti Europos žydus.

Stovykla gyvavo mažiau nei pusantrų metų ir per tą laiką joje buvo sunaikinta apie 250 tūkst. žydų iš Lenkijos ir kitų Europos šalių: Olandijos, Prancūzijos, Čekoslovakijos, Vokietijos, Lietuvos, Baltarusijos.

Vėliau savo parodymuose Sobiboro komendantas Frantzas Stanglas rašė, kad 30 vagonų ešeloną, atgabendavusį  į stovyklą 3 tūkstančius kalinių, jie sunaikindavo per 3 valandas. Kartais sąstatai atvykdavo vienas po kito ir dujų kameros be perstojo dirbo po 12 valandų.

Darbo technologija buvo visiškai paprasta: į miške esančią slaptą stovyklą vedė geležinkelio atšaka, kuria  atgabendavo mirtininkus. Juos iškart siųsdavo į vadinamąją pirtį – dujų kamerą, kurioje per 15 min. atvykėliai būdavo numarinami. Po to dalis kalinių, kurie buvo palikti gyvi, lavonus palaidodavo griovyje prie stovyklos.

Be tų, kuriuos nužudydavo iš karto, buvo apie 500 kalinių, dirbusių stovykloje ūkio darbus. Mirties konvejerį aptarnavo tie patys žmonės, kurie patys netrukus turėjo tapti aukomis. Nacių požiūriu, tai buvo naudingiau ekonomiškai.

Technikas-intendantas iš Rostovo

Per stovyklos gyvavimo laiką kelis kartus iš jos bandyta bėgti, bet beveik visi pabėgimai nepasisekdavo. Tol, kol 1943 metų rudenį į Sobiborą perkėlė grupę sovietinių karo belaisvių žydų, tarp kurių buvo ir A.Pečerskis.

A.Pečerskis gimė Kremenčiuge 1909 metais. Jo tėvas buvo advokatas. 1915 metais šeima persikėlė į Rostovą prie Dono, kuriame Aleksandras praleido didžiąją savo gyvenimo dalį.

Baigęs mokyklą jis dirbo elektriku gamykloje, baigė universitetą, o prieš pat karą tapo meno saviveiklos kolektyvo vadovu.

1941 metų birželio 22-ąją 32 metų A.Pečerskis buvo pašauktas į armiją. Jam, kaip turinčiam aukštąjį išsilavinimą, buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, vėliau jis buvo atestuotas kaip antrojo rango technikas-intendantas, o tai prilygo leitenanto laipsniui.

A.Pečerskis kovojo prie Smolensko 19-osios armijos 596-ajame artilerijos pulke. Prie Viazmos jo dalis pateko į apsuptį. Kariai ilgai klajojo po pelkes atsišaudydami, kol baigėsi šoviniai. Po to jie pateko į nelaisvę. 

Naciai ne iš karto suprato, kad A.Pečerskis – žydas, o kai sužinojo, iš karto pasiuntė į Sobiborą sunaikinti. 

Sovietų karininko planas

1943 metų rugsėjo 23-iąją pirmoji sovietų karo belaisvių partija atvyko į Sobiborą. Iš 600 žmonių apie 520 iš karto buvo sunaikinti. 80 žmonių atrinkti ūkio drbams. Tarp jų pateko ir A.Pečerskis, kuriam draugas patarė pasivadinti staliumi.

A.Pečerskis iliuzijų neturėjo: buvo akivaizdu, kad tuos, kurių nenužudė iš karto, nužudys vėliau.

Tuo metu Sobibore veikė pogrindinė grupė, kuriai vadovavo lenkų rezistentas Leonas Feldhendleris. Tačiau jai priklausiusiems civiliams trūko patirties ir ryžto. Todėl jie vadovavimą patikėjo A.Pečerskiui.  

Leitenantas A.Pečerskis pasiūlė atsisakyti minčių apie pavienius pabėgimus ir sukilti visiems. Karininkas neslėpė: daugelis žus, bet dalis gaus galimybę išsiveržti į laisvę.

Mirtinas susirėmimas

Jo sumanymas buvo toks: sukilėliai turi nužudyti po vieną stovyklos vadovus ir dalį sargybinių, užgrobti ginklus ir išsiveržti į laisvę.

Bet kaip tai įgyvendinti? Kaliniams turėjo padėti esesininkų polinkis į asmeninę gerovę. Sargybiniai  nespjaudavo į kalinių paslaugas – jie siūdavo jiems drabužius, atlikdavo kitus darbus ne „didžiosios Vokietijos labui“, o tenkinančius konkrečių SS karininkų  poreikius.

Paskirtą dieną – 1943 metų spalio 14-ąją – naciai po vieną pradėti vilioti į siuvimo dirbtuves tarsi kilniu pretekstu – pasimatuoti mundurų. Čia juos pasmaugdavo arba užmušdavo kirviu.

Šią užduotį A.Pečerskis patikėjo daugiausia savo draugams karo belaisviams, turėjusiems kautynių patirties, – jiems buvo lengviau susidoroti su priešininkais.

Spalio 14-ąją sukilėliams pavyko beveik be triukšmo susidoroti su 11 esesininkų ir keliolika policininkų. Bet po to išlikę sargybiniai paskelbė aliarmą.

Sobiboro kaliniai metėsi į ataką. Iš bokštelio sutratėjo kulkosvaidis. Karo belaisviai, užgrobę ginklų, susikovė su sargybiniais. Žmonės veržėsi per spygiuotos vielos tvoras, krito nuo kulkų, lėkė į orą stovyklą supančiuose minų laukuose, bet niekas jų jau negalėjo sulaikyti. Išlaužę vartus jie sugebėjo išsiveržti į laisvę.

Iš 550 stovykloje buvusių kalinių sukilime nedalyvavo 130. Kai kas sirgo arba buvo taip išsekę, kad fiziškai negalėjo prisidėti prie sukilėlių. Kai kas manė, kad išgyventi padės tik nuolankumas.

Jis nepadėjo: visus likusius stovykloje kalinius įsiutę naciai sušaudė kitą dieną.

Dar apie 80 žmonių žuvo per prasiveržimą. Laisvėje atsidūrė daugiau kaip 300 kalinių. Dvi dienas esesininkai medžiojo bėglius – jiems pavyko aptikti ir likviduoti apie 170 žmonių.

Naciai pasiuto dėl sukilimo Sobibore. Stovykla nedelsiant buvo uždaryta ir nušluota, žemė išarta, žmonių masinio naikinimo vieta apsodinta bulvėmis ir kopūstais.

Pripažinimas tėvynėje – po mirties

Sukilimo vadovas A.Pečerskis kovojo partizanų būryje Baltarusijoje, o kai ten grįžo Raudonoji armiją, jį tikrino kontržvalgybos organai (SMERŠ).

Dažnai tvirtinama, kad po patikrinimo A.Pečerskį pasiuntė į baudžiamąjį batalioną. Dabartiniai rusų istorikai įrodinėja, kad tai netiesa: jis tęsė kovą Pirmojo Pabaltijo fronto 15-ajame smogiamajame batalione. 90 proc. šių batalionų karių sudarė Raudonosios armijos karininkai, anksčiau patekę į apsuptį arba nelaisvę.

Skirtingai nuo baudžiamojo bataliono šių padalinių kariai neprarasdavo karinių laipsnių ir buvo laikomi visaverčiais kariškiais. Tačiau smogiamieji batalionai buvo siunčiami į sunkiausius fronto ruožus, jų nuostoliai būdavo didžiuliai.

1944 m. rugpjūčio 20 d. per Bauskės ataką antrojo rango techniką-intendantą A.Pečerskį minos skeveldra sužeidė į dešinį klubą. Po keturių mėnesių gydymo karininkas gavo invalidumą. Ligoninėje A.Pečerskis susipažino su savo būsima žmona.

Po karo A.Pečerskis gyveno Rostove prie Dono, kur ir mirė 1990 metų sausį. Likus trejiems metams iki jo mirties buvo sukurtas britų TV filmas „Pabėgimas iš Sobiboro“, kuriame A.Pečerskį vaidino aktorius Rutgeris Haueris.

Sobiboro sukilimo 75-mečio proga Rusijoje sukurtas filmas „Sobiboras“, Rostove prie Dono atidengtas paminklas A.Pečerskiui, Maskvoje jo vardu pavadinta gatvė.

Lenkija neįsileidžia Rusijos į Sobiborą

Sobiboro stovyklos vietoje Lenkijoje dabar rekonstruojami įamžinimo ženklai, kuriamas memorialas ir muziejus. Projekto iniciatoriai – Lenkija, Izraelis, Olandija ir Slovakija (be kita ko, Sobibore nužudyti 34 tūkst. Olandijos žydų, tarp jų 1928 m. Amsterdamo vasaros olimpinių žaidynių gimnastikos aukso medalio laimėtojos Helena Nordheim, Anna Dresden-Polak ir Jud Simons).

2013 m. tuometė Lenkijos vyriausybė pakvietė Rusiją prisidėti prie projekto ir ši iškart sutiko, net pažadėjo solidžią finansinę paramą.

Bet 2017 m. Lenkija nutarė apsieiti be Rusijos ir atšaukė jos dalyvavimą tarptautiniame projekte. Rusija sutriko, nusivylė ir pasipiktino, griežtą komentarą iškart pateikė Rusijos užsienio reikalų ministerija, bet nieko nepešė. 

Beje, primenant Sobiboro istoriją, negalima nutylėti ir to, kad sėkmingai pabėgę iš stovyklos kaliniai turėjo pasirinkimą: arba traukti su A.Pečerskiu į Baltarusiją, arba likti ir slapstytis Lenkijoje. Dauguma tų, kurie patraukė už Bugo, išsigelbėjo, o dauguma likusių Lenkijoje žuvo. Ir ne nuo nacių, o nuo lenkų rankų.

Parengė Milda Augulytė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.