Italų profesorius stojo ginti Lietuvos, kurią Italijoje šmeižia Kremlius: „Tai melas“

Romos leidykla „S.Teti Editore“ iš rusų į italų kalbą išvertė ir 2016 m. rudenį išleido propagandinę Galinos Sapožnikovos knygą „Lietuvių sąmokslas. Kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti“ („La congiura lituana. Come uccisero l’URSS e cosa accadde a chi tento di salvarla“). 

Protestas prieš Galinos Sapožnikovos knygos pristatymus Italijoje.<br>„Kultūros barų“ nuotr.
Protestas prieš Galinos Sapožnikovos knygos pristatymus Italijoje.<br>„Kultūros barų“ nuotr.
G.Sapožnikova dėl skleidžiamos Rusijos propagandos yra paskelbta nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje.<br>Archyvo nuotr.
G.Sapožnikova dėl skleidžiamos Rusijos propagandos yra paskelbta nepageidaujamu asmeniu Lietuvoje.<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Alessandro Vitale („Kultūros barai“)

May 28, 2018, 4:11 PM, atnaujinta May 30, 2018, 5:26 PM

Ši publikacija, parašyta žurnalistės, kuri Lietuvoje paskelbta nepageidaujamu asmeniu (persona non grata), atrodė skirta išimtinai Italijos skaitytojams, nes tada ji dar nebuvo išleista net rusų kalba (vėliau, žinoma, pasirodė ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai). 

Knygą Romoje, parlamento deputatų salėje, pristatė pati autorė, dalyvaujant žurnalistui ir leidėjui Giulietto Chiesai, buvusiam Italijos komunistų partijos laikraščio „l’Unita“ korespondentui Maskvoje. Šis asmuo, glaudžiai susijęs su sovietine ir postsovietine nomenklatūra, visada jai atstovavo. 

Pristatymas, kurį parėmė ir deputatai, priklausantys judėjimui „Movimento 5 Stelle“, iš tikrųjų buvo rimtas, bet ne vien todėl, kad turėjo Kremliaus palaikymą, – svarbiausia, kad jis suorganizuotas vienoje iš pagrindinių šalies institucijų. 

Veikalas, Lietuvos istoriją (tiek 1944–1953 m. ginkluotą pasipriešinimą, tiek ir 1990 m. įvykius iki šių dienų) pateikiantis sutirštintai negatyvioje šviesoje, pritvinkęs įžūlaus melo, buvo pristatytas „iš anksto“, 2016 m. birželio 1 d., dar nesant pačios knygos – išleista vos keletas signalinių egzempliorių. Tai užkirto kelią bet kokiai diskusijai, išvengta pagrįstų prieštaravimų iš piršto laužtiems teiginiams, pateiktiems „Lietuvių sąmoksle“. 

Nors Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos ambasada Italijoje pareiškė oficialų protestą dėl tokių insinuacijų, buvo surengti dar keli šios knygos pristatymai kituose Italijos miestuose. Net du iš jų Milane – pirmasis lapkričio mėnesį vyko viename didžiausių miesto knygynų, ten dalyvavo ir pasipiktinimą pareiškė Milano lietuvių bendruomenės atstovai. 

Veikalas, finansuotas rėmėjų iš užsienio (reikia prisiminti, kad leidėjas 9-ajame dešimtmetyje buvo dar ir TASS korespondentas Maskvoje), plačiai pasklido po Italijos knygynus, ir nors dabar nėra parduodamas, tačiau vertėtų aptarti, kas sudaro sąlygas įsukti tokią šmeižto kampaniją knygų rinkoje.

Italija yra šalis, labai imli Kremliaus skleidžiamai propagandai, o ši knyga pritutinta visiškai akivaizdžios dezinformacijos. Pačios įtakingiausios komunistų partijos „Partito comunista d’Occidente“ palikimas – pataikūniška nostalgija sovietiniam režimui. 

Kita vertus, žiojėja milžiniška tuštuma tiek mokyklų programose, tiek masinio informavimo priemonėse – apie SSRS, apie Vidurio ir Rytų Europos, juo labiau Lietuvos istoriją neturima beveik jokių istoriškai pagrįstų žinių. 

Šiame propagandiniame veikale piktybiškai iškraipomi istoriniai faktai, bet ypač suklastotas 1991 m. sausio 13-osios įvykių, iš dalies nulėmusių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, kontekstas (tai tipiška Kremliaus propagandistams). To meto įvykiai Lietuvoje, beje, ir Latvijoje, nėra naujas informacinio karo taikinys – jau anksčiau išleista nemažai propagandinių knygų ir dokumentinių filmų šia tema. 

Pirmame „Lietuvių sąmokslo“ puslapyje, kaip ir autentiškose istorikų knygose, įdėtas autorės paaiškinimas: „Šios eilutės pasakoja Lietuvos istoriją.“ Tačiau ši žurnalistinė produkcija sklidina nesuskaičiuojamų, akis badančių prieštaravimų (analogiškų skandalingų knygų šiandien pilni Rusijos knygynai). Pateikiamos dvi tezės: 

1) Lietuvos Nepriklausomybės atgavimas 1990–1991 m. buvo įtvirtintas, su makiavelišku cinizmu vadovaujant Landsbergiui ir Sąjūdžiui. 1991 m. sausio 13 d. viskas vyko visai ne taip, kaip pasakojama Lietuvoje, apgaudinėjant piliečius. Pačių lietuvių slaptosios pajėgos šaudė į minią prie Vilniaus televizijos bokšto, kad paskui galėtų apkaltinti Maskvos spec. dalinius. Pasak knygos autorės, Vilnius buvo pirmasis strateginis centras, paskatinęs įvykius, kurie sukėlė „spalvotąsias revoliucijas“ iki pat „maišto“ Kijevo Maidane.

2) Tuos, kurie buvo sovietų režimo globojami, vėliau imta persekioti, Vilniaus prokuratūra neteisėtai juos apkaltino nebūtais nusikaltimais ir patraukė baudžiamojon atsakomybėn vien už tai, kad šie asmenys ieškojo būdų, kaip užkirsti kelią Sovietų Sąjungos žlugimui. Taigi Lietuva yra šalis, pažeidžianti žmogaus teises ir persekiojanti kitos etninės grupės piliečius. Be to, ji pamina žurnalistų teises, varžydama žodžio laisvę. 

Nuolat apeliuojama į „tyrimui svarbius dokumentus“, susijusius su civilių piliečių žudynėmis Vilniuje, prie televizijos bokšto, 1991 m. sausio 13 d. ir Medininkų pasienio poste tų pačių metų liepos 31 d. (tačiau jie neskelbiami, esą pradingę Maskvoje). 

Abu tragiški incidentai pristatomi kaip provokacija, įvykdyta Lietuvos nepriklausomybininkų, neva šaudžiusių į savo tautiečius nuo stogų, kad galėtų diskredituoti sovietų kariuomenę ir spec. tarnybas. Tai knyga, paremta išimtinai interviu, asmeniniais įspūdžiais ir užuominomis „girdėjau šnekant“. 

Visi tie plepalai pateikiami kaip objektyvūs faktai, pirmųjų neskiriant nuo antrųjų. Sovietmečio aukšto rango valdininkų, KGB-istų, kitų jėgos struktūrų, kurios atsakingos už didžiausius nusikaltimus, kokius Lietuva patyrė per savo istoriją, nuomonės pristatomos kaip neginčytina tiesa. Tokiu būdu bandoma pagrįsti sąmokslo teoriją, kad su užkulisiniu Vakarų palaikymu buvo suplanuota pirmoji „spalvotoji revoliucija“, tapusi pavyzdžiu visoms kitoms, sekusioms po Vilniaus.

Ši knyga propagandos tikslais apverčia aukštyn kojomis visą to laikotarpio istoriją. Taikomas „dekontekstualizavimas“, dabartinę įtampą tarp Baltijos valstybių ir Rusijos pasitelkiant kaip įtikinamą argumentą, esą Nepriklausomybės paskelbimas 1991-aisiais buvęs tik pretekstas „antirusiškiems pareiškimams“. 

Norint tą pagrįsti, sumaišomos istorinės kortos ir antisovietinė kova traktuojama kaip kova su Rusija. Čia nepaminėta nei rusų antisovietinių disidentų (prisiminkime Sacharovą, Kovaliovą, Brodskį, Afanasjevą, Helsinkio grupę) veikla, jų ryšiai su lietuvių disidentais tuo laikotarpiu, nei masinės demonstracijos Maskvoje, remiančios laisvės siekius, plazdant jose daugybei Lietuvos trispalvių. 

Neparodomas nei Jelcino vadovaujamos Rusijos Federacijos konfliktas su sovietiniu centru, nei pasipriešinimas, kilęs 1991 m. rugpjūčio 19 dieną, kai rusai parodė ryžtą, kad neleistų pasikartoti tokiems įvykiams kaip sausį Vilniuje. Baltijos valstybių laisvės siekį jie laikė sektinu pavyzdžiu ir atskaitos tašku. 

Yra žinoma, kad įvairių pakraipų disidentai, bendradarbiaudami tarpusavyje, per slaptus susitikimus aiškiai pabrėždavo skirtumą tarp rusų ir sovietų, tarp pavienių žmonių ir politinės antiekonominės, represinės sistemos. Jie visi kovojo dėl vienintelės priežasties ir su bendru priešu. 

Kitaip tariant, šiame kontekste tarp tautų susiformavo tikra brolybė, kurią sovietų režimas veidmainiškai deklaravo, bet kurios niekada nesiekė ir net nebūtų leidęs jai pasireikšti. 

Nesmurtinė taktika, kurią lietuviai pritaikė 1991 m. sausio 13 dieną, buvo pakartota Maskvoje tų pačių metų rugpjūtį. Lietuvių drąsa prie TV bokšto ir barikadose įkvėpė maskviečius masiškai dalyvauti, nepaisant pavojaus, kad specialiesiems daliniams liepta griebtis represijų, kurios pridengiamos SSRS Aukščiausiosios Tarybos gynimu. Tikėtina, kad tai užkirto kelią tokioms žudynėms, kokios buvo surengtos Pekine, Tianmenio aikštėje, 1989-aisiais. 

Knygoje pateikta versija iškraipo tiesą, skaitytojai klaidinami ir papuola į spąstus, patikėję autorės tvirtinimu, neva čia dėstomi autentiški Lietuvos istorijos faktai. Pasitelkus „dekontekstualizavimo“ techniką, paskleidžiama melo dūmų uždanga, padedanti diegti klaidingą požiūrį į 1991 m. įvykius. 

Argumentai iš esmės labai panašūs į sovietinę propagandą, juk lygiai taip, kaip kalbėta apie „fašistų“ ir viduriniosios klasės nacionalistų sąmokslą Budapešte 1956-aisiais, dabar yra nušviečiami šių dienų įvykiai Kijeve. 

Kartojamos tos pačios tezės, kokių prifarširuoti ir kiti šiuolaikinės Kremliaus propagandos produktai. Sufalsifikuoti įvykius prie Vilniaus televizijos bokšto bandė jau Sovietų Sąjungos propagandistai knygose, išleistose 10-ojo dešimtmečio pirmojoje pusėje. Šiame kontekste vertėtų paminėti ir, pavyzdžiui, naujausią propagandinį dokumentinį filmą „Žmogus ir įstatymas“ (“Čelovek i zakon“), pasirodžiusį 2013 m. 

Knygoje įrodinėjama, esą sugriauti Sovietų Sąjungą sugalvojo Amerika ir Vakarų Europa. Tai projektas, apie kurį žinojęs Gorbačiovas. Suregztas sąmokslas su daugybe „spalvotųjų revoliucijų“, pastaroji Kijeve buvo bene paskutinė, bet pradėta nuo pirmojo žiedelio Lietuvoje 1991 m., – tai tikras Kremliaus košmaras iki pat šių dienų. 

Todėl tragiški tų metų sausio įvykiai Vilniuje, smurto aktai prieš tuos, kurie stojo ginti nepriklausomybės, atkurtos 1990 m. kovo 11 dieną, traktuojami visiškai atvirkščiai, negu buvo iš tikrųjų. Beginkliai žmonės, spontaniškai susirinkę prie parlamento ir televizijos bokšto, kad parodytų valią atmesti Gorbačiovo 1991 m. sausio 10 d. ultimatumą, vadinami ekstremistais, okupavusiais TV bokštą, užsieninio projekto marionetėmis, aukomis, kritusiomis nuo tautiečių, kurie neva šaudė į saviškius, įsitaisę ant namų stogų (vienas apklausiamasis net pareiškė, kad protestavusieji Maskvoje 1991-ųjų rugpjūtį irgi žuvo dėl tokios pačios priežasties). 

Nors puikiai žinoma, kad visur – Vilniuje, Maskvoje, Baku, Rygoje, Tbilisyje – žmones traiškė sovietų tankai, kurie tikrai nebuvo pačių aukų vairuojami... Autorei ir asmenims, iš kurių ji ima interviu, net neateina į galvą mintis, kad šturmą išgyvenusieji žino daug geriau, kas į juos šaudė, ir apie tai jau yra detaliai papasakoję, neprasimanydami jokių sąmokslo teorijų, iškraipančių istorinę tiesą. 

Knygoje nutylima daugybė faktų, tarsi jie visai neegzistuotų. Praleidžiamas pro ausis ir esminis dalykas, kad Sovietų Sąjunga su Gorbačiovu priešakyje nepripažino Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, paskelbė blokadą, grasino ultimatumais, todėl lietuviai, bijodami, kad bus pakartotas Budapešto ir Prahos scenarijus, susibūrė ginti savo parlamento ir televizijos bokšto. (Beje, Sapožnikovos pašnekovai, nepaisant tarpusavio prieštaravimų, sutartinai kaltina generalinį sekretorių, esą šis nedavė įsakymo kariuomenei įsikišti.) [O kas tada davė? – red.] 

Nutylimas ir faktas, kad šturmo naktį Landsbergis niekaip negalėjo susisiekti su Gorbačiovu... Nekeliamas klausimas, kodėl Bushas taip ilgai nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, žengti šį žingsnį JAV prezidentas (kaip ir kitų galingų Vakarų valstybių vadovai) ryžosi tik po to, kai Maskvoje 1991 m. rugpjūčio 21 d. žlugo pučas. 

Žinoma, neprisimenamas ir faktas, kad Vakarų žiniasklaida visaip stengėsi sumenkinti įvykius Vilniuje, nuslėpė sužeistųjų, iš kurių šimtai buvo sunkios būklės, skaičių. 

Užtat pasitelkiamas senas ir juokingas argumentas, esą referendumas dėl Sovietų Sąjungos išlaikymo buvęs labai sėkmingas, nors net patys rusai 1991-aisiais atmetė jį kaip visišką farsą. 

Knygoje stengiamasi parodyti, neva nepriklausomybės norėjusi visai menka lietuvių dalis. Žvelgiant pro šiuolaikinius lęšius, sklidinus nostalgijos žlugusiai Sovietų Sąjungai, pateikiamas melagingas praeities vaizdas. 

Knygoje apeinami net Rusijos Federacijos, vadovaujamos Jelcino, veiksmai Lietuvos labui ir tarptautiniai susitarimai (juos nutyli ir dabartinių Rusijos universitetų diplomatijos studijų programos). 

Anuomet Rusija pripažino žalą, padarytą Lietuvai per okupacijos dešimtmečius. Sovietų Sąjunga nuo pat 1939-aisiais pasirašyto Ribbentropo–Molotovo pakto su slaptaisiais protokolais, pažeidusio tarptautinę teisę, griebėsi smurto, ypač žiauraus stalinizmo periodu. 

Slopinti Lietuvos nepriklausomybę bandyta ir tarpukariu, kai šalis klestėjo pilietiniu, socialiniu ir ekonominiu atžvilgiu, kai buvo nusistovėjusi etninė santarvė. Visa tai sutrypė okupacija, per kurią šalis buvo nuniokota, patyrė sisteminį terorą ir represijas. 

Autorė sumenkina ne tik antisovietinį lietuvių pasipriešinimą, bet ir trėmimų mastą, kančias ir žalą. Sovietų valdžiai priskiriami nuopelnai už tai, kad Lietuva sovietmečiu gyveno geriau negu kitos sovietų respublikos, ypač pabrėžiama priverstinės kolektyvizacijos kaimuose nauda. 

Taigi, anot autorės, vienintelis „įkūrimo mitas“, kuriuo Lietuva gali kliautis, yra prasimanymai apie sausio 13-ąją Vilniuje. Žurnalistė, matyt, pamiršta faktą, kad 1991-aisiais viskas vyko iš tikrųjų (tai dokumentuota ir aprašyta, beje, ne tik Lietuvoje). 

Tai nėra joks, kaip teigiama knygoje, „vienintelis įkūrimo mitas“, į kurį šiandien laikosi įsikibę lietuviai ir jų vadovybė. Italų skaitytojus bandoma suklaidinti ir įtikinti, pasitelkiant Hegelio-Marxo mitą apie „šalį be istorijos“, todėl net neužsimenama apie tuos nepriklausomybės šimtmečius, kuriais remiasi lietuviai, prisimindami ilgą savo šalies istoriją, turtingą šlovės ir kultūros. 

Tiems, kurie gyveno Sovietų Sąjungoje ir puikiai žino, ką tas reiškia, vienas iš skaudžiausių knygos aspektų bus respondentų teiginiai apie visišką sovietų dominavimą Lietuvoje ir požiūris į šį laikotarpį apskritai (pavyzdžiui, teigiamai vertinami net 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje dalyviai). 

Svarbu paminėti, kad kai kurie respondentai patys yra buvę žiauriausių sovietinių institucijų ir struktūrų nariai. Sovietų valdžios veiksmus jie laiko teisėtais net ir po to, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę. 

Kaip įprasta šių dienų Kremliaus propagandai, Sovietų Sąjungos istorija idealizuojama, pasitelkiant brežnevinę statistiką, nors visiems žinomas absoliutus jos mistiškumas, kelia juoką jau vien tokios frazės kaip „klestintys kolūkiai“. 

Prie viso šito, žinoma, pridurta ir pagrindinė mintis, neva ir 1940, ir 1944 m. Lietuva pati pareiškė norą prisijungti prie SSRS (Sapožnikovos respondentai tą ypač pabrėžia), suprantama, akcentuojant, esą dauguma lietuvių ir 1990-aisiais nenorėjo nepriklausomybės...

Knygos autorė, įrodinėdama, neva šiandieninė Lietuva „pažeidžia žmogaus teises“, bando pristatyti šalį kaip „politinį kalėjimą“, kuriame nėra žodžio laisvės, persekiojami piliečiai, bandę ginti Sovietų Sąjungą nuo žlugimo. Jei Lietuva tą darytų, ji pažeistų įstatymus, kurių laikosi kitos Europos šalys. Bet ji to nedaro. 

Kita vertus, kas yra tie, kurie šioje knygoje pristatomi kaip skriaudžiamieji? Pirmiausia, sovietų valdžios, kuri daugelį metų vykdė nežmoniškas represijas, atstovai, vis dar tęsiantys totalitarinės sistemos apologiją ir besiviliantys, kad sovietiniai laikai sugrįš. Būtent jie atsakingi ir už Lietuvos istorijos falsifikavimą. 

Ar žmonės, kaltinantys „išdavyste“ tuos, kurie negynė yrančios Sovietų Sąjungos, okupavusios jų tėvynę, logiškai mąstant, nėra panašūs į mafijos narius? Autorė nutyli faktą, kad sisteminį smurtą vykdžiusi jėgos struktūra, kurios visi nariai gina save argumentais, esą jie tik „paklusę įstatymams“, tik „atlikę savo pareigą“, prieš pabėgdama sunaikino (ar pagrobė) kalnus KGB dokumentų. 

Sapožnikova ragina gerbti istorinę tiesą, tačiau nuslepia, kad dokumentų sunaikinimas (ar pradanginimas) labai apsunkina objektyvų istorinį tyrimą. 

Pagrindinės šios knygos tezės gali būti populiarios Italijoje dėl daugelio priežasčių, ne vien dėl tų, kurios lėmė, kad būtent ši šalis pasirinkta knygos „Lietuvių sąmokslas“ publikavimui ir plačiam pristatymui. 

Pirmiausia išskirčiau tai, kad pas mus labai paplitusi antimokslinė ir antiempirinė mąstysena, kai nuomonės painiojamos su faktais, nereikalaujama, kad jie būtų patikrinti, viskas paprasčiausiai suliejama su sąmokslininko argumentais. 

Autorė stengiasi žaisti emocijomis, nes žino, kad tai daug veiksmingiau už sausus faktus ir daug lengviau sujaukia skaitytojų požiūrius į tikrovę, į istorinius įvykius. 

Antra, kaip minėjau anksčiau, plačioji visuomenė beveik nieko nežino apie Rytų Europos istoriją, ignorancijos migla gaubia net Šaltojo karo periodą, tad ką jau ir kalbėti apie Lietuvos praeitį, nors ji visai nesena. Tai didžiulė, nerimą kelianti tuštuma, kurią privalome užpildyti.

Knygos pabaigoje iš visų jėgų stengiamasi nepriklausomą Lietuvą, jos istoriją, tautos tapatybę diskredituoti tarptautinėje arenoje. Nujaučiant daugelio Vakarų Europos šalių „silpnąsias vietas“, matyt, viliamasi, kad pavyks kaip ir praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje sutelkti tarptautinį judėjimą, remiantį Kremlių, kurį šiandien taip myli populistiškai nusiteikę nacionalistai. 

Vienintelis pozityvus šios knygos aspektas būtų nebent tai, kad žurnalistinis pseudoistorinis tyrimas, pasitelkiant įvairius ideologinės apgaulės, sąmokslo teorijų, sensacijų kurpimo metodus, yra gera vaizdinė mokomoji medžiaga studentams, kaip istorijos veikalus atskirti nuo propagandinių knygų, kurios sudarytos iš pramanų, kartojamų tol, kol šie pradeda atrodyti teisingi (nors jokio loginio ryšio tarp priežasčių ir faktinių išvadų nėra). 

„Lietuvių sąmokslą“ galima vadinti Kremliaus polittechnologų „šedevru“, kurį istorikai ir humanitarai turėtų nagrinėti kaip įspūdingą tiesos pavertimo melu pavyzdį.

* * *

Vertė Adriana Bičiulaitienė

Alessandro Vitale yra Milano universiteto politikos mokslų profesorius

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.