Tuometiniai jaunavedžių mirties liudytojai kancleris Josephas Goebbelsas ir A.Hitlerio asmeninis sekretorius Martinas Bormannas gyvybę sau atėmė praėjus vos keletui dienui po įvykio. Itin mažas gyvų liudininkų skaičius pakurstė naujų konspiracijos teorijų kūrimą.
Vienų teigimu, A.Hitleriui pavyko pabėgti į pietinę Japonijos dalį. Kiti teigė, kad nacių diktatorius mirė Argentinoje, Urugvajuje ar 1984-aisiais Brazilijoje.
Siekdami galutinai išaiškinti vieno didžiausių visų laikų nusikaltėlių mirties aplinkybes, į darbą kibo užsienio žurnalistai. Prancūzas Jeanas Christophe'as Brisard'as ir rusų bei amerikiečių kilmės Lana Parshina neseniai atliko specialųjį tyrimą. Jo rezultatai paskelbti jųdviejų knygoje „La mort d’Hitler“ (liet. „Hitlerio mirtis“) ir televizijos dokumentikoje „Le mystere de la mort d’Hitler“ (liet. „Hitlerio mirties paslaptis“).
Žurnalistų tyrimas buvo paremtas vis dar įslaptintų dokumentų, susijusių su paskutinėmis dienomis minėtame bunkeryje, analize. Be to, tyrimo metu buvo atsižvelgta į informaciją, susijusią su A.Hitlerio bei E.Braun kūnų identifikacija, saugomą Rusijos Federacijos valstybiniame ir kariniame archyvuose.
Tyrėjams taip pat padėjo prancūzų mokslininko Philippe'o Charlier, tiriančio specialiuosius atvejus, įžvalgos. Mat iki šiol Rusijoje yra saugomi žmogaus kaulų fragmentai, kurie, kaip buvo manoma, yra A.Hitleriui. Visgi labiausiai dėmesio verta išliko kaukolė su skyle. Pastaroji visuomenei buvo parodyta tik 2000-aisiais vykusioje parodoje.
„Niekas negali įrodyti, kad ši kaukolė priklausė arba nepriklausė A.Hitleriui“, – pareiškė apie radinį P.Charlier.
1970-aisiais kaukolę tyrę mokslininkai rėmėsi diktatoriaus gydytojo bei odontologo liudijimais. Kiek vėliau stereomikroskopu kaukolėje išlikusius dantis tyręs P. Charlier patvirtino, jog remiantis ankstesnėmis medikų įžvalgomis ši kaukolė A.Hitlerio. Tiesa, ši išvada buvo susijusi su mokslinių, bet ne ideologinių spėjimų patvirtinimu.
Vis dėlto daugiausia abejonių dėl A.Hitlerio mirties kilo Šaltojo karo laikotarpiu. Nors Josifas Stalinas ir neabejojo A.Hitlerio savižudybe, detalias jo mirties aplinkybes slėpė propagandiniais tikslais.
Iš karto po Antrojo pasaulinio karo baigties, 1945-aisiais, Sovietų Sąjungos naujienų agentūra „Tass“ paviešino pranešimą, pasak kurio, tuometėje Rytų Vokietijoje skelbtos naujienos apie A.Hitlerio mirtį tebuvo „fašistų triukas, siekiant nuslėpti diktatoriaus pabėgimą“. Tokiu būdu J.Stalinas siekęs inicijuoti betikslę ir daug lėšų Jungtinėms Valstijoms kainuosiančią žvalgybos operaciją.
Kiek vėliau Maskva pateikė naują A.Hilterio mirties versiją, pagal kurią nacių vadas ne nusišovė, o nurijo kalio cianido kapsulę. Šią versiją sugriovė po Sovietų Sąjungos griūties nacionaliniame laikraštyje paskelbta informacija apie kaukolę su kulkos palikta skyle. Šią informaciją netrukus patvirtino ir Rusijos valstybinis archyvas, kuris minėtu laikotarpiu jau buvo patiklesnė institucija negu jos pirmtakai.
Atrodo, kad objektyvų požiūrį į mokslinę veiklą ši institucija dar kartą pakeitė po įvykių Ukrainoje bei Sirijoje. Minėtiems autoriams paprašius prieigos prie archyvo, jo vadovas paklausė: „Kas atliks analizę? Raskite ką nors su moksliškai nepriekaištinga reputacija. Ir tik ne amerikietį.“
Nors į tyrimą įsitraukusiems žurnalistams galų gale pavyko gauti naujos informacijos dėl galimai prancūziškos J.Ch.Brisard'o kilmės, A.Hitlerio mirtis vis dar išlieka viena garsiausių praėjusio amžiaus mįslių. Knygos apie tyrimą versiją anglų kalba ruošiamasi publikuoti dar šių metų rugsėjį.
