Gelbsti literatūra ir kelionės
Metų pradžioje 90-metį paminėjęs S. Karanauskas – tautodailininkas, medžio skulptorius, literatas, fotografas. Ankstyvoje vaikystėje, būdamas vos 13 metų, susirgo meningitu. Tais laikais ši liga retai būdavo pagydoma, daugelis susirgusių vaikų neišgyvendavo. Stasiui pavyko išsikapstyti, tačiau liko kurčias.
Judriam, aktyviam berniukui praradus klausą buvo ypač sunku. Tuo metu psichologinė pagalba buvo neprieinama, su ištikusia nelaime teko susigyventi pačiam. Ir prabėgus daugeliui metų S. Karanauskas pasigenda aplinkos garsų. Tyloje, neslepia, yra nyku, tačiau gera literatūra ir įdomios veiklos suteikia gyvenimui pilnatvės.
Knygas skaito pačias įvairiausias: ne tik grožinę, bet ir mokslinę, religinę, ezoterinę literatūrą. Knygose, pasak menininko, slypi daug išminties, iš jų galima mokytis gyvenimo meno, literatūra atskleidžia žmogaus psichologinę ir emocinę gelmę ir, ne mažiau svarbu, suteikia galimybę grožėtis kalba. „Visada labai daug skaičiau, mėgstu sudėtingas knygas, kurioms suprasti reikia daug galvoti ir analizuoti“, – sako pašnekovas.
S. Karanauskas vadina save visų galų meistru. Jis ir žolininkas, ir bitininkas, moka taisyti laikrodžius, skiepyti medelius, kadaise pats namus statė. Šiuo metu domisi vegetariška mityba, joga, biolokacija.
Dar viena menininko aistra – kelionės. Per netrumpą gyvenimą spėjo apsilankyti Indijoje, Italijoje, Armėnijoje, Čekijoje, Latvijoje, išvažinėjo Lietuvą. Ką kelionėse pamato, stengiasi išsaugoti atmintyje. Kur dar norėtų nukeliauti? Į vaikystę, nes tai, vertinant iš 90-ies metų perspektyvos, buvo gražiausias gyvenimo tarpsnis – kupinas ne tik spalvų, bet ir garsų.
Pasuko menininko keliu
Yra toks senas posakis: jei Dievas užveria duris, atveria langus. Praradęs klausą S. Karanauskas turėjo galimybę tuo įsitikinti. Ne iškart, žinoma – kol susitaikė su negalia, praėjo nemažai laiko.
Nuo vaikystės Stasį traukė muzika ir dailė. Su muzika draugystę teko nutraukti, bet vizualieji menai iš gyvenimo niekur nedingo. „Aš vis ką nors piešdavau, drožinėdavau, lipdžiau iš molio“, – prisimena pašnekovas, savarankiškai mokęsis tapybos, be niekieno pagalbos išsiaiškinęs dažų, teptukų ir drobės paslaptis. Būdamas 30-ies, Liaudies meno rūmų surengtame seminare pramoko skulptūros pagrindų ir suprato, kad ši meno šaka skirta jam.
Apie 1970 metus pradėjo kurti monumentalius ąžuolinius stogastulpius. S. Karanauskas laikomas vienu pirmųjų Lietuvoje stogastulpių kūrėju. Jo stogastulpiai skirti tokių žymių Aukštaitijos krašto žmonių kaip archeologo P. Vilčinsko, rašytojų J. Biliūno ir J. Tumo-Vaižganto, poeto A. Miškinio ir kitų atminimui. Beveik visi S. Karanausko stogastulpiai papuošti jo paties išdrožtomis ar nukaldintomis saulėmis, kryžiais, žvaigždėmis, verpstėmis. Tų stogastulpių šiandien, po visą Lietuvą išsibarsčiusių, suskaičiuotume apie 200. 1976 metais S. Karanauskas apdovanotas Kultūros ministerijos premija už Čiurlionio kelio ir kitus monumentaliuosius paminklus, jo biografiją puošia ir daugiau premijų. Stogastulpiuose dažni krikščionybės ir Lietuvos istorijos motyvai, taip pat ir senosios lietuvių religijos – pagonybės – vaizdiniai.
Kai S. Karanauskui suėjo 50, mūzos pašaukė kurti literatūrą. Prisimena nuo vaikystės svajojęs sukurti literatūros kūrinį, tačiau kad svajonė išsipildytų, prireikė pusės amžiaus patirties. Šiuo metu jis išleidęs penkias knygas: „Skiedryno dainos“, „Dangvyda“, „Indraja“, „Mėnulio ir Saulės vaikai“, „Kalavijas ir žagrė: Baltų tautoms, viešpatavusioms Europoje keturis tūkstančius metų“. Šios knygos – tai eilėraščiai, poemos ir eiliuotos sakmės, kai kurios knygos iliustruotos autoriaus pastelėmis ir nuotraukomis.
Tikėjimas ir neįprastas hobis
Nors S. Karanausko motina buvo pamaldi, tėvas taip pat metams bėgant įtikėjo Dievą, pats Stasys vaikystėje poterius kalbėdavo nenoriai, o paauglystėje vadino save ateistu. Sulaukęs 20-ies pradėjo domėtis biolokacija – metodika, esą leidžiančia žmogui virgule arba švytuokle gauti informaciją, kuri kitais kanalais sunkiai prieinama ar net slypi už materialios tikrovės ribų. Praktikuojantys šį metodą tikina, kad gali sužinoti ateitį, praeitį, pajusti žmogaus energinį lauką, nustatyti sveikatos būklę ir pan.
S. Karanauskas pasakoja biolokacijos būdu pamėginęs ištirti švęstą vandenį: nustebino, kad švytuoklė judėjo visai kitaip nei iškelta virš paprasto vandens. Po šio bandymo jis ėmė mąstyti apie Dievą ir galiausiai jį aplankė tikėjimas.
Švytuokle, įsitikinęs S. Karanauskas, galima rasti bene visus atsakymus. Jis yra mėginęs ištirti bažnytinius paveikslus, knygas, ženklus, ir ne visi pasirodė tokie šventi, kaip įprastai manoma. „Ne kiekvienas dailininkas gali pagauti ir perduoti dieviškąją jėgą. Kartais šventumą ir neatsargus restauratorius gali panaikinti. Iš tiesų šventi, valantys aplinką buvo mūsų senelių, prosenelių darbai, bet šiandien dauguma tai jau pamiršę“, – apgailestauja pašnekovas.
Su švytuokle S. Karanauskas gali patikrinti maistą – tinkamas jis valgyti ar nelabai, yra išmatavęs ne vieno žmogaus biolaukus.
Nuobodžiauti nėra kada
90 metų – ne juokas, ne vienas po tokia našta sulinksta. Klausiu pašnekovo, ar sunkus jo gyvenimas. Neneigia, kad lengva niekada nebuvo, tačiau stengėsi nepasiduoti negandoms. Sveikas gyvenimo būdas ir darbas taip užgrūdino, kad ir šiandien nesiskundžia sveikata: dar ir skaityti gali be akinių. Kokia tokio ilgaamžiškumo paslaptis? „Nesėdėti rankų sudėjus ir nesiskųsti, – rėžia Stasys. – Tikriausiai reikėtų paminėti jogą ir sunku fizinį darbą: juk koplytstulpio be jėgos nepastatysi. Kūną gaivinu lediniu vandeniu, daug laiko leidžiu gamtoje, sveikai maitinuosi.“
Su aplinkiniais laikui bėgant bendrauja vis mažiau. „Bendrauju su šeima, su keliais žmonėmis laiškais labai turiningai susirašinėjam, nuėjęs į biblioteką pasikalbu, bet kai baigėsi kelionės į seminarus, kūrybines stovyklas, draugų ratas susitraukė“, – pasakoja menininkas.
Nepaisant to, nuobodžiauti nėra kada, tikina S. Karanauskas. Ir šiandien šis darbštus, kūrybingas vyras nepamiršta pašaukimo: vis ką nors rašo, drožia, o dirbdamas dar ir dainą užtraukia. „Nugyvenau labai įdomų gyvenimą ir dabar man dar įdomu gyventi“, – sako S. Karanauskas.
