1956–1957 m. atliekant archeologinius kasinėjimus Trakų pilies teritorijoje, aptikta 10 kaulinių šachmatų figūrų, datuojamų XV a. Kai kurių figūrų išvaizda „vakarietiška“, o kitos labiau primena „rytietišką“ simboliką. Tai leidžia manyti, kad jos yra ne iš vieno komplekto. Toks savotiškas dviejų kultūrų „sukryžminimas“ taps suprantamesnis, jei mintimis nusikelsime į XIII–XV a.
Trakai anuomet buvo svarbus Rytų Europos politikos ir kultūros centras, ypač po to, kai 1392 m. atiteko Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Čia veikė valstybės kanceliarija, iždas, buvo priiminėjami užsienio diplomatai, vedamos derybos su Livonijos ir Kryžiuočių ordinų magistrais.
Trakuose lankėsi Didžiosios ordos chanas Šich Achmetas, Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pasiuntiniai. Vokiečių kronikose aptinkama žinių, kad didysis Ordino magistras siųsdavęs kunigaikštienei Onai dovanų – tai buvo brangenybės, reti saldumynai, net ką tik išrastas klavikordas. Tarp dovanų galėjo būti ir šachmatai. Mieste klestėjo prekyba, virė kultūrinis gyvenimas, o pilyje vyko iškilmės, buvo puotaujama, linksminamasi ir žaidžiama šachmatais!..
Bet jais žaista ne vien Trakuose ar Vilniuje. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausė nemažai pilių, miestų, svarbių politikos ir ekonomikos centrų, kuriuos valdė didžiojo kunigaikščio paskirti valdovai, dažniausiai jo giminaičiai. Ten irgi klestėjo kultūra, amatai, nestigo pramogų.
Vartau žymaus rusų šachmatų istoriko Isako Linderio (1920–2015) knygą „Šachmatai Rusioje“ (1975). Veikale, už kurį autoriui suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis, vardijami miestai, kurių teritorijoje atliekant archeologinius kasinėjimus buvo aptiktos šachmatų, datuojamų XIII–XV a., figūros, – Gardinas, Naugardukas, Volkovyskas, Lukomlis, Sluckas, Vitebskas, Vyšgorodas...
Bet nė žodžiu neužsimenama, kad tuo laikotarpiu tai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės, valdomos Lietuvos kunigaikščių! Knygoje daug rašoma apie seną, legendomis apipintą Novgorodą (Naugardą), esą čia jau garsieji bylinų karžygiai Ilja Muromecas, Dobrynia Nikitičius, Alioša Popovičius žaidę šachmatais, legendinis pirklys Sadko triuškinęs jūrų valdovą...
Pavartykime Lietuvos istoriją. XIV–XV a. Naugardą valdė Lietuvos kunigaikščiai – Narimantas Gediminaitis (1333–1336), Aleksandras Narimantaitis (1336–1347), Patrikas Narimantaitis (apie 1383 m.), Lengvenis Algirdaitis (1389–1392), (1406–1411), Jurijus Lengvenaitis (1431–1444). Tai tik Gediminaičių dinastijos atstovai, o būta ir ne tokių garsių giminaičių bei vietininkų.
Štai Gardinas, mums toks artimas ir gerai pažįstamas baltarusių miestas. Nuo XIII a. vidurio iki pat 1795 m. jis priklausė LDK, buvo svarbus politikos ir ekonomikos centras. Jį valdė (nuo 1314 m.) Gedimino žentas Dovydas, vėliau Kęstučio sūnus Patirgas, o nuo 1376 iki 1392 metų – Vytautas.
Gardine mirė Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Kazimieras (1492), Steponas Batoras (1586). XX a. viduryje atliekant archeologinius tyrimus, Gardino pilies, kurią 1390 m. pastatė Vytautas, teritorijoje aptikta daug šachmatų figūrų, datuojamų XIII–XIV a.
Greta Gardino esantis Naugardukas (Navahrudak) – turbūt labiausiai su Lietuvos istorija susijęs miestas. Čia krikštijosi ir vainikavosi Mindaugas, Jogaila susituokė su Sofija Alšėniške. Nuo 1581 m. Naugardukas buvo vienas iš trijų LDK miestų, kuriuose posėdžiaudavo Vyriausiasis tribunolas...
Kai kurie Baltarusijos istorikai Naugarduką iki šiol visai rimtai vadina LDK sostine, tiesa, to neparemia jokiais istoriniais šaltiniais. Bet mums svarbiausia konstatuoti kitką – Naugarduko pilies teritorijoje archeologai aptiko daug šachmatų figūrų, kurių išvaizda mažai kuo skiriasi nuo rastų Trakuose ir Gardine.
O jos datuojamos laikotarpiu, kai pilį (ir miestą) valdė Lietuvos kunigaikščiai – Mindaugo sūnus Vaišvilkas, Gedimino sūnus Kariotas, šio sūnus Teodoras, Kęstučio sūnūs Vaidotas, Tautvilas ir Žygimantas, Algirdo sūnus Kaributas...
Ar Lietuvos kunigaikščiai žaidė šachmatais? Manau, taip! Esama per daug „įkalčių“, kad galėtume tuo abejoti. Deja, rašytinių įrodymų (kol kas) nėra.
Lietuvos šachmatų istoriografija labai menka. Galima sakyti, jos išvis nėra. Bet ir istorikai, tyrinėjantys LDK laikotarpį, nepateikė jokio fakto, bent menkiausios užuominos apie šachmatus, nors gausūs „šachmatiniai“ archeologų atradimai tiesiog „bado akis“.
Prie jau išvardytų Rusijos ir Baltarusijos piliaviečių paminėkime Dubingių, Kauno, Klaipėdos piliavietes, Kernavės ir Punios piliakalnius, Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją... Vis dėlto rašytinių šaltinių, liudijančių kunigaikščių domėjimąsi šachmatais, nėra.
Ypač keista, kad neaptikta jokių rašytinių žinių iš Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto valdymo laikotarpio (XV–XVI a.), kai Vilniaus Valdovų rūmuose „šeimininkavo“ ambicingoji karalienė Bona Sforca.
Kaip tik tada sostinėje ėmė reikštis Renesanso idėjos, suklestėjo kultūra, menas, architektūra. Visoje Rytų Europoje puiki Valdovų rūmų biblioteka ir meno dirbinių kolekcija.
Istorijos metraščiai liudija, kad tuo metu žaidė šachmatais jau beveik visi Vakarų Europos valdovai ir aukštuomenė. Tuo laikotarpiu datuojamos ir Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje aptiktos kaulinės šachmatų figūros. Tačiau rašytiniai šaltiniai šachmatus nutyli...
Gal čia mūsų istorikų paliktos spragos? Tikėkimės, ilgainiui jos bus užkamšytos...
