This site uses cookies to ensure that we deliver you the best user experience. By continuing to browse the site you are agreeing to our use of cookies. For more information please see our COOKIE POLICY.

Stalino šmeižto kampanijos fiasko: kodėl Pijaus XII nepavyko paversti „Hitlerio popiežiumi“

Stalinas siekė Pijų XII apšmeižti ir paversti Hitlerio popiežiumi.
 Knygos viršelis.

2013 m. Jungtinėse Valstijose pasirodžiusioje knygoje „Dezinformacija“ saugumo generolas I. M. Pacepa ir Misisipės teisės universiteto profesorius R. Rychlakas atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą. 

Per visą knygą besidriekianti gija – Romos popiežiaus Pijaus XII juodinimo kampanija, kurios metu jam lipdyta „Hitlerio popiežiaus“ pravardė. Tiek J. Stalino, tiek N. Chruščiovo dezinformatoriai popiežių stengėsi pavaizduoti naciams simpatizuojančiu antisemitu, žydų genocidą ignoravusiu veidmainišku „šventeiva“. Tikrasis šios šmeižto lavinos tikslas – ne tik sužlugdyti milijonų žmonių tikėjimą, įkalti nesantarvės pleištą tarp religijų, valstybių, bet ir sudrebinti Vakarų pasaulio pamatus. 

Pateikiame knygos ištrauką.

* * *

Komunizmo karas su Katalikų bažnyčia tęsiasi beveik nuo pat komunizmo gimimo. 1846 m., dveji metai iki Karlui Marxui paskelbiant Komunistų partijos manifestą, popiežius Pijus IX kalbėjo apie „liūdnai pagarsėjusį vadinamojo komunizmo mokymą, absoliučiai prieštaraujantį prigimtinei teisei“, kuris „iki pamatų sugriautų visų žmonių teises, nuosavybę ir turtą“. Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungai komunistinį mokymą atnešus į naujas teritorijas, ta kova tapo dar įnirtingesnė. 

1945 m. birželio 3 d. Maskvos radijas paskelbė, esą Katalikų bažnyčios vadovas Pijus XII buvęs Hitlerio popiežius. Tai buvo pirmoji „Smerš“ iššauta salvė, kuria soste esantis popiežius turėjo būti apjuodintas prieš visą pasaulį.

Iš Maskvos radijo kaltinimo išėjo šnipštas. Išvakarėse, 1945 m. birželio 2 d., iškilmingame kreipimesi į Kardinolų kolegiją, transliuotame per Vatikano radiją, Pijus XII kalbėjo apie „šėtonišką nacizmo šmėklą“ ir pažymėjo, kad jo pirmtakas Pijus XI įvardijo, kas tai yra iš tikrųjų: „arogantiškas atsimetimas nuo Jėzaus Kristaus, Jo mokymo ir Jo įvykdyto atpirkimo atsižadėjimas, prievartos kultas, stabmeldiškas rasės ir kilmės garbinimas, žmogaus laisvės ir orumo sunaikinimas.“ 

Savo paties veiklą Pijus XII aiškino taip:

Tęsdami Mūsų Pirmtako pradėtą darbą, per karą Mes nepaliaujamai prieštaravome nacizmo doktrinai ir praktikavome nepajudinamus žmoniškumo ir krikščioniško tikėjimo įstatymus. Mums tai atrodė tinkamiausias, net, sakytume, veiksmingiausias būdas, aplink esant šitiek paklydimų ir smurto, pasaulio akivaizdoje skelbti nekintamus moralės principus, kad sustiprintume vokiečių katalikų protus ir širdis aukštesniais tiesos ir teisingumo idealais. Šios pastangos irgi nebuvo bevaisės. Mes iš tikrųjų žinome, kad Mūsų kreipimaisi per radiją, ypač per 1942 m. Kalėdas, nepaisant draudimų ir kliūčių, buvo nagrinėjami vyskupų susirinkimuose ir detaliai aiškinami žmonėms.

Pijus paminėjo ir maždaug dviejų tūkstančių katalikų kunigų mirtį Dachau koncentracijos stovykloje. Karo metais valdžiusio pontifiko požiūris į nacius liko nepakitęs nepriklausomai nuo to, ar nacių aukomis tapo katalikų kunigai, ar žydai valstiečiai.

(...)

Maskvos radijo prasimanymai, esą Pijus buvo Hitlerio popiežius, Vakaruose nesulaukė jokio dėmesio, nes žmonių atminime dar buvo gyvas popiežiaus didvyriškai reikštas palaikymas Sąjungininkams ir kilni pagalba žydams per Antrąjį pasaulinį karą. Visi pernelyg gerai pažinojo tą žmogų iš to, ką apie jį kalbėjo aukščiausi Vakarų autoritetai, kad užkibtų už prasimanymų. 

1944 m. rugpjūčio 3 d. prezidentas Franklinas D. Rooseveltas pontifikui rašė:

Norėčiau (...) šia proga Jūsų Šventenybei pareikšti nuoširdžiausią dėkingumą už nuolatinę Šventojo Sosto veiklą (...) teikiant pagalbą rasinių ir religinių persekiojimų aukoms.

1944 m. rugsėjo 6 d. Winstonas Churchillis pareiškė: „Šiandien kalbėjausi su didžiausiu mūsų laikų žmogumi.“ 

Churchillis žavėjosi Pijaus XII „paprastumu, nuoširdumu ir jėga“. 

Albertas Einsteinas rašė: „Tik Bažnyčia protestavo hitlerininkams puolant laisvę. Iki tol niekada nesidomėjau Bažnyčia, bet šiandien nepaprastai ja žaviuosi, nes Bažnyčia vienintelė turėjo drąsos kovoti už dvasinę tiesą ir laisvę.“ Pasaulietinio žurnalo „Wisdom“ redakcijos skiltyje buvo rašoma: „Nė vienas iš mūsų laikų didžiųjų žmonių nėra taip visuotinai gerbiamas visų tikėjimų atstovų kaip popiežius Pijus XII.“

Kardinolas Eugenio Pacelli popiežiumi Pijumi XII tapo 1939 m. kovo 2 d., pasauliui atsidūrus ant karo slenksčio. Nuo pat pirmųjų dienų pontifiko soste jis nesvyruodamas stojo į Sąjungininkų pusę prieš Hitlerį. Rytojaus dieną po įšventinimo jis kelis kartus susitiko su JAV ambasadoriumi Anglijoje Josephu P. Kennedy (būsimo prezidento tėvu). 

2013 m. Jungtinėse Valstijose pasirodžiusioje knygoje „Dezinformacija“ saugumo generolas I. M. Pacepa ir Misisipės teisės universiteto profesorius R. Rychlakas atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą. 

Po tų susitikimų Kennedy savo viršininkams JAV valstybės departamente rašė, kad naujasis popiežius „pasąmonėje nusistatęs prieš, jo įsitikinimu, stabmeldišką nacizmo ir fašizmo prigimtį, pakertančią religijos šaknis“. Pijui ši „naujųjų laikų mada“ kėlė didžiulį nerimą. Vis dėlto Kennedy manė būsiant išmintinga tokią nuomonę pasilaikyti sau ir ragino popiežių pradėti derybas su reichu.

(...) 

1940 m. gegužę vokiečių antihitlerinio pasipriešinimo dalyviai pranešė Vatikanui apie Vokietijos planus įsiveržti į Olandiją, Liuksemburgą ir Belgiją. Pijus šią žinią perdavė Sąjungininkams. Nors ir perspėti, Sąjungininkai nesugebėjo pasinaudoti šia informacija. 1940 m. gegužės 10 d. vokiečių kariuomenė įsiveržė į minėtas šalis. 

Naktį po invazijos Pijus ranka parašė tris telegramų juodraščius – paguodos laiškus Olandijos karalienei, Belgijos karaliui ir Liuksemburgo didžiajai kunigaikštienei. Jie buvo išspausdinti ir gegužės 12 d. Vatikano laikraščio numerio pirmajame puslapyje. (Dauguma laikraščio egzempliorių buvo konfiskuoti vos pasiekę spaudos kioskus, o laikraščių išnešiotojai žiauriai sumušti.)

Į šias telegramas Mussolini pažiūrėjo kaip į asmeninį įžeidimą. Popiežiaus valdžią jis pavadino „Italijos gyvybines jėgas sekinančia liga“ ir pažadėjo savo rankomis atsikratyti šito „maištininko kunigo“. Fašistinio leidinio „Regime Fascista“ redaktorius 1942 m. spalį savo skiltyje rašė: „Bažnyčios sudaromos kliūtys galutinai išspręsti žydų klausimą yra nusikaltimas prieš Naująją Europą.“

Pasak spalio 24 d. Londono „Tablet“, Trečiasis reichas, pasipiktinęs, kad dėl Vatikano spaudimo iš nacių okupuotų teritorijų buvo išleista daugybė žydų, 10 mln. egzempliorių tiražu išleido pamfletą, kuriame teigiama, esą Pijus XII prarado pasaulio katalikų pasitikėjimą. Ši mintis grindžiama tuo, esą ankstesni popiežiai nebuvę draugiški žydams, o šis „prožydiškas“ popiežius vienintelis „matė reikalą įsikišti žydų labui“. Mussolini taip pat reiškė nepasitenkinimą dėl „L’Osservatore Romano“ laidomų strėlių prieš diktatūrą.

Tris kartus paminėdami Pijų XII, Amerikos vyskupai 1942 m. lapkričio 14 d. paskelbė žydus nuoširdžiai palaikantį pareiškimą. Jame sakoma:

Po kraugeriško Lenkijos užpuolimo, kuriuo buvo pamintas bet koks žmoniškumas, pradėtas vykdyti iš anksto apgalvotas sistemingas šios tautos žmonių naikinimas. Toks pats šėtoniškas metodas taikomas ir daugeliui kitų tautų. Esame didžiai pasipiktinę gėdingomis žiaurybėmis prieš žydus ir beginklius ne mūsų tikėjimo žmones užkariautose šalyse... Giliai sukrėsti žydų suėmimų ir nežmoniško elgesio su jais, negalime būti kurti sąžinės balsui. Mes keliame balsą žmoniškumo ir krikščioniškų principų vardan... Kuo griežčiausiai smerkiame nežmonišką elgesį su žydų tauta, kurį jai tenka patirti daugelyje šalių.

(...)

1942 m. sakydamas Kalėdų sveikinimą, transliuotą per Vatikano radiją, Pijus pareiškė, kad pasaulis yra „nublokštas į tamsą dėl tragiškos klaidos“ ir kad žmonija turi „iškilmingai prisiekti tol nenurimti, kol visų pasaulio tautų ir valstybių narsuoliai nepasiryš tarnauti kiekvienam žmogui ir dieviško taurumo vienijamai visuomenei“. 

Jis kalbėjo, kad žmonija privalo duoti šią priesaiką prieš „šimtus tūkstančių tų, kurie be jokios kaltės, vien dėl savo tautybės ar rasės buvo pasmerkti mirčiai ar nuosekliam sunaikinimui“. Jis ragino katalikus kiek įmanoma suteikti persekiojamiesiems prieglobstį. Šiame ir kituose karo metų pareiškimuose Pijus vartojo lotynų kalbos žodį stirpe, reiškiantį rasę ar tautybę, bet juo šimtmečius buvo aiškiai įvardijami žydai.

Britų istoriniai dokumentai atspindi nuomonę, kad „popiežius vienareikšmiškai pasmerkė elgesį su žydais ir lenkais, ir šis pareiškimas turbūt stipriausias už visus kitus jo pastarojo meto teiginius“. Kalėdų dieną išėjusio „New York Times“ vedamojo autorius Pijų XII gyrė kaip moralinį lyderį:

Per šias Kalėdas kaip niekada vienišas buvo jo balsas, šaukiantis iš tylinčio žemyno... Šiomis aplinkybėmis – tiesą sakant, bet kokiomis aplinkybėmis – niekas nebūtų tikėjęsis, kad popiežius kalbės kaip politinis lyderis ar prisiims dar kokį nors vaidmenį, be pamokslininko, pašaukto laikytis aukščiau visų kovų, jo žodžiais, nešališkai bendraujančio su visomis tautomis ir palaikančio bet kokią naują tvarką, kuri tiesiog atneštų taiką... Popiežius Pijus aistringai kaip bet kuris kitas į mūsų pusę stojęs lyderis įvardija šio karo tikslus – kovą už laisvę, kalbėdamas, kad tie, kurie nori pastatyti naują pasaulį, turi kovoti už laisvą valstybinės santvarkos ir religijos pasirinkimą.

Ašies vadai nesunkiai iššifravo popiežiaus kalėdinį sveikinimą. Vokietijos ambasadorius Vatikane skundėsi, kad Pijus atsisakė visų pretenzijų į neutralumą ir „aiškiai kalba žydų naudai“. Viename vokiečių raporte konstatuojama:

Iki šiol neregėta maniera popiežius atmeta naująją nacionalsocialistinę Europos tvarką... [V]isa jo kalba – tai ilgas puolimas prieš viską, už ką mes kovojame... Dievui, kaip jis sako, vienodai brangios visos tautos ir rasės. Čia jis aiškiai kalba žydų naudai... jis iš esmės kaltina vokiečių tautą neteisybėmis žydų atžvilgiu ir pats virsta žydų karo nusikaltėlių ruporu. 

(...)

1945 m. Stalinas pralaimėjo mūšį prieš Pijų XII, tačiau pasišovė laimėti karą. Jis tikėjo tuo, kas rašoma 1904 m. išleistoje Lenino knygoje „Žingsnis pirmyn, du žingsniai atgal (krizė mūsų partijoje)“. 

Pijus XII, matyt, tuo metu buvo per stambi žuvis Stalino „Smeršui“. Užuot jį toliau puolus, buvo nuspręsta apjuodinti bent kelis kardinolus, kuriuos Pijus XII paveldėjo iš naujųjų sovietų satelitų Rytų Europoje. Jie, žinoma, buvo pavaizduoti kaip nacių šalininkai – šitaip išversta tiesa ir anksčiau puikiai veikė. Stalinas buvo tikras, kad kardinolų apjuodinimas pravers vėliau, kai bendra atmosfera bus palankesnė apšmeižti Pijų XII neišsiduodant, kad prie to ranką pridėjo sovietai.

Atėjo metas Stalinui vėl šauktis Vyšinskio.

* * *

Ion Mihai Pacepa, Ronald J. Rychlak. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 464 p. 

Sovietų Sąjungos lyderiu tapęs ilgametis KGB vadovas Jurijus Andropovas dezinformaciją apibūdino kaip kokainą, kurio kartą pauostę, galbūt gyvensite kaip gyvenę, bet jeigu vartosite kasdien, tapsite narkomanu – visiškai kitu žmogumi. 

1978 m. į Vakarus pabėgęs vienas iš šios knygos autorių, N. Ceaucescu valdomos Rumunijos saugumo generolas ir išorinės žvalgybos viršininko pavaduotojas Ionas Mihai’us Pacepa teigia, kad sovietų bloke dezinformacijos srityje darbavosi daugiau žmonių negu ginkluotosiose pajėgose ir gynybos pramonėje. 

Čia puikiai suprasta, kad tinkamai ir laiku paskleista dezinformacija gali būti kur kas naudingesnė nei šnipinėjimas ir branduolinių raumenų demonstravimas. Dezinformacija tiesiogiai nežudo, bet ji sėja sumaištį, skaldo, sukelia abejones ir susipriešinimą. Dezinformacija tapo kryptingu ginklu, kurį sovietai įvaldė tiesiog meistriškai. Šiuo požiūriu jiems neprilygo nė viena Vakarų bloko šalis su laisva spauda ir demokratine santvarka. 

2013 m. Jungtinėse Valstijose pasirodžiusioje knygoje „Dezinformacija“ saugumo generolas I. M. Pacepa ir Misisipės teisės universiteto profesorius R. Rychlakas atvirai ir be pagražinimų pasakoja, kaip Šaltojo karo laikotarpiu sovietai kartu su savo satelitais planavo ir įgyvendindavo plačias dezinformacijos bei atviro šmeižto kampanijas, kiršino tautas, skleidė baimę ir nepasitikėjimą. 

Per visą knygą besidriekianti gija – Romos popiežiaus Pijaus XII juodinimo kampanija, kurios metu jam lipdyta „Hitlerio popiežiaus“ pravardė. Tiek J. Stalino, tiek N. Chruščiovo dezinformatoriai popiežių stengėsi pavaizduoti naciams simpatizuojančiu antisemitu, žydų genocidą ignoravusiu veidmainišku „šventeiva“. Tikrasis šios šmeižto lavinos tikslas – ne tik sužlugdyti milijonų žmonių tikėjimą, įkalti nesantarvės pleištą tarp religijų, valstybių, bet ir sudrebinti Vakarų pasaulio pamatus. 

Nors knygoje „Dezinformacija“ pasakojama apie Šaltojo karo laikų informacinę priešpriešą, autorių teigimu, dabartinė Rusija nedaug skiriasi nuo savo pirmtakės Sovietų Sąjungos. Čia dezinformacijai skleisti buvo ir tam tikru mastu tebėra dedamos didžiulės pastangos, vadovaujantis dar Vladimiro Lenino išsakytomis nuostatomis, kad moralu yra tai, kas atitinka interesus.