F. Kaplanas dirba žurnale „Slate“, rašo straipsnius apie nacionalinį saugumą. Jis yra šešių knygų autorius, 2014 m. jo knyga „The Insurgents“ buvo nominuota Pulitzerio premijai.
Siūlome paskaityti „Kibernetinių karų“ ištrauką.
* * *
Praėjusiais metais Jungtinės Valstijos ir jų partneriai NATO rūpinosi, kad būtų laikomasi 1995-ųjų gruodį pasirašytos Daytono taikos sutarties. Ši užbaigė žiaurų Serbijos prezidento Slobodano Miloševičiaus karą Bosnijoje ir Hercogovinoje. Ramybei užtikrinti buvo pasitelkta organizacija „Stabilizavimo jėga“, arba SFOR, kuri taip pat medžiojo serbų karo nusikaltėlius ir siekė, kad 1997-aisiais suplanuoti rinkimai būtų laisvi ir sąžiningi.
SFOR sudarė „baltieji“ – reguliariosios ginkluotosios pajėgos – ir „juodieji“ – specialiųjų operacijų pajėgos ir šnipai. Juodiesiems reikėjo pagalbos; Miloševičius nesilaikė pažadų imtis veiksmų prieš karo nusikaltėlius. Taigi jie kreipėsi į J-39 – itin slaptą Campbello padalinį Pentagono generaliniame štabe, kuris, pasinaudojęs NSA ryšiais, 609-ąja informacinės karybos divizija, Karinių oro pajėgų Informacinės karybos centru San Antonijuje ir kitomis žvalgybos agentūromis, sukūrė priemones ir metodus tam, ką laikė nauja karo rūšimi.
J-39 savo pirmąjį kovinį krikštą patyrė 1997 metų liepos 10 dieną per operaciją „Tango“, kurios metu britų specialiųjų operacijų penkių asmenų komandos, apsimetusios Raudonojo Kryžiaus darbuotojais, sučiupo keturis iš ieškomiausių Serbijos karo nusikaltėlių. Operacija prasidėjo nuo slaptų sekimo operacijų – telefonų klausymosi ir automobilių žymėjimo GPS siųstuvais. Be to, keliose vietose, objektuose, kurie atrodė kaip akmenys, buvo sumontuotos kameros (įrenginius sukūrė sausumos pajėgų žvalgybos technikai iš Fort Belvuaro Virdžinijoje).
Piko metu SFOR priklausė daugiau nei trisdešimt tūkstančių NATO karių. Kad ir kaip vertintum, tai buvo didelio masto operacija, o tai skatino Serbijos piliečius rengti dažnas demonstracijas prieš vakariečius šalyje. Amerikiečių pareigūnai greitai susigaudė, kad protestams diriguoja tam tikri vietiniai televizijos žinių vedėjai, kurie nurodydavo žiūrovams eiti į tam tikrą vietą ir tam tikru laiku mėtyti akmenis į vakariečių karius.
Ericas Shinsekis, JAV sausumos kariuomenės generolas, vadovavęs NATO pajėgoms Bosnijoje, paprašė Generalinio štabo, o šis įsakė J-39 pagaminti kokį nors įrenginį, išjungiantį televizijos siųstuvus tuo metu, kai rodomos laidos.
Keli J-39 nariai buvo iš Teksaso ir žinojo apie nuotolinio valdymo įtaisus, kurie naftos šuliniuose įjungdavo arba išjungdavo pompas. Jie pasamdė aukštųjų technologijų įmonę „Sandia Laboratories“, kad ši pagamintų panašų prietaisą šiai operacijai. Kelio oro pajėgų bazės analitikai apskaičiavo, kad 85 procentams serbų namų laidas transliavo vos penki televizijos bokštai. Keletas serbų, kurie slapta dirbo SFOR juodajam skyriui, įdiegė dėžutes „Sandia“ visuose penkiuose siųstuvuose. Ten, kur agentai negalėjo įrengti prietaisų slapta, jie tiesiog pasakė sargui, kad dėžutė yra naujas filtras aukštesnei televizijos transliacijų rezoliucijai, ir buvo įleisti į vidų.
Kai dėžutės buvo įrengtos, SFOR štabo inžinieriai ėmė stebėti televizijos stotis. Vos tik vedėjas imdavo agituoti žmones eiti į demonstraciją, jie išjungdavo kanalo signalus perduodančius siųstuvus.
Amerikiečių tarnautojai taip pat pasinaudojo savo ryšiais Holivude ir įkalbėjo kelis televizijos prodiuserius tiekti populiarias programas vienai palankiai vietinei stočiai. Tuo metu, kai įprastai vykdavo demonstracijos, stotis rodydavo „Gelbėtojus“ – patį populiariausią serialą pasaulyje. Daugelis serbų, kurie paprastai eidavo į gatves šurmuliuoti, likdavo namuose ir žiūrėdavo į jaunas vien su bikiniais lakstančias merginas.
Generolas Shinsekis apsilankė štabe norėdamas pamatyti šią technologiją gyvai. Jis paprašė stotis stebinčio inžinieriaus, kad šis išjungtų siųstuvus. Inžinierius kliktelėjo jungiklį, ir stotys, kurias retransliavo bokštas, išsijungė.
Shinsekis apstulbo. Vienas iš inžinierių, kurie matė generolo reakciją, pavartė akis ir sušnabždėjo savo kolegai:
– Rimtai? Čia juk tik jungiklis.
Tai buvo ne pats įmantriausias triukas, kurį komanda galėjo parodyti.
Po kelių mėnesių tapo aišku, kad Daytono taikos sutarčiai iškilo grėsmė. NATO vadovas generolas Wesley’is Clarkas ėmė planuoti oro smūgius prieš Miloševičiaus kertinius karinius taikinius. J-39 nariai tam iš anksto nutiesė kelią.
Pirmasis bet kurio bombardavimo antskrydžio žingsnis – sunaikinti ar išjungti oro gynybos sistemas. Du specialistai, pasiskolinti iš specialaus žvalgybos skyriaus Arizonoje, nustatė, kad Serbijos oro gynybos sistema veikė per šalies civilinę ryšių sistemą. (Aliuzija į 1994-aisiais nutrauką Haičio invaziją, kai Kelio oro pajėgų bazės demon-dialing specialistai suplanavo išjungti radarą užliedami visą telefonų sistemą užimtumo signalais.)
Su gynybos sekretoriaus Williamo Coheno leidimu (šis turėjo patvirtinti bet kurią puolamąją operaciją, susijusią su informacine karyba) J-39 padalinys, kuriam priklausė dalis buvusių demon-dialing specialistų, įsilaužė į Serbijos telefonų sistemą, kad išgautų viską, ko galėjo prireikti generolui Clarkui ir jo planus kuriančiai komandai: kaip sistema veikė, kur buvo silpnosios jos vietos.
Įsilaužimas pavyko dėl dviejų pačiu laiku nutikusių dalykų. Pirmiausia CŽV direktorius George’as Tenetas neseniai įkūrė slaptą Informacijos operacijų centrą (arba IOC), kuris siuntė šnipus norėdamas įdiegti prietaisus – blakes, diskelius, vėlesniais metais USB laikmenas ar įrenginius, leidžiančius NSA SIGINT komandoms ar kitai agentūrai perimti ryšius. Šiuo atveju IOC įrenginį įdiegė Serbijos telefonų bendrovės centrinėje stotyje.
Antras sėkmingas dalykas buvo tai, kad serbai neseniai atnaujino programinę telefonų sistemos įrangą. Šveicarų įmonė, pardavusi jiems programas, išdavė JAV žvalgybai apsaugos kodus.
Vos tik J-39 technikų komandos įsilaužė į Serbijos telefonų sistemą, jie galėjo naršyti visame tinkle, įskaitant ir oro gynybos linijas bei visas serbų kariuomenės telekomunikacijas.
JAV kariuomenės pulkininkas, kuris stebėjo operaciją Pentagone, papasakojo gynybos sekretoriui Johnui Hamre’iui, kas vyksta. Hamre’is jo paklausė, kiek pulkininkas yra įsitikinęs, kad planas sutrikdys serbų vadovybę. Pulkininkas prabilo:
– Remiantis mano, kaip bataliono vado, patirtimi, jei tu pakeli ragelį ir nieko negali girdėti, negali su niekuo kalbėtis, tai labai trikdo.
– Man to pakanka, – atsakė Hamre’is.
Generolas Clarkas pradėjo NATO bombardavimo antskrydį 1999-ųjų kovo 24 dieną. Karinių oro pajėgų vadai nepasitikėjo gudriu radarų kenksmingumo šalinimo planu ir įsakė pilotams skristi labai dideliame, mažiausiai penkiolikos tūkstančių pėdų, aukštyje, kurio pakako, kad serbų priešlėktuvinės raketos jų nepasiektų. Tik tais atvejais, kai sąjungininkų lėktuvai nusileido žemiau, J-39 operatoriai įsilaužė į gynybos sistemą, kaip buvo suplanuota, ir siuntė klaidingą informaciją, priversdami radarų monitorius rodyti, kad lėktuvai skrenda iš vakarų, kai puolimas iš tiesų vyko iš šiaurės vakarų.
Apgaulė turėjo būti subtili; radaras galėjo klysti tik tiek, kad serbų karininkai nesėkmę suverstų mechaniniam gedimui, bet ne tiek, kad įtartų sabotažą – tuo atveju jie galėjo pereiti nuo automatinio valdymo prie rankinio. (Karo metais serbai sugebėjo numušti du lėktuvus: F-16 naikintuvą ir stealth technologijos bombonešį F-117 kaip tik tada, kai karininkas priėmė šį sprendimą.) Viską atlikus tinkamai, oro gynybos komandos savo ginklais taikėsi į dangaus ruožus, kuriuose neskraidė jokie lėktuvai.
Kitas J-39 kampanijos tikslas buvo sukiršinti Miloševičiaus sukarintas pajėgas (žinomas kaip MUP) su reguliariosiomis Jugoslavijos pajėgomis (VJ). NSA buvo gavusi abiejų organizacijų vadų telefonų ir fakso numerius. VJ lyderiams J-39 pareigūnai išsiuntė žinutes, kuriomis išsakė susižavėjimą jų profesionalumu ginant Jugoslavijos žmones ir paragino išlikti apolitiškus. Generolas Clarkas subombardavo MUP ir VJ būstines praktiškai tuo pat metu.
Lėktuvams skrendant, VJ vadams J-39 išsiuntė žinutę perspėdami dingti iš pastato. Kai abu statiniai buvo sunaikinti, išgyvenę ataką MUP atstovai – kai kurie sužeisti, bet visi sukrėsti – išgirdo, kad VJ karininkai pasitraukė iš štabo prieš pat puolimo pradžią ir nepatyrė anė įbrėžimo. MUP ėmė įtarti, kad VJ bendradarbiauja su NATO. Nepasitikėjimas išskyrė grupes taip, kaip J-39 ir norėjo.
Kai J-39 vis giliau skverbėsi į Serbijos kariuomenės vadavietę, jie pamažu perėmė Miloševičiaus ir jo bendrų, kurių dauguma buvo civiliai, pokalbius. Pasitelkę NSA, informacijos kariai ėmė stebėti šį socialinį tinklą. Jie stengėsi kuo daugiau sužinoti apie pačius kompanionus, įskaitant ir jų finansinę situaciją. Kaip vieną iš būdų paspausti Miloševičių ir izoliuoti jį nuo galios pagrindo, J-39 sugalvojo planą įšaldyti jo draugų turtą.
Pentagono teisininkai pasiūlymą atmetė – tiesą sakant, jie griežtai atmetė bet kokius planus, kurie galėjo paveikti Serbijos civilius gyventojus. Bet tada, balandžio 17-osios savaitgalį, įvyko Belgrado maratonas. Čia bėgikai turėjo įveikti 42,19 kilometro trasą, du kartus kirsti tiltą, kuris buvo vienas iš bombardavimo kampanijos taikinių. Serbų valdžios organai gyrė renginį vietinėje ir tarptautinėje erdvėje kaip protestą prieš NATO oro karą ir Vakarų bailumo įrodymą pabrėždami Serbijos liaudies drąsą ir lojalumą Miloševičiui.
Prezidentas Clintonas maratono transliaciją per televiziją žiūrėjo būdamas prastos nuotaikos. Pirmadienį federalinis teisėjas apkaltino jį nepagarba teismui duodant „apgalvotai klaidingus“ parodymus apie savo santykius su Baltųjų rūmų stažuotoja Monica Lewinski. O dabar štai tai! Wesas Clarkas jam pažadėjo, kad Miloševičius pasiduos vos po kelių bombardavimo dienų, bet praėjo keturios savaitės ir tas šunsnukis rodo špygą Vakarų pasauliui.
Clintonas paragino dar labiau spausti. Staiga Pentagono teisininkai atšaukė savo nepritarimą dorotis su Miloševičiaus bendrais. J-39 naujo operacijos etapo ėmėsi kitą pirmadienį.
Vienas pagrindinių Miloševičiaus politinių rėmėjų valdė vario kasyklą. J-39 nusiuntė jam laišką, kad kasykla bus subombarduota, jei jis nenustos palaikyti Serbijos prezidento. Rėmėjas nieko neatsakė. Visai neseniai CŽV rangovas buvo sukūręs įrengimą iš ilgų anglies pluošto gijų, kuris po kontakto sukeldavo elektros laido trumpąjį jungimą.
Amerikiečių karo lėktuvas praskriejo virš vario kasyklos, numetė anglies pluoštą ant elektros linijų ir išjungė elektros tiekimą. Tai pataisyti buvo galima lengvai ir paprastai, bet tą ir norėta pasakyti. Rėmėjas gavo kitą laišką, kuriame buvo rašoma, kad elektros tinklo gedimais siekta perspėti: jei jis nepakeis savo elgesio, kris bombos. Rėmėjas akimirksniu nutraukė visus ryšius su Miloševičiumi.
J-39 taip pat ėmėsi veiksmų prieš Miloševičiaus propagandos mašiną. Europiečių dirbtinių palydovų bendrovė transliavo kelias Miloševičių palaikančias stotis. Vienas vyresnysis JAV pajėgų Europoje vadavietės karininkas aplankė bendrovės vadovą ir pasakė jam, kad 80 procentų jo valdybos narių yra iš NATO šalių. Kai vadovas paaiškino, kiek už transliacijas jam moka Serbijos stotys, amerikiečių pareigūnas pasiūlė jam sumokėti pusę milijono daugiau, jeigu tik jis išjungs jas. Vadovas sutiko.
JAV žvalgybos agentūros išsiaiškino, kad Miloševičiaus vaikai atostogaudavo Graikijoje. Šnipai nufotografavo juos gulinčius paplūdimyje. Kai po bombardavimo Belgrade neliko elektros, amerikiečių lėktuvai išmėtė skrajutes su nuotraukomis ir užrašu apačioje, kad Miloševičius išsiuntė savo vaikus degintis Graikijoje, o jo paties žmonės tupi tamsoje.
Ir galiausiai J-39 ėmėsi kampanijos, kuri turėjo suerzinti Miloševičių ir tuos, kurie šalia. Jie skambino jam dieną naktį, o jei kas atsiliepdavo, tylėdavo. Britų NSA atitikmuo – Vyriausybės komunikacijos būstinė, sutrumpintai VKB, fiksavo skambučius ir įrašinėjo, kaip ponia Miloševič keikiasi ir tranko telefoną. VKB linksmai pasakė savo kolegoms amerikiečiams: „Mums patinka, kai jie su mumis kalba nešvankiai.“
Jie taip pat į namus skambino Miloševičiaus generolams ir paleisdavo įrašą, kaip kas nors, prisistatantis generolu Clarku, švaria serbų-kroatų kalba linksmai klausia, kaip einasi reikalai, ir prašo nustoti kariauti.
Miloševičius pasidavė birželio 4 dieną. Viešai buvo kalbama, kad kol kas dar niekada joks karas nebuvo laimėtas naudojant vien tik aviaciją. Bet šis karas taip pat nebuvo laimėtas šiuo būdu. Pergalė pasiekta sujungus bombardavimą su izoliuojančiu informacinės karybos poveikiu.
Vėliau, po karo rodomose skaidrėse, admirolas Jamesas Ellisas, Pietų Europos jungtinių pajėgų vadas, pasveikino operaciją kaip „didžiulę sėkmę <…> ir turbūt didžiausią karo nesėkmę“. „Turėjome visas priemones, bet vos kelios buvo panaudotos“, – kalbėjo jis. Kampanijoje dalyvavo „puikūs žmonės“, gebantys „puikiai vadovauti“, bet jie nebuvo įtraukti į operacijų valdymą, todėl turėjo mažiau įtakos „planuojant ir vykdant planus“, negu būtų galėję turėti.
Ellisas rašė, kad „visa informacinio karo pramonė“ turėjo „neįtikėtiną potencialą“, kad ji „privalo tapti pagrindinių pastangų vieta“ asimetriniuose ateities karuose. Kaip vieną šio neapsižiūrėjimo priežasčių jis įvardijo tai, kad viskas apie informacinę karybą buvo įslaptinta ir reikalavo specialių saugumo leidimų, kuriuos turėjo vos keli karininkai. Ellisas priėjo išvadą, kad jei visos priemonės ir metodai būtų iki galo išnaudoti, karas galbūt būtų trukęs perpus trumpiau.
Tai puikiausiai apibūdino informacinės karybos kampaniją: ją planavo ir vykdė slaptasis Pentagono generalinio štabo skyrius pasitelkęs dar slaptesnius NSA, CŽV ir VKB. Dvidešimtam amžiui artėjant į pabaigą, Amerikos karo vadai nebuvo nusiteikę leisti įsilaužėliams imtis kareivių ir bombarduotojų vaidmens.
Keli vyresnieji karininkai planavo eksperimentuoti, bet Gynybos departamente trūko personalo ar protokolų norint integruoti šią naują karo dimensiją į realų karo planą. Aukščiausieji generolai pasirašė „informacinės karybos“ doktrinos (prieš tai „kovos su vadaviete“) dokumentus, bet neatrodė, kad jie į šį reikalą žiūri rimtai. Maža šnipų ir pareigūnų grupelė nusprendė tai pakeisti.
* * *
Fred Kaplan. Kibernetiniai karai. Iš anglų kalbos vertė Rokas Mikutis. – Vilnius: Briedis [2018]. – 368 p.
