Nesimatė nei faunos, nei floros. Tik migla, atsrūvanti iš juodųjų skylių, ir baimė, besiveržianti į miglą: tuoj žybtelės narkomano švirkštas ir kad smigs tau į veną, tuoj taip suboluos prostitutės krūtis, kad apakins.
Veidas tik pyst ir išniro priešais iš beveik aklinos tamsos. Dabar jau viskas: kiekviena ląstele, kiekvienu atomu, kiekvienu kvarku pajutau, kaip amžinoji tamsa virsta amžinąja šviesa.
„Atsiprašau, kurioje pusėje stotis?“ – prabilo veidas, kurio švelnūs kaimiški bruožai priminė kažką, ko išgąsdinta atmintis tuomet nesugebėjo atgaminti. Bet išraiška liudijo: jis nori pabėgti, išvažiuoti, išskristi, emigruoti bet kur, bet labiausiai į praeitį.
„Stotis ten, rytuose“, – mostelėjau. „Oi blia, tai aš ne į tą pusę einu“, – praeivis apstulbo ir apsigręžė, vakarus ir oro uostą palikęs už nugaros. O kartu su juo apsigręžė Lietuva, pasaulis, visata.
Galaktikos pamažu ėmė artėti viena prie kitos. Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą sugrįžo G.Kėvišas. Europos jaunieji milijonieriai bitkoinus išsikeitė į eurus. Valstiečių ir žaliųjų partija uždarė Kultūros komitetą ir iš Seimo patraukė į Naisius. Eurus lietuviai išsikeitė į litus. A.Kubilius per naktį susidorojo su dėl to kilusia ekonomine krize. Prezidentė D.Grybauskaitė Lietuvos prezidentu paskyrė prezidentą V.Adamkų, o šis, nė nepastebėjęs trumpučio R.Pakso skrydžio, į Prezidentūrą už rankos atvedė A.M.Brazauską.
Algirdas Mykolas akimoju išvaikė reketininkų, brigadininkų, Tulpinių gaujas, sostinės širdy sugriovė savo paties renčiamus rūmus, iki sienos taikiai palydėjo čia eibių prikrėtusius rusų tankus, su V.Landsbergiu ir kitais signatarais Aukščiausiojoje Taryboje pakabino Lietuvos TSR herbą, tada liepė skirstytis Baltijos kelio dalyviams.
Lietuviai įsikūrė broliškų respublikų sąjungoje. Už rublius iš sielvarto nusipirko alaus, degtinės, rašalo ir penkiasdešimt metų gyveno pasakėčioje, kurią Ezopas, greičiausiai girtas, suskirstė penkmečiais – savotiškais tarybų valdžios plius visos šalies elektrifikacijos griovimo tarpsniais.
Iš Sibiro pamažu ėmė grįžti broliai, seserys, sūnūs, dukterys, tėvai, motinos ir kiti intelektualai, bet jie namuose nerado savo brolių, seserų, sūnų, dukterų, tėvų, motinų ir kitų intelektualų, kurie sulindo į miškus arba žuvo tai nuo rusų, tai nuo vokiečių, tai nuo savųjų kulkų. S.Nėris Stalinui išvežė Stalino saulę.
Tada į Lietuvą per upelį atbrido tautos gelbėtojas A.Smetona. Trankiu šlageriu jį pasitiko D.Dolskis. Balsas ir muzika taip įaudrino prezidento vaizduotę, kad būtent joje kilo Lietuvos plėtimosi idėja. Ją visokeriopai palaikė M.K.Čiurlionio jūros užliūliuota tauta, tuomet jau nenutuokusi, kad besitraukiančios visatos dėsniai tam nepritaria.
Vargo mokyklos užsidarė. Knygnešiai patraukė į Rusijos imperijos platybes, kartu su jais – Vilius Karalius ir kiti šmugelninkai. Lietuva vis jungėsi ir jungėsi, lyg kokia elementarioji dalelė buvo keliose vietose vienu metu, kol virto Abiejų Tautų Respublika, tada LDK.
Mažasis Vytautas ir kiti didieji kunigaikščiai, pagirdę arklius Juodojoje jūroje ir įveikti visatos traukimosi, atidavinėjo priešams vieną žemę po kitos, kol iš Lietuvos liko tik įrašas Kvedlinburgo analuose. Lietuva ilgainiui išbluko ne tik iš analų, bet ir nuo Žemės paviršiaus, kuriame prasidėjo ligi tol neregėti procesai.
Vienas po kito praslinko ledynai. Žemynai virto Laurazija, tada Panotija, galiausiai Rodinija. Dinozaurai tai didėjo, tai mažėjo, tai atsirasdavo, tai išnykdavo. Kol vieną dieną Žemės neliko. Paukščių Takas prarijo Saulės sistemą ir mažėdamas didžiuliu greičiu pasileido į visatos centrą.
Tą akimirką skriedamas į adatos smaigalio dydžio juodąją skylę visom savo ląstelėm, atomais ir kvarkais pajutau, kaip amžinoji šviesa virsta amžinąja tamsa. Ir tik tada sumojau, ką man priminė tas švelnių kaimiškų bruožų praeivis.
„Ramūnai, apgręžk arklius, nes mes, blia, ne į tą pusę judam!“ – sušukau į kosmoso tyrus.
