Tarp kelių šimtų eksponatų joje pristatoma tikra sensacija – dar niekada Lietuvoje neeksponuotas, lietuviams tik iš vadovėlių pažįstamas poemos „Ponas Tadas“ rankraštis, atvežtas iš Nacionalinio Osolinskių instituto Lenkijoje.
Ši relikvija eksponuojama tik išimtiniais atvejais ir dėl didelio jautrumo šviesai - ribotą valandų skaičių per metus.
„Į Valdovų rūmus atkeliavęs tautos žyniu vadinamo A. Mickevičiaus sukurtas literatūros šedevras „Ponas Tadas“ – ryškiausias Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos ir kovos už valstybingumo atkūrimą atspindys, šią valstybę sudariusių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių – istorinę bei kultūrinę bendrystę liudijantis kūrinys.
„Pono Tado“ rankraštis XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje laikytas tikra nacionaline relikvija. Taigi, šia paroda, kurios centre – mus visus siejantis ypatingas kūrinys ir jo genialus kūrėjas, ne tik kartu su lenkais paminėsime jubiliejinius Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo atkūrimo metus, bet ir skatinsime apmąstyti valstybės praeitį, tautinės tapatybės ir europinės bendrystės sąvokas.
A.Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ reikšmė lietuvių kultūrai, tautinei savasčiai, valstybinėms aspiracijoms, anot prof. Viktorijos Daujotytės, yra akivaizdi – užtenka palyginti pirmąsias poemos „Ponas Tadas“ ir A. Mickevičiaus kūrybą į lietuvių kalbą vertusio Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ eilutes: „Lietuva, Tėvyne mano...“ ir „Lietuva, Tėvyne mūsų...“, – kalbėjo Valdovų rūmų muziejaus direktorius dr. Vydas Dolinskas.
Kelionė į bendrą praeitį
Tarptautinėje parodoje iš viso pristatoma apie 250 autentiškų unikalių ir tipologiškai skirtingų eksponatų iš 30 Lenkijos ir Lietuvos paveldo institucijų rinkinių. Parodos rengėjų yra išskiriamos dvi pagrindinės teminės linijos – A. Mickevičiaus gyvenimas ir kūryba bei poema „Ponas Tadas“ ir jos istorinis kontekstas.
Pristatant poeto biografiją, daugiausia dėmesio skiriama lietuviškajam turiniui, t. y. eksponatams, susijusiems su Vilniumi, Lietuva arba saugomiems Lietuvos kultūros paveldo institucijų rinkiniuose.
Istorinis poemos „Ponas Tadas“ kontekstas pristatomas pasitelkiant kelias potemes („Abiejų Tautų Respublikos padalijimai“, „Gegužės trečiosios konstitucija“, „Tado Kosciuškos sukilimas“, „Napoleono laikotarpis“, „1831 m. sukilimas“ ir kt.), kurios padeda suprasti kūrinio atsiradimo priežastis, paskatas ir aplinkybes, suvokti anos epochos tragizmą ir herojiškumą, jos glaudų ryšį su tautinio atgimimo judėjimu.
Šios teminės linijos lankytojus supažindina su svarbiausiais A. Mickevičiaus gyvenimo tarpsniais ir literatūrinės veiklos motyvais, taip pat padeda suprasti poemos „Ponas Tadas“ sukūrimo priežastis, paskatas bei aplinkybes.
Pasakojimo herojus - A.Mickevičius
Pasak Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus vedėjo, parodos kuratoriaus Marijaus Uzorkos, ryškiausias parodos akcentas – poemos „Ponas Tadas“ rankraštis.
Didžiausia Lenkijos kultūros ir paveldo vertybe laikomą rankraštį, kaip dovaną Lietuvai ir lietuviams, parodai paskolino 1817 m. Lvove (Ukraina) įsteigtas, o šiuo metu Vroclave (Lenkija) įsikūręs Nacionalinis Osolinskių institutas.
„Pabrėžtina, kad pačioje Lenkijoje šis rankraštis eksponuojamas tik labai išimtiniais atvejais ir dėl itin didelio jautrumo šviesai jį leidžiama eksponuoti ribotą valandų skaičių per metus“, – sakė M. Uzorka.
Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio, Lenkijos Respublikos Ministro Pirmininko Mateuszo Morawieckio, Lietuvos Respublikos kultūros ministrės Lianos Ruokytės-Jonsson bei Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministro Piotro Glińskio globojama paroda atidaroma šių metų lapkričio 27 d. ir veiks iki 2019 m. vasario 24 d.
Paroda finansuojama Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšomis pagal daugiametę 2017–2021 m. programą „Niepodległa“ („Nepriklausoma“).
Projektas rengiamas kartu su Adomo Mickevičiaus institutu pagal tarptautinę kultūrinę programą „Polska 100“, kuri yra skirta Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo 100-osioms metinėms.
Pristatant poeto A. Mickevičiaus asmenybę ir jo genialų kūrinį „Ponas Tadas“, siejantį dvi valstybes – Lietuvą bei Lenkiją, – siekiama paminėti šių šalių valstybingumo atkūrimo šimtmetį (1918–2018).
Ekspozicijoje bus galima pamatyti ne tik patį rankraštį, bet ir jo rekvizitus – skrynutę, pagamintą „Pono Tado“ rankraščiui laikyti, rankinę, užrašinę, plunksną ir pieštuką.
Varšuvoje įsikūrusio A.Mickevičiaus instituto projektų vadovės Anetos Prasal-Wisniewskos teigimu, paroda siekta parodyti ryšius, nuo seno jungiančius Lenkiją ir Lietuvą.
„Pasirodė, kad A. Mickevičius yra puikus tokio pasakojimo herojus“, – teigė ji.
A.Mickevičiui skirtos parodos atidarymo renginyje dalyvaus Lietuvoje viešintis Lenkijos vicepremjeras, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotras Glinskis.
Poemą įamžino ir muziejus
„Ponas Tadas“ yra paskutinis didelis A.Mickevičiaus kūrinys. Jame poetas pasakoja apie gimtinės bajorų ir valstiečių gyvenimą, jų žygius ir intrigas.
A.Mickevičius kilęs iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų – Mickevičių giminės, kuri yra gyvenusi pačiame etnografinės Lietuvos pakraštyje –Rodūnės apylinkėse, o XVII a. pabaigoje išsikėlė į Naugarduko apylinkes. Senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, nors pagal tradiciją laikė save lietuvių bajorais.
„Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!/Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,/Kas jau tavęs neteko“. Taip prasideda paskutinioji didi Europos literatūros epinė poema. Lenkai ją vadina vienu vertingiausių savo kultūros paminklų, žymiausiu lenkų literatūros veikalu.
Lenkijoje yra netgi poemos įkvėptas Pono Tado muziejus, prieš porą metų įkurtas Vroclave. Tačiau jame saugoma tik poemos rankraščio kopija, o originalas priklauso Nacionaliniam Osolinskių institutui Vroclave.
4000 kvadratinių metrų plotą užimančią interaktyvią muziejaus ekspoziciją sudaro šimtai istorinių objektų, skaitmeninių dokumentų, nuotraukų, apžvelgiančių lenkų tautos kelią į laisvę nuo romantiškos A.Mickevičiaus poemos vizijos iki nepriklausomybės įtvirtinimo 1989-aisiais. Būtent „Pono Tado“ laisvės aspiracijos tapo postūmiu šiai ekspozicijai.
Paradoksalu, kad tautiškiausiu lenkų poetu, laisvės šaukliu vadinamas A.Mickevičius niekada negyveno dabartinėje Lenkijos teritorijoje – jis nebuvo nei Varšuvoje, nei Krokuvoje ar Vroclave. Poetui gyvam esant Lenkija buvo ištrinta iš Europos žemėlapio. (A.Mickevičius gimė 1798-aisiais, praėjus trejiems metams po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo).
Tačiau poeto skiepyta laisvės atgavimo viltis ir vizija buvo tokios stiprios, jog, anot lenkų, galiausiai padėjo atgauti šalies nepriklausomybę.
Rankraščio istorija - paini
A.Mickevičius poemoje „Ponas Tadas“ nutapė ryškių Lietuvos kraštovaizdžių, nors pradėjo ją kurti, jau atsisveikinęs su Lietuva – 1832-aisiais.
Poetas studijavo Vilniuje, čia dalyvavo anticarinės Filomatų draugijos veikloje, buvo įkalintas dėl savo pažiūrų, išleido pirmąjį kūrybos rinkinį, o mokytojaudamas Kauno apskrityje sukūrė daug baladžių ir romansų.
Vėliau jis dažnai kaitaliojo gyvenamąją vietą. Poemą užbaigė Paryžiuje 1834 metais - neišliko nei namo, nei gatvės, kur tuo metu gyveno. Spaudžiamas nepriteklių, jis pardavinėjo pavienius kūrinio lapus, nors jį labai brangino – dažnai išsiimdavo iš knygų spintos ir garsiai skaitydavo.
Kaip „Pono Tado“ rankraštis atsidūrė Vroclave? Tai paini istorija. Manoma, jog poeto sūnus Wladyslawas jį perdavė Osolinskio kolekcijai, kuri po karo buvo perkelta į Vroclavą iš Lvovo.
Dar 1817-aisiais politikas, rašytojas bei mokslininkas Jozefas Maksymilianas Osolinskis įsteigė Lvove (po ATR paskutinio padalijimo atitekusiame austrams) Nacionalinį institutą, kurio pagrindu tapo turtinga politiko knygų, rankraščių, meno leidinių ir monetų kolekcija. Anuomet savo verte ją pranoko tik Jogailos biblioteka Krokuvoje.
W.Mickiewiczius „Pono Tado“ rankraštį patikėjo tik saugoti Osolinskio kolekcijoje – anuomet jį nupirkti nebuvo lėšų. Tačiau karo ir pokario audros poemą pradangino ir vos nepražudė – tik per plauką ji nevirto cigarečių suktinėmis. Laimė, žmonės atpažino kūrinį, ir rankraštis grįžo į Osolinskio kolekciją.
Tiesa, nepriklausomybės metais apsireiškę paveldėtojai priminė, jog rankraštis – jų nuosavybė, tad Vroclavo miestui teko už jį pakloti 200 tūkst. dolerių. Kadangi tai esą sudarė tik trečdalį rankraščio vertės, buvę „Pono Tado“ savininkai sakosi padovanoję jį Osolinskio institutui.
Šiandien šis rankraštis vertinamas maždaug 3,5 mln zlotų (apie 800 tūkst. eurų), bet daugeliui lenkų jis – neįkainojamas.
