Slaptoji pasaulio istorija: kaip žmonės jautė ir mąstė prieš du su puse tūkstančio metų

„Suvokimo ribotumas ir dvasinės patirties skurdumas tikėjimą bekūnėmis dvasiomis šiais laikais daro sudėtingą. Bažnyčia mus moko, kad tikėjimas yra pasigėrėtinas kaip tik todėl, kad tikėti sunku. Rodos, kuo neįtikimesnis ir labiau nutolęs nuo tikrovės tavo tikėjimas – tuo geriau. Šis mokymas senojo pasaulio žmonėms atrodytų absurdiškas“, - knygoje „Slaptoji pasaulio istorija“ rašo Jonathanas Blackas (tikrasis vardas Markas Booth'as).

Ši knyga privers pažvelgti į pasaulį kitaip.<br> 123rf nuotr.
Ši knyga privers pažvelgti į pasaulį kitaip.<br> 123rf nuotr.
Jei senovės žmogus užkopdavo ant kalvos, jis jausdavo savo sąmonę sklindant visomis kryptimis iki pat horizonto, apimant visą visatą.<br> 123rf nuotr.
Jei senovės žmogus užkopdavo ant kalvos, jis jausdavo savo sąmonę sklindant visomis kryptimis iki pat horizonto, apimant visą visatą.<br> 123rf nuotr.
Savo jausenas pirmykščiai žmonės išreikšdavo olų piešiniuose.<br> 123rf nuotr.
Savo jausenas pirmykščiai žmonės išreikšdavo olų piešiniuose.<br> 123rf nuotr.
Knygos viršelis.
Knygos viršelis.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Mar 11, 2019, 11:17 PM, atnaujinta Mar 13, 2019, 10:54 AM

„Slaptoji pasaulio istorija“ – kontroversiškiausias autoriaus veikalas, rengtas daugiau nei du dešimtmečius. Knyga tapo „New York Times“ bestseleriu, išversta į 16 kalbų. Pateikiame jos ištrauką.

* * *

Tikiuosi, skaitytojai palankiai žiūrės į knygoje pristatomas keistas idėjas ir į tai, kad čia atskleisti jas puoselėjusių asmenybių vardai. 

Taip pat tikiuosi, kad kai kurie netikėti teiginiai nustebins ir galbūt privers susimąstyti: išties, dabar aišku, kodėl savaitės dienų pavadinimai išdėstyti kaip tik tokia eilės tvarka... Štai kodėl Žuvys, Vandenis ir Ožiaragis susieti su žvaigždynais, kurių formos nė neprimena... Tai paaiškina, kodėl mes iš tikrųjų švenčiame Heloviną. Tai paaiškina keistus tamplierių prisipažinimus, neva jie garbino nelabąjį... Tai štai kas suteikė Kristupui Kolumbui tvirtybės leistis į beprotiškai pavojingą kelionę... Štai kodėl Niujorko Centriniame parke pastatytas egiptiečių obeliskas XIX amžiaus pabaigoje... Va kodėl Leninas balzamuotas...

Šiais pavyzdžiais noriu parodyti, kad net pagrindinius ir aiškiausius istorijos faktus galima interpretuoti kardinaliai priešingai, nei įprasta. Žinoma, kad būtų įmanoma tai įrodyti, prireiktų visos bibliotekos knygų, kažko panašaus į tas dvidešimties mylių ilgio lentynas, prikrautas ezoterinės ir okultinės literatūros, kurios, kaip teigiama, paslėptos Vatikane. 

Bet netgi šioje vienoje knygoje aš pasistengsiu įrodyti, kad alternatyvus veidrodinio atspindžio pasaulėvaizdis turi savitą, bet nuoseklią ir įtikinamą vidinę logiką, galinčią paaiškinti žmogiškąsias patirtis, kurios lieka neaiškios žvelgiant iš tradicinio požiūrio taško. 

Bet užvis svarbiausia – ir šitai noriu pabrėžti, – prašau, kad skaitytojai šį tekstą traktuotų kitaip, tai yra laikytų jį įsivaizdavimo pratimu. Norėčiau, kad skaitytojai pamėgintų įsivaizduoti ir pajusti, ką reiškia tikėti visiška priešybe to, ko buvo mokomi nuo pat vaikystės. 

Taigi, nors šią knygą galima skaityti ir kaip pasakojimą apie tai, kokiais absurdiškais dalykais žmonės tikėjo, ir kaip epinę fantasmagoriją ar iracionalių patirčių kakofoniją, tikiuosi, jog į pabaigą kai kurie skaitytojai galų gale išgirs tam tikrą harmoniją ir galbūt pajus nežymią filosofinę tėkmę, teikiančią pagrindą manyti, kad visa tai galėtų būti tikra.

TAD PAMĖGINKIME ĮSIVAIZDUOTI save tokios sąmonės, kokia buvo žmogaus, gyvenusio prieš du su puse tūkstančio metų. Jūs einate mišku link šventosios giraitės arba šventyklos, tokios kaip Niugreindžas Airijoje arba Eleusinas Graikijoje...

Tokiam žmogui miškas ir visa kas jame yra gyva. Visa jį stebi. Nematomos dvasios šnabždasi tarp medžių šakų. Skruostą glostantis lengvas vėjelis – jam dievo prisilietimas. Jei oro srautams susimaišius danguje švysteli žaibas – tai visatos valios pasireiškimas, kuris, ko gero, privers žmogų paspartinti žingsnį. O gal ieškoti prieglaudos oloje?

Kai senovės žmogus įžengdavo į olą, jį apimdavo keistas jausmas, lyg būtų atsidūręs savo kaukolėje, uždarytas savojo proto erdvėje. Jeigu užkopdavo ant kalvos, jis jausdavo savo sąmonę sklindant visomis kryptimis iki pat horizonto, apimant visą visatą. Jis jautė vienovę su jį supančia aplinka. Naktį žvelgdamas į žvaigždėtą dangų jis matė visatos protą. 

Eidamas miško takeliu senovės žmogus aiškiai suprato, kad yra vedamas likimo. Priešingai nei dabar, kai daugelis svarsto: „Kas manęs laukia šiame didžiuliame ir man beveik svetimame pasaulyje?“ Tokios mintys senovės pasaulio žmogui nė į galvą negalėjo ateiti, nes tuomet kiekvienas aiškiai suvokė savo vietą visatoje.

Tokiam žmogui buvo reikšmingas kiekvienas įvykis, net tokios smulkmenos kaip dulkių sūkuriavimas saulėje, bitės zvimbimas ar žvirblio nėrimas žemyn jam turėjo savitą prasmę, nes tam buvo lemta įvykti. Jam bylojo visa. Visa, kas jam nutikdavo, galėjo būti bausmė, atpildas, įspėjimas arba perspėjimas. 

Tarkim, pamatęs pelėdą, jis žvelgė ne į deivės simbolį, o į pačią Atėnę. Tam tikra jos dalis – galbūt tąkart tik grūmojantis pirštas – prasiskverbdavo į fizinį pasaulį ir jo sąmonę.

Svarbu suprasti, kokią ypatingą žmogaus ir jį supančio pasaulio giminystę jautė senovės žmonės. Jie gana tiesiogiai tikėjo, kad kiekvienas žmogaus kūno organas turi atitikmenį gamtoje. Pavyzdžiui, kirminai yra žarnų pavidalo ir apdoroja materiją, kaip ir mūsų žarnynas. 

Plaučiai, leidžiantys mums laisvai kaip paukščiams keliauti erdvėje, yra skrendančio paukščio formos. Regimasis pasaulis buvo kita žmogaus esybės pusė. Paukštis ir plaučiai – tos pačios visatos dvasios pasireiškimas, tik skirtingu lygmeniu.

Misterijų mokyklose mokė, kad žiūrint iš viršaus žmogaus kūno vidaus organai išsidėstę kaip dangaus kūnai Saulės sistemoje.

Senovės žmonių požiūriu visa biologija – tai astrobiologija. Šiandien puikiai žinome, kad saulė suteikia gyvybę ir energiją viskam, kas gyva: augina daigą iš sėklos, švelniai traukia jį stiebtis aukštyn, tačiau senovėje tikėta ir tuo, kad mėnulio jėgos veikiami augalai būna plokšti ir tiesiasi pažemiu. Manyta, kad svogūninių augalų šakniagumbiai ypač pasiduoda mėnulio įtakai.

Dar nuostabiau, kad sudėtingos simetriškos augalų formos, senovės žmonių manymu, sietinos su žvaigždžių ir planetų, judančių nakties danguje, išsidėstymu. Dangaus kūno kelią savo orbita augdamas atkartoja lapas ar gėlė. 

Pavyzdžiui, matydami Saturno brėžiamą siaurą brūkšnį danguje, jie tikėjo, kad šią formą atkartoja pušų spygliai. Ir nejaugi tai tik sutapimas, kad šiuolaikiniai mokslininkai pušų spygliuose randa daug švino – metalo, kurį senovėje buvo įprasta laikyti valdomu Saturno planetos?

Senojoje pasaulėžiūroje žmogaus kūno forma taip pat nulemta planetų ir žvaigždžių konfigūracijos dangaus sferoje. Pavyzdžiui, planetų judėjimas atsikartoja žmogaus kūne šonkaulių linkiu, o aferentiniuose nervuose atsispindi lemniskatė – begalybės ženklo pavidalo kilpa.

Mokslininkai sugalvojo terminą „bioritmai“ norėdami paaiškinti, kaip Saulės ir Mėnulio įtaka Žemei, pasireiškianti metų laikų bei dienos ir nakties kaita, veikia kiekvieno gyvo organizmo biocheminius procesus ir, pavyzdžiui, reguliuoja miego ciklą. 

Tačiau senovės žmonės įžvelgė ir ne tokius akivaizdžius, kur kas sudėtingesnius ciklus, susijusius su kosmoso įtaka žmogaus gyvenimui. Per parą žmogus vidutiniškai įkvepia ir iškvepia 25 920 kartų – tiek pat yra metų Platono didžiuosiuose metuose, tiek trunka Saulei apeiti visus Zodiako žvaigždynus. Vidutinė, arba „ideali“, žmogaus gyvenimo trukmė – septyniasdešimt dveji metai – susideda iš tiek pat dienų.

Šitoks tarpusavio ryšio jutimas nebuvo vien kūniškas. Jis apėmė ir sąmonę. Kai vaikštinėjantis senovės žmogus pamatydavo danguje darniai apsisukant paukščių pulką, jam atrodė, kad paukščius kreipia viena mintis, – savaime suprantama, jis tikėjo, kad taip ir yra. 

Jeigu miško gyvūnai apimti panikos staiga leisdavosi bėgti į visas puses, tai reiškė, kad juos pabaidė Panas. Senovės žmogus buvo tuo įsitikinęs, nes dažnai išgirsdavo didžiųjų dvasių mintis ir matė kitus žmones jas girdint tuo pačiu metu. 

Jis žinojo, kad kai pagaliau įeis į misterijų mokyklą ir jo dvasinis mokytojas atskleis jam ir kitiems mokiniams naujų nuostabių paslapčių, juos visus aplankys tos pačios mintys, lyg mokytojas prieš juos būtų iškėlęs fizinį daiktą. Tiesą sakant, jis jautėsi artimesnis žmonėms, kai dalijosi su jais mintimis nei būdamas arti fiziškai.

Dabar mes labai savininkiškai žiūrime į savo mintis. Prisiimame nuopelnus už jų atsiradimą ir manome, kad mūsų intelektualinė erdvė yra neliečiama ir niekas į ją brautis negali.

Bet nereikia didelio proto, kad suvoktum, jog ne visada taip yra iš tikrųjų. Jei būtume visiškai atviri, tai turėtume pripažinti, kad toli gražu ne kiekvieną kartą mes patys esame savo minčių kūrėjai. Ne veltui tokie genijai kaip Newtonas, Kepleris, Leonardo da Vinci, Edisonas ir Tesla kalbėjo apie įkvėpimą, atėjusį iš aukščiau, arba nušvitimą, aplankiusį sapnuose. 

Daugumai mūsų kasdienės mintys irgi atsiranda visiškai natūraliai. Paprastai mes dažnai sakome „man rodos..“ arba „man šovė į galvą“... Jei pasiseks, jums į galvą šovusi puiki sąmojinga mintis gali prajuokinti visą jūsų kompaniją. 

Žinoma, tuomet jūs džiaugsitės galėdamas šildytis šlovės spinduliuose, bet nepagražinta tiesa ta, kad greičiausiai šis juokelis nusprūdo nuo liežuvio jums dar nespėjus jo sąmoningai suformuluoti.

Iš tikrųjų kasdienio gyvenimo mintys gan dažnai pasiekia mūsų „asmeninę“ protinę erdvę iš kažkur kitur. Senovės žmonėms tas „kitur“ buvo „kiti“: dievai, angelai ar dvasios.

Žinoma, ne visada tas pats dievas, angelas ar dvasia pakužda žmogui ar atsiunčia įkvėpimą. Nors šiandien mes įsitikinę, kad kiekvienas iš mūsų turime vieną individualų sąmonės centrą, esantį galvoje, senovės pasaulio žmonės tikėjo turintys keletą skirtingų sąmonės centrų, esančių kažkur išorėje.

Kaip jau minėjome, dievai, angelai ir dvasios buvo laikomi didžiojo visatos proto emanacijomis, kitaip tariant, mintinėmis būtybėmis. Dabar siūlyčiau pasvarstyti, kaip šios mintinės būtybės reiškėsi per žmones. Šiandien mes įsitikinę, kad žmonės mąsto patys, bet anuomet tikėta, kad mintys ateina iš aukščiau.

Kaip vėliau pamatysime, dievai, angelai ir dvasios gali nulemti ir tautų likimus. Įvykių sūkuryje paprastai stovi vienas žmogus. Pavyzdžiui, Aleksandras Didysis ir Napoleonas buvo didžiosios dvasios įrankiai ir ilgą laiką jiems neįtikėtai gerai klojosi. Niekas negalėjo jiems pasipriešinti ir visur juos lydėjo sėkmė – bet tik tol, kol dvasia jų nebuvo apleidusi. O kai apleido, viskas pakrypo blogąja linkme.

Tas pats atsitinka ir kai menininkas tam tikru savo gyvenimo laikotarpiu tampa kokio nors dievo ar dvasios įrankiu. Tuomet jis, rodos, „atgauna balsą ir braižą“ ir tvirta ranka vieną po kito kuria šedevrus, kurie kartais perkeičia visos kartos sąmonę ir netgi pakeičia kultūros kryptį. Tačiau kai dvasia apleidžia, menininkas nebesukuria nieko genialaus.

Jei dvasia įsikūnija į žmogų, kuriantį meno kūrinį, tai ta pati didi dvasia gali persismelkti į kiekvieną tą kūrinį apmąstantįjį. Kaip vienas Bacho amžininkų sakė, „kai Bachas griežia vargonais, net Dievas ateina į Mišias“.

Šiandien nušvitimo akimirkas mes suvokiame kaip vidinius įvykius, o senovės žmonės jas suvokė kaip išorės jėgų poveikį. Žmogus, kurį štai jau kuris laikas sekame, neabejojo, kad mintinė būtybė, kurią jis matė, buvo matoma ir kitiems, – o šiandien tai vadintume kolektyvine haliucinacija.

Suvokimo ribotumas ir dvasinės patirties skurdumas tikėjimą bekūnėmis dvasiomis šiais laikais daro sudėtingą. Bažnyčia mus moko, kad tikėjimas yra pasigėrėtinas kaip tik todėl, kad tikėti sunku. Rodos, kuo neįtikimesnis ir labiau nutolęs nuo tikrovės tavo tikėjimas – tuo geriau. Šis mokymas senojo pasaulio žmonėms atrodytų absurdiškas.

* * *

„Slaptoji pasaulio istorija“ siūlo pažvelgti į pasaulį kitaip

Jonathan Black. Slaptoji pasaulio istorija. Iš anglų kalbos vertė Povilas Astrauskas. Vilnius: Tyto alba, 2019. Meninė redaktorė Ilona Kukenytė. 

Jonathanas Blackas (tikrasis vardas Mark Booth) – rašytojas, žurnalistas, leidėjas. Oksforde studijavo filosofiją ir teologiją, šiuo metu dirba „Hodder&Stoughton“. „Slaptoji pasaulio istorija“ – kontroversiškiausias autoriaus veikalas, rengtas daugiau nei du dešimtmečius. Knyga tapo „New York Times“ bestseleriu, išversta į 16 kalbų. 

Knygoje praskleidžiamas paslapties šydas, ilgus amžius dengęs slaptąjį mokymą. Slaptosios draugijos apipintos gandais, jų nariai deginti ant laužo ar kitaip naikinti ir persekioti. Tačiau iki šių dienų paslaptys taip ir liko neišpainiotos.

Ar tikrai slaptosios draugijos valdo pasaulį? Kodėl Niujorko centriniame parke XIX a. buvo pastatytas egiptiečių obeliskas? Kas suteikė Kolumbui jėgų leistis į kelionę? Ką žinojo Dante? Kodėl buvo balzamuotas Leninas? Kaip slaptasis mokymas paveikė JAV administracijos užsienio politiką Vidurio Europos atžvilgiu? Koks likimas laukia pasaulio?

Knygoje – okultizmas ir ezoterika, tamplieriai ir rozenkreiceriai, iliuminatai ir dievai, perdavę savo žinias išrinktiesiems, rašytojai ir dailininkai, kuriems buvo atskleistos paslaptys. Autorius kalba apie Kabalą ir ezoterinį budizmą, senovės graikų ir romėnų misterijas, gnosticizmą ir neoplatonikus, „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijas, Tomą Akvinietį ir Rogerį Baconą, Dantę, Renesanso misticizmą, Rabelais, Isaacą Newtoną bei okultines naujųjų laikų mokslo bei modernybės šaknis, laisvuosius mūrininkus, mistikus, okultinį bolševizmą, o užbaigia savo tyrimą Naujosios Jeruzalės laukimu. 

Ši knyga privers jus pažvelgti į pasaulį kitaip. Suprasti tikrąsias esminių pasaulio įvykių priežastis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.