Minint Jono Žemaičio-Vytauto 110-ąsias gimimo metines, Lietuvos ypatingasis archyvas skelbia Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos sudarytą J. Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą.
J. Žemaičio-Vytauto ir suimtų jo bendražygių Juozo Palubeckio-Simo, Elenos Palubeckytės-Liudo, Marijonos Žiliūtės-Eglutės apklausos protokolai, liudytojų apklausų ir akistatų protokolai, dokumentų bei ginklų ekspertizės aktai, originalūs Lietuvos partizanų dokumentai ir fotonuotraukos, kiti procesiniai dokumentai saugomi baudžiamojoje byloje, kurią sudaro 13 tomų ir 7 priedai.
Byloje yra 5115 lapų.
Byloje, tarp daugybės Lietuvos partizanų dokumentų, yra saugomas vienintelis žinomas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos originalas.
Siekdamas kuo plačiau supažindinti visuomenę su Archyve saugomais KGB J. Žemaičiui-Vytautui sudarytais dokumentais ir sumažinti galimybę skleisti archyviniais šaltiniais nepagrįstą, Lietuvos partizanus šmeižiančią ir tendencingai interpretuotą informaciją, Lietuvos ypatingasis archyvas suskaitmenino Jono Žemaičio-Vytauto baudžiamąją bylą ir ją paskelbė Elektroninio archyvo informacinėje sistemoje (EAIS).
Bylos dokumentų skaitmeninius vaizdus galima peržiūrėti šiuo ČIA (adresu: https://eais-pub.archyvai.lt/eais/faces/invViewer?id=LTU9305324_K-1_58_33960/3).
Lietuvos ypatingojo archyvo informacija
Daugiau informacijos apie Joną Žemaitį-Vytautą galima rasti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje (https://www.archyvai.lt/lt/lya/skelbiama-kgb-sudaryta-e62q.html ). Pateikiame ten publikuojamo straipsnio ištrauką.
Kovojančios Lietuvos Prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas
„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, laikau, kad Sovietų sąjunga su savo ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį... <...>Visus pogrindžio veiksmus, nukreiptus prieš sovietinę valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau jų nusikalstamais.Tik noriu pabrėžti, kad kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova prisilaikytų humanizmo principų. Jokių žvėriškumų neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma... Sovietų valdžia – mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas... Aš vis tiek laikau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatus...“
Šiais žodžiais kovojančios Lietuvos prezidentas, partizanų generolas Jonas Žemaitis-Vytautas 1954 m. birželio 7 d. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo parengiamojo teismo posėdyje, vykusiame Vilniuje, baigė devynis metus trukusią kovą su sovietų okupantais. Ne tik asmeninę – su jo suėmimu siejama ir viso ginkluotojo lietuvių pasipriešinimo sovietiniams okupantams pabaiga.
Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 d. Palangoje. 1910 m. Žemaičių šeima apsigyveno Lomžoje, 1917 m. grįžo į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą, bet netrukus persikėlė gyventi į Raseinius. 1926 m. J. Žemaitis Raseinių gimnazijoje baigė šešias gimnazijos klases ir įstojo į Karo mokyklą Kaune. 1929 m. spalio 6 d. jis buvo pakeltas į jaunesniuosius leitenantus, lapkričio 23 d. tapo leitenantu. Išlaikęs egzaminą 1936 m. buvo išsiųstas studijuoti į Fontenblo artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Užsienyje baigęs mokslus 1938 m. vasarą grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas 1 artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus jam suteiktas kapitono laipsnis, apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 m. J. Žemaitis buvo perkeltas į Šiauliuose dislokuotą 4 artilerijos pulką.
Sovietų Sąjungai 1940 m. aneksavus Lietuvą tęsė karinę tarnybą. 1940 m. rugpjūčio mėn. „liaudies kariuomenę“ performuojant į Raudonosios armijos 29 šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184 divizijos 617 artilerijos pulką, buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Varėnos poligone dislokuotas 617 artilerijos pulkas, su kitais Raudonosios armijos daliniais traukėsi į Rytus. Pulkui priartėjus prie Valkininkų, kpt. J. Žemaitis su grupe lietuvių karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė Vokietijos kariuomenės daliniams, tačiau nenorėdamas tarnauti Vokietijos okupacinei valdžiai išėjo į atsargą ir apsigyveno Lentvaryje pas žmoną Eleną Žemaitienę (Valionytę). 1941 m. rugpjūtį Žemaičių šeima persikėlė gyventi į Kauną, J. Žemaitis įsidarbino Energetikos valdyboje durpių gavybos techniku. Tų pačių metų gruodžio mėn. jiems gimė sūnus Laimutis.
1942 m. birželio mėn. Žemaičių šeima persikėlė į Kiaulininkų kaimą. J. Žemaitis iki 1944 m. kovo mėn. dirbo Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vedėju. Įsijungė į rezistencinę veiklą: platino antinacinę spaudą, 1943 m., pakviestas Šiluvos vikaro Antano Kazlausko, prisijungė prie valsčiaus komiteto, būrusio patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 m. gen. Povilui Plechavičiui pradėjus organizuoti Vietinę rinktinę, J. Žemaitis 1944 m. kovo mėn. tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu Seredžiuje, organizavo Šiluvos ir Tytuvėnų savanorius. Gegužės mėn. Vokietijos okupacinei valdžiai išformavus rinktinę ir sunaikinus rinktinės štabą, J. Žemaitis pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į Kiaulininkus, kurį laiką slapstėsi.
Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą J. Žemaičio, kaip pabėgėlio iš 29 šaulių korpuso ir Plechavičiaus armijos karininko, ėmė ieškoti Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD). Tuo metu J. Žemaitis jau aiškiai suprato, kad legalaus gyvenimo Tėvynėje gyventi nebegalės.
Kurį laiką slapstėsi aplinkiniuose miškuose, 1945 m. žiemą – tėvų namuose. 1945 m. kovo mėn. pas jį atėjęs kariuomenės laikų pažįstamas, gen. Stasio Zaskevičiaus sūnus Algirdas bei dar keletas partizanų pasiūlė J. Žemaičiui stoti į Lietuvos laisvės armiją (LLA).
Tų pačių metų birželio mėn. pradžioje J. Žemaitis davė priesaiką ir išėjo į kpt. Juozo Čeponio-Budrio vadovaujamą partizanų būrį, kuris veikė Raseinių apskrities Bedančių miške, buvo paskirtas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, pasirinko Dariaus slapyvardį.
Pagrindinė J. Žemaičio veiklos sritis buvo partizanų karinis ir idėjinis rengimas, vadovų parinkimas, organizacinės struktūros stiprinimas: jis ėmėsi vienyti po miškus išsibarsčiusius partizanų dalinius, kurti jų ryšių sistemą ir organizuoti partizanų rėmėjų tinklą, kuris vėliau buvo pavadintas Organizaciniu sektoriumi, partizanams parūpindavo pogrindyje leistos spaudos ir antisovietinių lapelių, rengė juos ginkluotam sukilimui karo su SSRS atveju.
J. Čeponis-Budrys, J. Žemaitis ir rinktinės štabo Organizacinio skyriaus viršininkas Petras Bartkus nutarė suvienyti Šiaulių, Raseinių, Kėdainių ir Tauragės apskrityse veikusius partizanų junginius. Tam Kelmės valsčiaus Virtukų miške buvo įkurta gerai įtvirtinta vadavietė.
Čia 1945 m. liepos 22 d. įvyko ir pirmasis kovos krikštas – didelės kautynės su gausiomis NKVD vidaus kariuomenės pajėgomis. Iš apsupimo J. Žemaičio vadovaujamas 30 partizanų būrys sėkmingai pasitraukė. 1945–1946 m. žiemą būrys praleido Šiluvos valsčiuje Sandraviškių miške, pelkės saloje įrengtoje stovykloje.
J. Žemaičiui gyvenant nelegaliai ir slapstantis, jo žmona Elena buvo du kartus suimta Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šiluvos vls. skyriaus: pirmą kartą – 1944 m. rugsėjo mėn., tačiau po 8 dienų iš areštinės paleista, antrą kartą – 1945 m. sausio mėn., tačiau iš sulaikymo vietos pabėgo.
Vėliau, kartu su Virtukų mūšyje žuvusios Janinos Čepaitės seserimi Antanina gyveno Kaune. 1946 m. liepos 13 d. J. Žemaičio žmona Elena staiga mirė, be priežiūros liko jų 5 metų sūnus Laimutis.
Rūpindamasis sūnaus likimu, J. Žemaitis į Kauną vieną po kitos siuntė ryšininkes, kad surastų sūnų ir jam tinkamus globėjus. Vienos ryšininkės įkalbėta Laimutį ėmėsi globoti Kaune gyvenusi Ona Liubinavičienė-Žiaunytė, dėl vaiko saugumo suteikusi jam savo pavardę. Berniuko intensyviai ieškojo ir saugumiečiai, tikėdamiesi per sūnų užmegzti ryšį su J. Žemaičiu.
1946 m. rugpjūčio mėn. pradžioje Žebenkšties rinktinė pakeitė pavadinimą, vadinosi Šerno, Savanorio, Knygnešio, Birutės rinktine, tų pačių metų rugpjūčio 20 d. J. Žemaitis pradėjo eiti rinktinės vado pareigas. Būdamas labai konspiratyvus dažnai keitė slapyvardį: vietoj Dariaus pasirašinėjo Adomu, o žodinį slapyvardį pakeitė į slap. Mockus. Dar po poros mėn. vietoje Mockaus tapo Matu, o vietoje Adomo – llgūnu. J. Žemaitis taip pat yra vadinęsis Jociumi, Tyliumi, Žalčiu, Tomu, Luku, Žiliumi, Skirgaila, kol galiausiai 1948 m. pasirinko vieną slapyvardį – Vytautas.
1946 metų rugpjūčio mėn. Žemaitijoje buvo įkurta Kęstučio apygarda, suvienijusi didžiąją dalį Žemaitijos partizanų būrių. J. Žemaitis aktyviai prisidėjo rengiant apygardos organizacijos ir veiklos nuostatus, organizacinio sektoriaus (OS) veiklos ir organizavimo nuostatus bei instrukcijas. 1947 m. vasario 16 d. Kęstučio apygardos vado J. Kasperavičiaus-Visvydo įsakymu J. Žemaitis buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklu „Už ypatingus nuopelnus organizavimo srityje ir už išmintingą vadovavimą“.
1947 m. pavasarį žuvus Jungtinės Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui ir beveik visai apygardos vadovybei, išlikę Kęstučio apygardos vadai tų pačių metų vasarą nutarė atkurti štabą. Štabo vadu išrinktam J. Žemaičiui-Žalčiui, Tomui teko nelengvas uždavinys – atkurti ryšius tarp partizanų junginių, rūpintis konspiracija, organizuoti pasipriešinimą sovietų rengiamiems rinkimams ir prasidėjusiai masinei kolektyvizacijai.
Jau tada vienas svarbiausių J. Žemaičio tikslų buvo suvienyti visus Lietuvos partizanus į vieną galingą pasipriešinimo sąjūdį. Pirmieji žingsniai šia kryptimi buvo apygardų reorganizavimas rengiantis sujungti visas Žemaitijos apygardas į stambesnį teritorinį darinį. Jungtinės Kęstučio apygardos, kurią tuomet sudarė 7 rinktinės su 700 kovotojų, štabo pastangomis buvo atkurta sunaikinta Žemaičių apygarda, veikusi Telšių, Kretingos ir Mažeikių apskrityse, jai vadovauti paskirtas Aleksandras Milaševičius-Ruonis. Taip pat buvo suaktyvintas „Laisvės varpo“ leidimas – laikraščio tiražas siekė 800 egz. <...>
Be kitų agentūrinių-operatyvinių priemonių saugumiečiai J. Žemaitį tikėjosi surasti pasitelkiant jo artimuosius. Agentas Mikutaitis aplankė Laugalių senelių prieglaudoje gyvenusius J. Žemaičio tėvus, tačiau tėvas pasakė žinių apie sūnų neturįs. Jokios naudos nedavė ir saugumiečių vizitas pas 1941 m. į Komijos ASSR ištremtą J. Žemaičio seserį Kotryną Juškienę, nors už pagalbą ir žinias apie brolį jai buvo žadama grąžinti į Lietuvą.
Kiek ilgiau truko planų sugauti J. Žemaitį-Vytautą pasinaudojant jo sūnumi Laimučiu rengimas. Pasitelkus agentus saugumas gana greitai išsiaiškino kas globoja J. Žemaičio sūnų ir nustatė judviejų gyvenamąją vietą; taip pat, kad globėja O. Liubinavičienė retkarčiais veždavo sūnų susitikti su tėvu į Batakius (Tauragės aps.), kur gyveno jos brolis ir tėvai, taip pat į Vilkijos, Radviliškio, Raseinių aps. Tačiau agentams nepavykdavo išsiaiškinti tikslaus susitikimų laiko, vietos.
1949 m. pabaigoje O. Liubinavičienė, nepasitikėdama ryšininke, į susitikimą su J. Žemaičiu-Vytautu nenuvyko ir ryšys su juo nutrūko. Žinodama, kad tai gali būti pavojinga, O. Liubinavičienė su partizanų vadu nebesistengė susitikti ir ryšių nepalaikė. 1951 m. pabaigoje O. Liubinavičienė su J. Žemaičio sūnumi iš Kauno išvyko mokytojauti į Ramygalą, vėliau – į Radviliškį. Vienam iš agentų, kurie ją nuolat lydėjo, ji pasisakė esanti užverbuota, tačiau niekados neišduosianti J. Žemaičio-Vytauto.
Saugumui taip pat nepavyko realizuoti plano paimti iš globėjos berniuką ir atiduoti agentui Mikutaičiui, kad J. Žemaitis-Vytautas būtų priverstas užmegzti naujus ryšius. Globėja kategoriškai atsisakydavo net trumpam patikėti vaiko globą kitam asmeniui. 1952 m. rugpjūčio mėn. MGB suimtas ir užverbuotas Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadas Jonas Kimštas saugumui pranešė, kad J. Žemaitis-Vytautas jam sakęs neturįs jokių ryšių su sūnumi ir laikąs jį mirusiu. Po to kitų agentūrinių kombinacijų su J. Žemaičio sūnumi nebuvo kuriama. <...>
Šaltis, nuovargis, įtampa, nežinia dėl 1951 m. rudenį neįvykusio susitikimo su Tauro apygardos partizanais atsiliepė J. Žemaičio-Vytauto sveikatai – 1951 m. gruodžio 4 d., ištikus mikroinsultui, jis buvo paralyžiuotas. Tačiau medicininės pagalbos sulaukė tik 1952 m. balandžio mėn.
Miške nutirpus sniegui J. Palubeckis-Simas atvedė medicinos seserį Marijoną Žiliūtę-Eglutę, kurios slaugomas partizanų vadas pradėjo sveikti.<...>
Čekistai per vėdinimo angą į bunkerį įmetė specialią granatą su migdomosiomis dujomis. M. Žiliūtės pasakojimu, jie akimirksniu neteko sąmonės. Tuoj po granatos sprogimo, visi buvę bunkeryje buvo ištraukti ir intensyviai gaivinami – svarbiausias saugumo tikslas buvo sulaikyti J. Žemaitį-Vytautą gyvą. Saugumo dokumentuose nurodyta, kad partizanai sąmonę atgavo po 15 min., tačiau jų būklė buvo sunki. Greičiausiai taip atsitiko dėl didelės migdomųjų dujų koncentracijos, o J. Žemaitis-Vytautas dar ir buvo sužeistas sprogusios granatos skeveldros. Visi suimtieji iš karto buvo išvežti į Vilnių.
Pirmosiomis sulaikymo dienomis J. Žemaitis-Vytautas duoti konkrečius parodymus apie savo veiklą, ryšių punktus, rėmėjus atsisakė, teigdamas, kad nenori pakenkti žmonėms. Tardymą apsunkino ir bloga J. Žemaičio sveikatos būklė.
Tačiau birželio 9 d. raporte SSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojui ir vidaus reikalų ministrui Lavrentijui Berijai LSSR vidaus reikalų ministras Jonas Vildžiūnas pranešė, kad po ilgo J. Žemaičio „apdorojimo“, o ypač po pokalbio su užverbuotu ir agentu-smogiku „Jurginas“ tapusiu J. Žemaičio pavaduotoju Jonu Kimštu-Žalgiriu, yra vilčių J. Žemaitį palenkti bendradarbiauti su saugumo organais.
Birželio 12 d. J. Žemaitis-Vytautas sutiko parašyti „Apybraižą apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki šių dienų“. Apybraižą J. Žemaitis rašė 8 dienas, bet jos nebaigė: baudžiamojoje byloje saugomo rankraščio tekstas 20 puslapyje nutrūksta neužbaigtu sakiniu. <...>
1953 m. birželio 17 d. J. Vildžiūnas informavo L. Berijos pavaduotoją Nikolajų Sazykiną, kad J. Žemaitis yra pasirengęs pranešti viską apie save ir apie pogrindį. Po trijų dienų buvo nurodyta sulaikytąjį skubiai atvežti pas L. Beriją. 1953 m. birželio 23 rytą, lydimas sargybos, J. Žemaitis kariniu lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą ir patalpintas Lubiankos kalėjime. Vėlų birželio 25 d. vakarą „kalinys Nr. 21“ visą valandą kalbėjosi su L. Berija, tačiau jokio pokalbio detales fiksuojančio dokumento baudžiamojoje byloje nėra.
1953 m. birželio 26 d. suėmus L. Beriją, J. Žemaičio statusas pasikeitė. Liepos 13 d. SSRS vidaus reikalų ministras Sergejus Kruglovas sankcionavo jo suėmimą ir Lietuvos pogrindžio vadas tapo paprastu kaliniu. Po trijų dienų jam buvo pateikti kaltinimai tėvynės išdavimu, teroru ir antisovietine veikla. Iki rugpjūčio 26 Maskvoje vykę tardymai nedavė rezultatų – J. Žemaitis nepateikė jokių naujų duomenų. Dėl jo parodymų nebuvo suimtas nei vienas žmogus.
1953 m. rugpjūčio 30 d. J. Žemaitis traukiniu buvo išvežtas atgal į Vilnių, rugsėjo 11 d. atnaujintas tardymas. Tačiau J. Žemaitis atsisakė duoti bet kokius parodymus apie kitus antisovietiniame pasipriešinime dalyvavusius asmenis ir jų veiklą bei pasirašyti tardymo protokolus. Saugumiečių viltys, kad pasinaudojus Lietuvos partizanų vadu pavyks greitai sunaikinti partizanų vadovybę, žlugo.
Savo paskutinėje kalboje teisme J. Žemaitis pareiškė: „Aš atsisakau parodymų, duotų per tardymą, kaip nuo neteisingų ir neobjektyvių. Jie tokie, nes mane ilgai tardydavo (...) tardymo metu aš negalėjau išsimiegoti ir todėl man buvo vis tiek, ką rašė į protokolus.(...) Mano teisės buvo pažeistos dėl rusų kalbos nemokėjimo (...). Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalioje dvasinėje būsenoje, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau didelę kvailystę, ko pasėkoje atnešiau žalą judėjimui. Todėl aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią“.
Pabaltijo karinės apygardos Karo Tribunolo 1954 m. birželio 1–9 d. vykusiame uždarame posėdyje J. Žemaitis buvo nuteistas mirties bausme. Rašyti malonės prašymą jis atsisakė. Pageidavo tik pasimatymo su sūnumi, tačiau vietoj pasimatymo jam buvo parodyta sūnaus su pionieriaus kaklaraiščiu ir ženkliuku nuotrauka, kuri saugumiečių manymu turėjo parodyti J. Žemaičiui visišką socializmo idėjų triumfą. Nuosprendis J. Žemaičiui buvo įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d. Maskvos Butyrkų kalėjime. Po savaitės, gruodžio 2 d., ten pat buvo sušaudytas ir Juozas Palubeckis. Marijona Žiliūtė buvo nuteista 25 m., Elena Palubeckytė – 10 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageriuose. <...>
Lietuvos Respublikos Prezidento 1997 m. vasario 14 d. dekretu J. Žemaitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 d. dekretu suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties).
Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. kovo 12 d. deklaracija pripažino, kad nuo 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos deklaracijos priėmimo iki mirties 1954 m. lapkričio 26 d. LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis buvo kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė.
