„Kasinėsime spalio mėnesį ir ieškosime trijų partizanų palaikų, – planais dalijosi Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vadovas Eugenijus Peikštenis. – O kasinėjimus pratęsime kitais metais. Šiemet buvome išsikėlę tikslą surasti paskutinio aktyvaus partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikus ir šį tikslą pasiekėme.“
A.Kraujelio-Siaubūno palaikai Našlaičių kapinėse buvo rasti birželį. 1965 metais žuvusio partizano tapatybę patvirtino genetiniai tyrimai.
Pernai šiose kapinėse surasti ir Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, jie vėliau iškilmingai perlaidoti Antakalnio kapinėse.
KGB kruopščiai slėpė A.Ramanausko-Vanago palaidojimo vietą.
Po Josifo Stalino mirties inteligentai ir maištingas jaunimas per Vėlines imdavo rinktis kapinėse, tad valdžia baiminosi, kad prie partizanų kapo nebūtų rengiami protesto mitingai.
Apie Antakalnyje esančias Našlaičių kapines žino net ne visi vilniečiai.
Iš Šilo gatvės į jas nėra jokios nuorodos, nors paprastai amžinojo poilsio vietos nurodomos kaip lankytini objektai.
Kapinėse išlikę tik keli kryžiai. Čia buvo laidojami benamiai, elgetos, našlaičiai, savižudžiai, psichiatrijos ligoninių pacientai, kaliniai ir nuteistieji mirties bausme. Skirtingai nei kitos, Našlaičių kapinės iki šiol neaptvertos, neaiškios jų ribos.
Tik keli kapai yra prižiūrimi, daugumą palaidojimo vietų žymi tik žemės kauburiai.
Laidota be tvarkos
Našlaičių kapinės pradėjo kurtis XIX a. viduryje.
1903 metų dokumentuose nurodyta, kad jose laidojama be jokios tvarkos ir priežiūros, kapai be paminklų, o daugelis ir be kryžių.
Tik 1946 metais Našlaičių kapinės tvora buvo atskirtos nuo Antakalnio kapinių.
Laidojimo knygų duomenimis, 1951–1966 metais Našlaičių kapinėse palaidoti 1737 asmenys.
Kapinės sparčiai plėtėsi – iki 1968 metų gegužės 30 dienos jose jau buvo palaidoti 2667 mirusieji.
