Vladimiras Putinas ir niekšų sąmokslas. Buvusio KGB karininko samprotavimai

Gruodžio mėnesį rusiškame interneto portale „Gordon“ pradėtos skelbti ištraukos iš buvusio valstybės saugumo papulkininkio Vladimiro Popovo knygos „Niekšų sąmokslas“.

Čekistas turėjo kitą kandidatą į Rusijos prezidentus – V.Putinas iššoko kaip kipšas iš tabokinės.
Čekistas turėjo kitą kandidatą į Rusijos prezidentus – V.Putinas iššoko kaip kipšas iš tabokinės.
Šachmatininką B.Gulko sekė KGB.<br>Nuotr. iš „Wikipedia“
Šachmatininką B.Gulko sekė KGB.<br>Nuotr. iš „Wikipedia“
V.Popovas tarnavo SSRS Valstybės saugumo komitete nuo 1972-ųjų iki 1991 metų, 1995 metais jis emigravo į Kanadą.
V.Popovas tarnavo SSRS Valstybės saugumo komitete nuo 1972-ųjų iki 1991 metų, 1995 metais jis emigravo į Kanadą.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Jan 25, 2020, 8:06 PM, atnaujinta Jan 28, 2020, 4:25 PM

V.Popovas tarnavo SSRS Valstybės saugumo komitete nuo 1972-ųjų iki 1991 metų, dirbo Penktojoje valdyboje, skyriuose, kurie kuravo vykstančiuosius į užsienį, kūrybines sąjungas ir tarptautinį sportinį bendradarbiavimą. 1995 metais jis emigravo į Kanadą. 

2009 metais išėjo V.Popovo, istoriko Jurijaus Felštinskio ir iš SSRS emigravusių garsių šachmatininkų Boriso Gulko ir Viktoro Korčnojaus knyga „KGB žaidžia šachmatais“.

Naujojoje knygoje „Niekšų sąmokslas“ V.Popovas pasakoja apie tai, kaip sovietiniai rašytojai ir sportininkai bendradarbiavo su KGB, buvo sekami ir verbuojami.

Viena pagrindinių knygos temų – Vladimiro Putino ir kitų išeivių iš sovietinių specialiųjų tarnybų atėjimo į valdžią istorija.

Radijui „Svoboda“ V.Popovas papasakojo, kaip „niekšų iš KGB sąmokslas“ atvedė į valdžią dabartinį Rusijos prezidentą.

– Knygoje „KGB žaidžia šachmatais“ radau užuominą apie mūsų radijo stotį. Jūs pasakojote apie tai, kaip KGB perėmė radijo „Svoboda“ bendradarbio Jurijaus Duleraino skambutį iš Niujorko savo kolegai Jurijui Zmijui, dirbusiam Miunchene. Šiame pokalbyje J.Dulerainas paminėjo susitikimą per Leik Plesido olimpines žaidynes su dviem sovietiniais žurnalistais, kurie kritiškai atsiliepė apie sovietinę tikrovę, ir jums pavedė juos surasti. Kaip buvo klausomasi tarptautinių pokalbių telefonu? – pradėjo pokalbį radijo „Svoboda“ bendradarbis Dmitrijus Volčekas. 

– Plaukiojo vadinamieji hidrografiniai laivai, o iš tikrųjų jie gaudė skambučius. Ši sistema vadinosi „Arktika“, visi perimti pokalbiai būdavo sudedami į biuletenį ir skelbiami. Viską galima perimti! 
Kai kalbu apie tai, galvoju ir apie savo saugumą. Juk tai, ką pasakoju apie KGB veiklą, nemalonu ir dabartinėms specialiosioms tarnyboms. Aleksandras Litvinenka tai pamiršo, elgėsi labai neapdairiai ir tai lėmė jo žūtį.

– Interviu norvegų žurnalistams prieš trejus metus jūs sakėte, kad norite „užimti A.Litvinenkos vietą ir papasakoti, kaip KGB dirbo Sovietų Sąjungoje ir kaip Federalinė saugumo tarnyba (rusiškai – FSB. – Red.), KGB įpėdinė, dirba šiandien“. Ar dar liko tas noras? 

– Taip, po A.Litvinenkos žūties pats kreipiausi į jo bendraautorį J.Felštinskį, kurį labai gerbiu, ir pasiūliau jam medžiagos, kurios turėjau. Dalis tos medžiagos pateko į knygą „Korporacija: Rusija ir KGB prezidento Putino laikais“. Bet tuo metu mano mama ir sesuo buvo gyvos, gyveno Maskvoje ir nenorėjau, kad būtų minima mano pavardė.

Vėliau mes su J.Felštinskiu ir didmeistriu V.Korčnojumi parengėme knygą  „KGB žaidžia šachmatais“ ir ten nurodyta mano pavardė.

Per šachmatų turnyrus aš iššifruodavau visas šifruotes, siunčiamas iš rezidentūros, ir žinojau visą užkulisių kovą. Ir knygos pavadinimą sugalvojau, nes, užuot dirbę rimtą darbą, mes išties žaidėme šachmatais. Pavyzdžiui, buvo stebimas šachmatininkas Borisas Gulko, kurio neišleido į Izraelį.

Išorinis stebėjimas būna dviejų tipų. Užsienio ambasadų bendradarbius sekė kadriniai žvalgybininkai, gana kvalifikuoti žmonės.

Mūsų Penktoji valdyba daugiausia sekė paprastus žmones ir dažnai dirbo neprofesionaliai. Žmogus, kurį jie pradėdavo sekti, greitai tai pastebėdavo ir pradėdavo, kaip sakydavo sekliai, „vaikščioti atbula galva“.  Štai taip sekė vargšą B.Gulko ir per savo kvailumą padarė jį disidentu.

Savo padalinyje tiesiai sakydavau, kad B.Gulko dar gyvam reikia pastatyti  auksinį paminklą. Juk sekimo brigados dienos darbas kainavo 5000 rublių tuometėmis kainomis, o tai automobilio „Žiguli“ kaina. Tik viena diena! O paskui jį sekliai vaikščiojo nuolatos.

O tam, kad užtikrintų  pokalbių kontrolę, jam skyrė butą, bet jis to, žinoma, neįtarė. Namas buvo naujas, netelefonizuotas, dar reikėjo nutiesti kabelį. Todėl kaimyniniame name įrengė konspiracinį butą, nuo namo, kuriame gyveno B.Gulko, stogo permetė  ant kito pastato vadinamąją „vozdušką“ ir ten visą parą dirbo moterys, 12-ojo skyriaus, kuris buvo atsakingas už pokalbių pasiklausymus, bendradarbės – jos fiksavo viską, kas vyksta jo kambaryje. Žodžiu, didžiulės lėšos švaistytos niekams. Todėl ir pavadinau knygą „KGB žaidžia šachmatais“.

– Jūsų naujoji knyga pavadinta „Niekšų sąmokslas“. Kas tie niekšai?

– Tai jau trečias rankraščio variantas, bet pavadinimas nuo pat pradžių buvo toks. 1967 metais Jurijus Andropovas buvo paskirtas Valstybės saugumo komiteto pirmininku. Jis iš karto pasitelkė į slaptus  bendradarbius generolą majorą Jevgenijų Pitovranovą, savaip talentingą žmogų, ir ėmė su juo tartis. 

J.Andropovas susitikdavo su  J.Pitovranovu tik  konspiraciniuose butuose ir klausydavosi jo patarimų. J.Pitovranovas turėjo du artimiausius mokinius – Filipą Bobkovą ir Borisą Ivanovą. J.Pitovranovas išaugino B.Ivanovą iki Pirmosios vyriausiosios valdybos viršininko pirmojo pavaduotojo. Manau, kad J.Pitovranovo dėka F.Bobkovas tapo KGB Penktosios valdybos viršininku.  

J.Pitovranovo patarimu buvo sukurta „Firma“ – taip jis pats ją vadino. Pirmosios vyriausiosios valdybos (užsienio žvalgybos) sistemoje buvo valdyba C, nelegali žvalgyba, joje buvo skyrius B, po jo bendradarbio Lialino išdavystės pervadintas 8-uoju skyriumi.

8-ajame skyriuje buvo sukurta struktūra, vykdžiusi veiklą, kurios nekontroliavo Pirmosios vyriausiosios valdybos vadovybė ir apskritai komitetas. Visa dokumentacija ėjo tiesiai J.Andropovui; niekas, išskyrus J.Andropovą, to nematė. J.Pitovranovas daugiausia rinko kompromituojančią medžiagą apie Leonidą Brežnevą, jo šeimos narius ir artimiausią aplinką, kad parodytų J.Andropovui, jog šalyje nėra šeimininko.

Nikitos Chruščiovo laikais CK, bijodamas, kad nepasikartotų represijos prieš  partinį ir tarybinį aparatą, priėmė nutarimą, pagal kurį valstybės saugumo organams buvo draudžiama kaupti medžiagą apie partinės ir tarybinės nomenklatūros atstovus.

Tačiau čekistams atsibodo partinė įtaka. Vadinamoji J.Pitovranovo „Firma“ kaupė medžiaga ne apie paprastus partinės ir tarybinės nomenklatūros atstovus, o apie generalinį sekretorių ir jo artimiausią aplinką, įskaitant sūnų. 

Jurijus Brežnevas, užsienio prekybos ministro pirmasis pavaduotojas, iš įvairių firmų atstovų gaudavo brangių dovanų pasirašydamas sutartis, kurios darė šaliai tam tikrą ekonominę žalą, ir iš to turtėjo.

Tačiau šalia J.Andropovo buvo du L.Brežnevo prievaizdai – Ciniovas ir Cvigunas. Kartą J.Pitovranovo grupės dokumentai, adresuoti J.Andropovui, atsitiktinai pateko į rankas Ciniovui. Jis įsakė juos tuoj pat sunaikinti. Tačiau ta medžiaga, nepaisant Ciniovo nurodymo, nebuvo sunaikinta.

– Vadinasi, jau tuo metu atsirado ir slapta buvo stumiama idėja laipsniškai nustumti nuo valdžios partinius valdininkus ir pakeisti juos žmonėmis iš KGB? Ir šį „niekšų sąmokslą“ galiausiai vainikavo V.Putino atėjimas į valdžią?

– Visiškai teisingai. J.Pitovranovas, B.Ivanovas, F.Bobkovas būtent taip ir veikė.  F.Bobkovo nurodymu į CK buvo įtaisyti bendradarbiai, kurie rūpinosi partijos valiutinių lėšų pervedimu į užsienį, išskirstydavo tuos pinigus taip, kad jie nebūtų siejami su Komunistų partija, bet ir toliau tarnautų jos interesams. Lėšas akumuliavo ta grupė.

B.Ivanovas, buvęs žvalgybininkas, operavo milijardais dolerių. Kur ėjo tos lėšos? Apie tai pasakoju savo knygoje. Dalis – Rusijos ir Amerikos universitetui, kuriam vadovavo Aleksejus Poberiozkinas. Ten pat dirbo Dmitrijus Rogozinas, dabartinis „Roskosmos“ vadovas. Jie buvo išeiviai iš Tarptautinių jaunimo organizacijų komiteto, abu – KGB agentai.

Iš pradžių visiškai ne V.Putiną jie buvo numatę kaip prezidentą, jis iššoko kaip kipšas iš tabokinės. Maskvos čekistams V.Putinas buvo pašalietis, kuris juos nustūmė.  Bet aš rašau savo knygoje, kad putinizmas nedings, jis liks. 

Mano epigrafas – Edgaro Morino (tarptautiniu mastu pripažintas prancūzų filosofas ir sociologas už mokslinį indėlį tokiose srityse kaip žiniasklaidos studijos, politika, sociologija, vizualinė antropologija, ekologija, švietimas ir biologinės sistemos. – Red.) žodžiai: „Stalinas nemirė, jis ištirpo ateityje.“

Iš esmės visa V.Putino politika – tai Stalino politikos tęsinys: armijos ir laivyno stiprinimas, bandymas dominuoti pasaulyje. Maža to, V.Putinas lygiuojasi į Staliną. Visai neseniai, kai jo paklausė apie galimybę grąžinti Japonijai dalį Kurilų salų, jis pareiškė: „Tėtušis viską pasiėmė, ir reikalas baigtas.“ Tai apie Staliną. Taigi jis lygus su juo!

– Jūs laikote J.Pitovranovą pirmtaku, savotišku čekistų valdžios užgrobimo ideologu?

– Jūs visiškai teisingai apibūdinote. Ideologas ir pirmtakas, būtent taip.

– Jeigu palygintume tą KGB, kuriame jūs dirbote, ir FSB, kas bendra ir kas dabar kitaip?

– Sovietų Sąjungos laikais šios organizacijos bendradarbiams svarbiausia buvo karjera. Žvalgybininkams – galimybė išvykti į užsienį. Tuo ir gyveno.

O dabar jie valdo šalį, begėdiškai ją grobia, užtikrina stogą verslams. Tai esminis skirtumas.

Ankstesnis komitetas buvo pavaldus  SSKP CK. Kokiu laipsniu – kitas klausimas, bet vis dėlto. O šito niekas nekontroliuoja. 

– Dar vienas skirtumas nuo L.Brežnevo laikų – specialiųjų operacijų užsienyje, tarp jų – žmogžudysčių, mastas.  Panašu, kad buvo pasikėsinta ne tik į A.Litvinenką ir Skripalius, dar daug atvejų, kurių nė neįtariame.

– Pastaraisiais metais gana plačiai reiškiasi Vyriausioji žvalgybos valdyba (rusiškai – GRU. – Red.). Anksčiau to nebuvo. Manau, kad pirmiausia tai Sergejaus Šoigu siekis pozicionuotis kaip galimam įpėdiniui. Jis gana populiarus Rusijos visuomenėje. 

GRU daugelyje šalių reiškiasi būtent tokiomis akcijomis – žiauriomis, visiškai neteisėtomis. O struktūrai vadovauja S.Šoigu.

– O štai dėl specialiųjų tarnybų dalyvavimo sporto renginiuose niekas nepakito. Savo knygoje jūs pasakojate apie KGB karininką Borisą Pakiną, kuris buvo akredituotas kaip dopingo inspektorius Maskvos olimpinėse žaidynėse ir teigiamus testus keitė į šlapimo pavyzdžius, paimtus iš sportininkų iki žaidynių.

FSB daro tą patį, tik dabar viskas paaiškėjo per Grigorijų Rodčenkovą ir kitus informatorius.

– Taip, visiškai teisingai, per tas varžybas bendradarbis infiltravosi į antidopingo komisiją, viskas buvo daroma pagal tą pačią schemą.

– Įdomu, kad daugelis jūsų knygos herojų susiję su Vladimiro Gusinskio grupe „Most“. Jūs rašote, kad V.Gusinskis buvo KGB agentas, pseudonimu Denisas, o vėliau įdarbino KGB bendradarbius. F.Bobkovas buvo jo Analitinės valdybos vadovas. Bet vėliau TV kanalas NTV ėmė konfliktuoti su V.Putinu ir V.Putinas pasmaugė V.Gusinskio verslą.

– Būtent todėl, kad, kaip jau sakiau, V.Putinas buvo pašalietis. Plačiai paplitusi nuomonė, kad F.Bobkovas gavo pas V.Gusinskį kažkokias pareigas. Ne, tą struktūrą F.Bobkovas susikūrė – tai buvo mini KGB. Pagal tą pačią analogiją vėliau Aleksandras Koržakovas sukūrė Prezidento apsaugos valdybą, taip pat mini KGB.

– Grupė „Most“ buvo mini KGB?

– Taip. Būtent todėl F.Bobkovas pasitelkė daugelį Penktosios valdybos bendradarbių.  Jie dirbo rimtą analitinį darbą, rinko to laikotarpio politikos veikėjus kompromituojančią medžiaga. F.Bobkovo iniciatyva V.Gusinskis ir ėmė konfrontuoti su V.Putinu, dėl to prarado verslą ir turėjo bėgti iš šalies.

– Taigi dvi KGB grupuotės konfliktavo dėl įtakos sferų?

– Visiškai teisingai. Vėl pakartosiu, kad V.Putinas iškilo kaip netikėta figūra, visiškai ne jis planuotas į šias pareigas, jis per atsitiktinumą ten atsidūrė. Jie dėjo viltis į Jurijų Lužkovą.

– Štai jau 20 metų šalį valdo prezidentas-čekistas. Neseniai jūs sakėte, kad laukiate šalies subyrėjimo ir esate įsitikinęs, kad nieko gera iš šitos valdžios nebus.

– Nebus. Aš, kaip ir daugelis, pertvarkos laikotarpiu turėjau vilčių, bet 1993 metais supratau, kad niekas nepasikeis. Aš tuomet savo draugams ir artimiesiems sakiau, kad į valdžią ateis Komitetas, ir į mane žiūrėjo kaip į pamišėlį.

1993 metais pasakiau, kad šioje šalyje nenoriu gyventi. Valdžioje bus mano kolegos ir aš nenoriu, kad mano šeima gyventų tokio režimo sąlygomis. Ir aš išvažiavau. 

– O kaip jūs supratote, kad KGB ateis į valdžią?

– Iš dalies intuityviai, bet juk intuicija – patyrimo sesuo. Aš turėjau savo verslą, Majakovskio aikštėje buvo biuras, pas mane užeidavo buvę kolegos ir pro sukąstus dantis kalbėjo apie tai, kas vyksta. Nekentė Boriso Jelcino, visų jo reformų.

O aš palaikiau B.Jelciną, nes jeigu ne B.Jelcinas 1991-aisiais, šalis vėl būtų tapusi ta pačia senąja Sovietų Sąjunga. Mačiau tą negatyvumą, mačiau, kaip mano buvę kolegos infiltruojami į įvairias struktūras, ir buvo visiškai akivaizdu, kad valdžia atsidurs jų rankose. Neturėjau jokių abejonių.

Parengė Milda Augulytė

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.