– Esate parašiusi populiarią knygą apie sovietmečio Vilnių „Deja vu. Vilnius 1974 – 1990”, kurioje ne tik aprašėte savo įspūdžius apie anuometinį miestą, bet ir kalbinote paskutinįjį sovietmečio Vilniaus vadovą Algirdą Vileikį. Dabar – vėl knyga apie sovietmetį. Kuo jums artima ši tema?
– Sovietmetis – jau istorija. Ir kol yra žmonių, jį prisimenančių, vertinga rašyti apie tai, kaip tada gyvenome.
Niekas nežino, ar kada nors neatsiras norinčiųjų pagražinti sovietinę realybę. Man patinka paprastas principas – rašyk apie tai, ką gerai išmanai, ką patyrei savo kailiu, kas sukėlė emocijų ir kas pačiam atrodo įdomu, tuomet ir skaitytojui bus įdomu. Be to, rašydama apie sovietmetį, telkiuosi humorą, antraip, viskas būtų per daug dramatiška.
– Ar jūs pati lankydavotės estradiniuose koncertuose? Kokius dainininkus, dainas ir ansamblius mėgote?
– Į pirmuosius koncertus mane dar mergaitę nusivedė tėvai, jaunystėje pradėjau lankytis savo iniciatyva. Būdama dešimtmetė žavėjausi ansamblio „Nerija“ soliste Laima Žemaityte, patikdavo daina, apie tai, kaip pajacas snieguolę myli, ir, žinoma, net kvapą užgniaužiantys dainininkės auksinės spalvos batai su platforma. Atrodė labai gražūs ryškiaspalviai krimplino kostiumai, kuriais puošėsi ir žmonės scenoje, ir salėje.
Vėliau, jau paauglė, daugybę kartų šokau, „Nerijos“ solistui Vitalijui Pauliukui dainuojant apie basas raganaites, o dar vėliau – užburiantis „lėtas“ skambant Antano Čapo atliekamai: „Vasara jau nubarstė/pievų gėlėm tavo plaukus...“.
Apsilankiusi ansamblio „Estradinės melodijos“ koncerte, negalėdavau atitraukti akių nuo gražuolio dainininko Jurgio Žukausko ir po kaklu spindinčios jo „broškės“ – tai būdavo taip neįprasta sovietmečiu. Ansamblio solistė Nijolė Ščiukaitė dainavo dainą „Senelis“, kurios klausydamasi ir dabar dar apsiverkiu, nes seniai nebeturiu mylimo senelio: „Seneli, mano mielas, geras seneli/Buvau tokia laiminga pasakoj tavo“.
Jaunystėje muzikinis skonis pasikeitė, mečiausi prie roko. Mano favoritais tapo ilgaplaukio Miko Suraučiaus vadovaujamas ansamblis „Plius minus“ su gražuole soliste Irena Ašakaite.
Su šiuo ansambliu mane jungia ypatingos emocijos ir patirtys. Kai maždaug apie 1980-uosius išdrįsau trumpa žinute laikraštyje apginti jaunimą, kuris koncerte spontaniškai nusivilko megztinius ir ėmė jais mojuoti į dainos taktą, mokykloje nebuvo mokytojo, kuris pamokos nepradėtų nuo mano tardymo – kodėl užstojau chuliganus, kokios mano moralinės vertybės ar jos atitinka komunizmą kuriančios visuomenės vertybes. Sovietmečiu koncerto metu mojuoti megztiniais ir atsistojus siūbuoti į taktą buvo nusikaltimas, chuliganizmas.
– Kas jus labiausiai nustebino renkant medžiagą šiai knygai? Galbūt pati daug ko nežinojote, ką papasakojo pašnekovai?
– Rašydama knygą kalbinau devyniolika žmonių – dainininkų, muzikantų, kompozitorių, jų artimųjų. Nors pati augau sovietmečiu, bet tikrai nežinojau, kad kai kurios estrados dainininkės blakstienas dažydavosi batų tepalu, nes tušo nebuvo pirkti.
Pribloškė faktas, jog kažkam iš sovietinės valdžios nomenklatūros pasivaideno ir imta įtarti esą V.Kernagio atliekamos dainos žodžiais „suplėšysim į gabalus tuos kolorado vabalus“ kviečiama susidoroti su valdžia.
Prajuokino išradingumas, kai muzikantai vyrai paneles į viešbutį įsinešdavo kontraboso dėkle, nes sovietmečiu viename kambaryje galėdavo gyventi tik oficialiai susituokę vyras ir žmona, tai turėjo liudyti dokumentai.
Žinojau, kad populiarūs dainininkai gaudavo daugiau algos ir turėjo daugiau galimybių aplinkiniais keliais įsigyti deficitinių prekių iš Vakarų negu eiliniai piliečiai, bet tikrai negalvojau, kad kai kurie, koncertuodami restoranuose, uždirbdavo tiek rublių, kad kraudavo juos į dėžes nuo batų.
– Kokiu principu rinkotės pašnekovus knygai? Kuriuos išskirtumėte ir kuo jie buvo įdomūs?
– Rinkausi išimtinai tuos estrados muzikos pasaulio žmones, kuriuos mėgau, kurių koncertuose lankiausi, kurių dainų klausiausi, nes norėjau papasakoti ir savo, žiūrovės įspūdį, patirtas emocijas ir tai, ką jie man suteikė. Juk estrada mus taip pat formavo. Kiekvienas susitikimas su tais, kurie tada man dovanojo šventę, buvo ypatingai džiugus, dauguma jų gerai jaučiasi, gražiai gyvena, dar vis muzikuoja.
Ypatingai laiminga, kad galėjau susitikti su per aštuoniasdešimt perkopusia kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio žmona. B.Gorbulskis buvo vaikščiojanti tų laikų legenda – ne tik dėl talento, bet dėl išskirtinio intelektualaus humoro jausmo.
Istorija, kaip B.Gorbulskis piršosi savo žmonai mašinoje su užrašu „Chleb“ („Duona“) verta ne tik knygos, bet ir puikiai tiktų kokio filmo mizanscenai. Kalbantis su jais buvo ir graudu, ir linksma, ir labai gera. Tikiuosi, kad ir skaitytojai skaitydami knygą patirs visą jausmų gamą.
– Gal žadate tęsti knygų apie sovietmetį seriją?
– Idėjų ir norų turiu, nes matau prasmę. 2012 m. pasirodžiusi mano knyga apie sovietmečio Vilnių, knygynuose buvo išpirkta per vieną dieną! Iki šiol sulaukiu atsiliepimų apie ją, žinau, kad ji pasitarnavo rašant doktorantui mokslinį darbą apie sovietmetį, ją naudojasi daugybė Vilniaus gidų, televizijos laidų vedėjų. Esu įsitikinusi – kuo daugiau laiko praeina nuo sovietmečio, tuo ši tema darosi labiau įdomi. Vieniems smalsu prisiminti, o kitiems sužinoti – kaip gi iš tiesų tame sovietmetyje buvo.
Apie autorę
Inga Liutkevičienė yra 21 knygos autorė, bendraautorė ir sudarytoja. 5 knygų autorė, žinomiausios – „Déj? vu. Vilnius 1974–1990“, „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“.
7 knygų bendraautorė, žinomiausios – „99 %“ (kartu su profesoriumi Vladu Algirdu Bumeliu, 2010), „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų. Filomenos Taunytės mokinio patarimai“ (kartu su Samueliu Tacu, 2014).
9 knygų sudarytoja, žinomiausios – Galina Dauguvietytė: „Perpetuum mobile“, 2002, „Post scriptum“, 2006, „Dialogai su savimi“, 2010, „Alma“ (apie Prezidento Valdo Adamkaus žmoną, 2007).
