„Taryba nubalsavo. Buvo prieštaraujančių, kad gatvė per trumpa, per maža, bet tarybos dauguma priėmė tokį sprendimą. Tai – kunigų seminarijos įkūrėjas, signataras, tai pirmas toks jo įamžinimas Telšiuose“, – BNS sakė vicemeras Kazys Lečkauskas.
Akmenimis grįsta gatvė – Justino Staugaičio takas – yra šalia Telšių Šv. Antano Paduviečio katedros, vyskupo Vincento Borisevičiaus vyskupijos ir jos kurijos.
Pasak Telšių dvasininkų, norėta J.Staugaičio atminimą įprasminti kiek kitaip, tačiau džiaugiamasi ir tokiu sprendimu.
„Asmenybė neeilinė ir norėjome, kad būtų didesnė gatvė, bet bus tik takas. Viskas tvarkoj, mes džiaugiamės tuo. Anksčiau buvo ant vyskupijos kurijos pakabinta atminimo lenta, kuri kabo iki šiol“, – BNS teigė Telšių vyskupijos kurijos kancleris Haroldas Šneideraitis.
Jis pridūrė, kad J. Staugaitis – viena iškiliausių Telšių asmenybių, kuri daug davė miestui ne tik dvasine prasme.
„Buvo mintis, kad kažkaip reikėtų įprasminti atminimą, nes jis daug davė Telšiams ne tik iš bažnytinės pusės, jis pastatė vyskupų rūmus, kurie ir dabar akį traukia. Tikrai daug nuopelnų, bent jau turėsime tą taką ir jo vardas skambės viešumoje“, – sakė Telšių vyskupijos atstovas.
J. Staugaitis gimė 1866 metais Šakių rajone esančiame Tupikų kaime, vėliau baigė Seinų kunigų seminariją, dirbo vikaru Alytuje, Balbieriškyje, Marijampolėje, taip pat Lenkijoje.
Vėliau jis rūpinosi lietuviškų pradinių mokyklų ir bibliotekų steigimu, labdara, neturtingųjų šalpa, socialiniais reikalais, buvo įvairių leidinių bendradarbis, parašė keletą veikalų.
1917 metų rugsėjį Vilniuje J. Staugaitis organizavo Lietuvių konferenciją, joje išrinktas vicepirmininku į Lietuvos Tarybą, o 1918 metų vasario 16 dieną buvo vienas iš signatarų, pasirašiusiųjų Lietuvos nepriklausomybės aktą.
Tarpukariu jis dirbo Seime, buvo Seimo pirmininku, prisidėjo prie Lietuvos tarptautinio pripažinimo, vėliau jis tapo vyskupu, o 1927 metais įkūrė Telšių kunigų seminariją.
J. Staugaitis mirė 1943 metais, jo palaikai ilsisi Telšių katedroje.
