Šimtmetis! Kurti pirmąją lietuvių operą kvietė ir Kiprą Petrauską, bet iš pradžių jis atsisakė Lietuva švenčia profesionaliosios operos 100-metį

„Daug yra tautos gyvenime svarbių etapų, prie kurių tauta prieina tik per šimtus metų. Vienas tų istorinių etapų lietuvių tautai bus ši diena. Šiandien sulaukėm tos laimingos ir iškilmingos dienos, kada nepriklausomoje Lietuvoje galime atidaryti pirmąją Lietuvių operą“ – taip 1920 m. gruodžio 31 d. prieš pakylant Kauno miesto teatro scenos uždangai į publiką kreipėsi teisininkas, vienas žymiausių to meto nepriklausomos Lietuvos politikų ir kultūros veikėjų Stasys Šilingas.

Lietuvių operos teatro istoriją pradėjo TRAVIATA. <br>LMTKM archyvo nuotr. 
Lietuvių operos teatro istoriją pradėjo TRAVIATA. <br>LMTKM archyvo nuotr. 
Operos taryba 1920 m.: Juozas Žilevičius, Juozas Tallat-Kelpša, Stasys Šilingas ir Kipras Petrauskas.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Operos taryba 1920 m.: Juozas Žilevičius, Juozas Tallat-Kelpša, Stasys Šilingas ir Kipras Petrauskas.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Pirmasis TRAVIATOS spektaklis.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Valstybės teatro pastatas po rekonstrukcijos 1922-1923 m.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Valstybės teatro pastatas po rekonstrukcijos 1922-1923 m.<br>LMTKM archyvo nuotr. 
Daugiau nuotraukų (8)

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Dec 31, 2020, 9:36 AM, atnaujinta Dec 31, 2020, 10:14 AM

Po jo žodžių išdidžiai pakilus uždangai „kaip perkūno griausmas suskamba iš visų solistų lūpų, chorui ir orkestrui pritariant „Lietuva, Tėvyne mūsų“ , ir tik tuomet, pasak kompozitoriaus Juozo Žilevičiaus, jau pasigirsta ir uvertiūros garsai.

Taip gruodžio 31 d., lygiai prieš 100 metų, Kaune įvyko tai, kas nuo pirmosios minutės ir pirmo garso ilgam prikaustė publikos dėmesį, įelektrino protus ir kūrybines galias, įtraukė žanro gerbėjus ir oponentus į amžinas vertybines diskusijas, išaukštino operos meno atlikėjo profesiją Lietuvoje ir nepaliovė kelti visuotinį susidomėjimą.

Oficialios aplinkybės

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus Nepriklausomybės aktą, sostinėje Vilniuje pradėjo kurtis šalies kultūros ir švietimo institucijos.

Deja, 1919 m. profesinių meno institucijų kūrimo pastangas nutraukė lenkų okupacija ir jos buvo priverstos telktis Kaune – Laikinojoje sostinėje. Kaip ir kiekvienai moderniai, aukštos kultūros europietiškai valstybei, Lietuvai garbės reikalu tapo profesionalaus teatro įkūrimas.

1920 m. buvo įsteigta Lietuvių meno kūrėjų draugija, kuri ilgainiui išsisklaidė į siauresnio profilio sekcijas – literatūros, muzikos, dramos, plastikos. Muzikos sekcijai priklausė kompozitoriai Juozas Naujalis, Juozas Tallat-Kelpša, Juozas Žilevičius ir chorų dirigentas Julius Štarka. Vėliau prisijungė chorvedys Viktoras Žadeika, dainininkės Vladislava Grigaitienė, Adelė Galaunienė ir Morta Grikštaitė-Vaičkienė, kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, dainininkas Petras Oleka, smuikininkas Mykolas Leškevičius. Svarbiausiu sekcijos veiklos tikslu tapo – operos įsteigimas.

Kolektyvinės menininkų veiklos rezultatas

Besidomintys operos gimimu Kaune ar pačios institucijos įkūrimu, tikrai yra susidūrę su nuomone, kad svarbiausią vaidmenį šioje istorijoje suvaidino garsus Lietuvos solistas Kipras Petrauskas, dažnai ir „operos tėvu“ vadinamas. Sakoma, kad jis ne tik subūrė menininkus operos steigimo tikslui, bet ir atėjus lemiamam laikui pats ją režisavo, statė baleto numerius pirmąjam spektakliui.

Vis dėlto Operos įsteigimo idėjos realizavimas buvo kolektyvinės menininkų veiklos rezultatas. Pasak muzikologo, profesoriaus Jono Bruverio, „1920 m. rugpjūčio 29 d. iš Rusijos į Lietuvą grįžęs K. Petrauskas į operos organizavimo darbą įsitraukė ne iš karto. Mintis iš lietuvių muzikų suburti operos trupę kilo Aleksandrui Kačanauskui dar 1917 m. Sankt Peterburge, kur tuo metu gyveno, mokėsi ar dirbo visas pulkas balsingų lietuvių – Vladislava Grigaitienė, Morta Grikštaitė-Vaičkienė, Kipras Petrauskas, Aleksandras Kutkauskas (Kutkus) ir kt.“

Pirmuoju kūriniu Kauno scenai numatęs A. Ponchielli operą „Lietuviai“, A. Kačanauskas įsigijo jos klavyrą ir atidavė libretą versti kun. Jurgiui Narijauskui – nuo pirmųjų operos steigimo idėjos gimimo dienų buvo nuspręsta operas atlikti lietuvių kalba. 1920 m. atvykęs į Kauną, jis rado visas galimybes steigti operos teatrą. A. Kačanausko sumanymui pritarė Juozas Naujalis. Jis pasiūlė veikti Lietuvių meno kūrėjų draugijos vardu taip tikintis gauti valdžios paramą.

Įvertinus visas aplinkybes vis dėlto pirmiausia sumanyta statyti A. Rubinšteino operą „Demonas“ arba P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“. Rugsėjo viduryje A. Kačanauskas susitiko su Kipru Petrausku ir pakvietė jį prisidėti prie operos teatro kūrimo. K. Petrauskas griežtai atsisakė, kol jo nekviečia valdžia, kuri pirma turėtų užtikrinti operos reikalams reikalingas lėšas.

Juozo Žilevičiaus duomenimis, broliai Kipras ir Mikas Petrauskai bei dainininkas Antanas Sodeika ketino Vilniuje steigti operetės teatrą, todėl ir atsakę į kvietimą neigiamai. Tada operos teatro organizatoriai nutarė dirbti be K. Petrausko. Vienok netrukus, lenkams okupavus Vilnių, K. Petrauskas, kartu su kompozitoriumi ir dirigentu Juozu Tallat-Kelpša atvyko į Kauną ir prisidėjo prie operos teatro steigimo. Jiems pasiūlius, bendru sutarimu buvo nuspręsta pirmajam operos pastatymui Kaune pasirinkti G. Verdi operą „Traviata“.

1920 m. spalio mėnesį Lietuvių meno kūrėjų draugijos valdyba švietimo ministrui įteikė Operos vaidyklos steigimo raštą. Jame buvo nurodyta trupės sudėtis, repertuaras, veiklos planas, bei išlaidų sąmata. Steigimo darbą ėmėsi vykdyti Operos taryba, kuriai pirmininkavo Stasys Šilingas, jos nariais buvo K. Petrauskas, J. Tallat-Kelpša ir J. Žilevičius. Spaudoje buvo pranešta, kad „Lietuvos Operos įkūrimo darbas sėkmingai vyksta nuo lapkričio mėnesio. Atidarymo tikimasi prieš Naujus Metus. Operos vaidykla įsikūrė senajame 1892 m. statytame Miesto teare. Pirmajai Operos vaidyklos premjerai pasirinkta G. Verdi opera „Traviata“.

Svarbiausieji – scenos herojai

Prisimenant pirmosios „Traviatos“ gimimo istoriją Kaune, labai dažnai susiduriame su dar viena nuomone, esą pirmasis pastatymas buvęs itin vargingas, „visapusiškai biednas“, nepatyrę atlikėjai, skurdus scenovaizdis. Tam požiūriui išties yra priežasčių – tai ir dainininkų scenoje dėvėti nuosavi kostiumai, ir istorija apie kas kartą į spektaklį nešamą A. Galaunienės patalynę, iš turimo teatro sandėlyje rekvizito surinktas dekoracijas. Tačiau kalbant apie pirmojo spektaklio atlikėjus nesinori su tuo sutikti, priešingai, norisi priminti ne tik jų pavardes, bet ir jų profesinį pasirengimą, bei tolesnius nuopelnus operos menui Lietuvoje.

Režisuoti „Traviatą“ ėmėsi Konstantinas Glinskis, vienas lietuvių profesinio teatro kūrėjų, Dramos vaidyklos, o vėliau Valstybės teatro aktorius ir režisierius. Režisuoti operą jis ėmėsi jau būdamas patyręs teatro administravimo ir režisūros srityse. 1910 m. jis baigė Literatūros ir meno draugijos teatro mokyklą Sankt Peterburge, šešerius metus buvo šio teatro aktorius.

Grįžęs į Lietuvą 1919 m. Vilniuje subūrė Vilniaus lietuvių teatro studiją,1920 m. Kaune įsikūrė vaidilų bendrovę „Anga“, apjungusią Juozo Vaičkaus ir Konstantino Glinskio aktorių trupes. 1921 m. K. Glinskis buvo paskirtas Dramos ir Operos vaidyklų administratoriumi. 1924–1934 m. dirbo pedagoginį darbą Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Tarpe jo mokinių yra vienas garsiausias Lietuvos režisierių – Juozas Miltinis. Sceninio darbo 30-mečio proga, 1937 m. K. Glinskis įsteigė savo vardo stipendijų fondą, skirtą paskatinti gabius žmones studijuoti scenos meną ir tam tikslui paaukojo didelę pinigų sumą, deja, jam mirus ji taip ir liko nepanaudota.

Pirmojo operos spektaklio chorui vadovavo Julius Štarka – Varšuvos muzikos instituto absolventas, „Dainos“ draugijos Kaune, lietuvių d-jos Tbilisyje chorų vadovas, vienas iš Lietuvos dainų švenčių pradininkų. Chormeisterio darbą teatre beveik vienintelis jis dirbo iki 1944 m., kuomet emigravo iš Lietuvos.

Prie dirigento pulto stojo 31-erių Juozas Tallat-Kelpša – Peterburgo konservatorijos auklėtinis, A. Liadovo, M. Šteinbergo ir J. Vytuolio kompozicijos teorijos klasių studentas. 1919–1920 m. jis gilino teorines žinias pas prof. G. Šumaną Berlyno valstybinėje meno akademijoje. 1920 m. apsigyveno Kaune. Vadovavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekcijai tais pačiais metais buvo paskirtas ir suvalstybintos Juozo Naujalio muzikos mokyklos direktoriumi. 1920–1944 m. buvo Valstybės operos vyriausias dirigentas. 1925 m. vasarą išvyko į Čekiją ir Austriją pasitobulinti operinio dirigavimo srityje. 1926 m. išrinktas į Lietuvos švietimo ministerijos Meno tarybą. Nuo 1933 m. Lietuvos filharmonijos draugijos Meno tarybos narys. 1933–1944 m. vadovavo Kauno konservatorijos operos klasei ir simfoniniam orkestrui. 1935 m. buvo pasiųstas į Belgiją išbandyti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokštui pagamintus varpus ir parsiųsdinti juos į Lietuvą. Sovietmečiu dirbo Kauno konservatorijos direktoriumi, LSSR valstybinio operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu.

Premjerai vaidmenis rengė net 15 dainininkų. Istoriniame pirmąjame „Traviatos“ spektaklyje dainavo aštuoni.

Pirmoji lietuviškoji Violeta – Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė, žinomos Nezabitauskių-Zabyčių giminės kultūrinės veiklos tęsėja. 1918 m. baigusi Maskvos filharmonijos draugijos muzikos ir dramos mokyklą, tobulinosi Paryžiuje pas F. Litvinne. 1919 m. ji ištekėjo už dailininko ir dailėtyrininko Pauliaus Galaunės, vėliau ilgamečio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus. 1920 rengė koncertus Vilniuje, Kaune. Nuo 1920 iki 1947 m. buvo operos solistė. Vėliau 1947–1950 dėstė Kauno konservatorijoje ir J. Gruodžio muzikos mokykloje.

Alfredą, žinoma dainavo 35-erių Kipras Petrauskas – patyręs artistas, profesionalus dainininkas. 1911 m. baigęs studijas Sankt Peterburgo konservatorijoje (baigė S. Gabelio dainavimo klasę), tais pačiais metais debiutavęs Maskvos Didžiajame teatre (Romeo Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“). Per devynerius darbo Sankt Peterburgo Marijos teatre metus sukūręs visą eilę reikšmingų partijų – Hercogas, Alfredas (G. Verdi „Rigoletas“, „Traviata“), Rudolfas, Pinkertonas (G. Puccini „Bohema“, „Madam Baterflai“) ir kt. Dainavęs su tokiais garsiais solistais kaip Fiodoras Šaliapinas, Dmitrijus Smirnovas, Leonidas Sobinovas ir kt. Vėliau ne kartą su senais scenos partneriais, o ypač Fiodoru Šaliapinu dainavęs žymiausiose pasaulio scenose, bet nuo pirmojo operos spektaklio Kaune neapleidęs lietuviškojo operos teatro. Tarybiniais metais be solisto pareigų Operos teatre dėstė Lietuvos konservatorijoje. Jis išugdė eilę žymiausių Lietuvos dainininkų. Jo mokiniai – Valentinas Adamkevičius, Leonidas Muraška, Virgilijus Noreika, Elena Saulevičiūtė ir kt.

Premjeroje Florą dainavo jaunutė solistė, aštuoniolikmetė Veronika Podėnaitė. Vėliau, po sėkmingų debiutų ir kituose Operos vaidyklos spektakliuose 1923 m. ji išvyko mokytis į Romą, gavusi Lietuvos valstybinę stipendiją studijavo Šv. Cecilijos konservatorijoje (P. di Pietro ir E. Ghibaudo klasėse). Nuo 1926-ųjų dainavo kelių italų trupių spektakliuose. Teatro dell'Unione di Viterbo sukūrė Aidos vaidmenį (G. Verdi „Aida“).

1929–1931m. dainavo Romos Karališkojoje operoje (tuo metu buvo pasivadinusi Vera Gaila – italų patogumui sutrumpino savo vardą ir motinos Gailiūtės pavardę). 1931–1932 m. dainavo La Scala teatre Milane (pirmoji lietuvė šioje scenoje; nuo tada afišose buvo V. Podėnaitės tikrasis vardas ir pavardė). 1932 m. grįžo dainuoti į Valstybės teatrą Kaune, čia sukūrė Aidos, Žoržetės ir Toskos (G. Puccini „Skraistė“, „Toska“) vaidmenis. Deja, jos sėkmingą kelią į lietuvių ir pasaulio scenas nutraukė netikėta mirtis.

Reto grožio mecosoprano savininkė Jadvyga Vencevičaitė atliko Anninos vaidmenį. Nepaprastai muzikali, greitai parengdavusi vaidmenis, solistė dainavo beveik visus Valstybės teatre statytų spektaklių mecosoprano vaidmenis. Deja, 1949 m. kartu su vyru dainininku Aleksandru Kutkumi pasitraukė į Vakarus.

Pirmasis lietuviškasis Žermonas – Antanas Sodeika. Iki 1920m. jis gyveno ir muzikos mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1920 m. sugrįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir aktyviai įsijungė į muzikinį gyvenimą, dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje. Kaip dainininkas 1921 m. tobulinosi Romoje (pas A. Bustini ir E. Rosati), 1922 m. buvo paskirtas Valstybės operos direktoriumi. Nuo 1920 m. iki 1950 m. operos solistas – pirmasis lietuvių scenos Rigoletas, Skarpija, Jagas ir kt. 1945–1948 m. dėstė Kauno, 1948–1949 – Vilniaus, nuo 1949 m. – Lietuvos konservatorijoje. Gastoną dainavo Vincas Marcinkus – be galo veiklus mėgėjiškojo, vėliau profesionalaus teatro sąjūdžio dalyvis.

Barono vaidmuo teko – dainininkui Juozui Bieliūnui, Maskvos ir Peterburgo konservatorijų auklėtiniui, vėliau tapusiam ir pirmuoju mūsų Valentinu, Oneginu, Eskamiljo ir kt. Karjerą pradėjęs Rusijoje, 1920 m. jis buvo pakviestas dainuoti Peterburgo Komiškos operos teatre ir jame sukūrė keletą vaidmenų. Grįžęs į Lietuvą, Kauno muzikos mokykloje dėstė solinį dainavimą. Įkūrus operos teatrą buvo jo solistas. 1926–1930 m. studijavo dainavimą Italijoje (Milane) pas prof. Grini. Pasitraukęs iš teatro, buvo kino filmų cenzorius. 1932–1933 m. knygų ir laikraščių leidyklos bendrovės „Naujas žodis“ direktorius, 1934–1938 m. Kauno radiofono direktorius, čia įkūrė 54 muzikantų radiofono simfoninį orkestrą. Vėliau dėstė vokalą Vilniaus muzikos mokykloje, Kauno konservatorijoje, Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje.

Markizą ir Daktarą pirmąjame spektaklyje atliko – Petras Oleka, pirmasis mūsų Mefistofelis, Borisas Godunovas ir kt. Jis ir pirmasis mūsų profesionalus operos režisierius lietuvis. 1925 m. dainavimą studijavo Romoje (pas G. Kaschmanną), 1926 – Paryžiuje (pas Z. Abramovą). 1929–1933m. Kauno muzikos mokyklos, 1933–1949 Kauno konservatorijos, 1949–1955 Lietuvos konservatorijos Operos studijos vadovas.1927–1952 pastatęs apie 20 operų , tame tarpe ir 1936 m. Buenos Airių teatre Colón pastatė M. Musorgskio operą „Borisas Godunovas“, N. Rimskio-Korsakovo operas „Caras Saltanas“ ir „Kitežas“.

Valstybės teatro jubiliejus dar ateityje

Pirmojo profesionalaus operos teatro įsteigimo 100-metį mini ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Tai yra bene didžiausia valstybės institucija sauganti ypatingai didelius ir įvairiapusiškai suformuotus Lietuvos operos ir Lietuvos dramos istorijos eksponatų rinkinius. Dar daugiau – pats muziejus 1926 m. buvo įkurtas tikslu saugoti, tyrinėti bei viešinti pirmųjų profesionalių lietuviškų spektaklių, solistų, dirigentų, režisierių, scenografų ir kt. kūrybinės veiklos artefaktus.

Ilgą laiką muziejus taip ir vadinosi – Valstybės teatro muziejus, o šio teatro rinkiniai ir šiandien yra Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus aukso fondas. Rinkiniuose ypatingas dėmesys yra skiriamas profesionalių trupių įkūrimo tik ką atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje priešistorei: 1918 m. įsteigtai Teatro komisijai, turėjusiai rūpintis profesionalaus lietuviško teatro įkūrimu ir 1920 m. įkūrusiai Dramos vaidyklą; Lietuvių meno kūrėjų draugijai, tų pačių metų pabaigoje įsteigusiai Operos vaidyklą.

Valstybės operos kaip institucijos bei atskirų menininkų personaliniuose rinkiniuose – spektaklių ir vaidmenų nuotraukos, afišos, programėlės, originalūs scenografijos eskizai, sceniniai kostiumai. Juose galima atrasti ir užčiuopti pirmųjų spektaklių gimimo Kaune atmosferą, leidiniuose skaityti didelio to meto žiniasklaidos susidomėjimo, politikų ir valdžios atstovų dėmesio spaudoje obalsius.

Pasitinkdamas šį jubiliejų muziejus buvo suplanavęs kuo plačiau visuomenei pristatyti ir atskleisti saugomus eksponatus, surengti parodas, renginius. Ir kas galėjo pagalvoti, kad viena laukiamiausių kultūrinio gyvenimo sukakčių vyks visuotinio atsiskyrimo, karantino sąlygomis. Belieka tikėtis, kad greitai muziejai vėl galės būti lankomi. O jubiliejų paminėsime vėliau. Beje, tam priežastis yra. Ir šio straipsnio pabaigoje galime įnešti dar vieną pataisą į dažnai sutinkamą klaidą Lietuvos operos ir dramos teatro pradžios institucijų pavadinimų naudojime.

1922 m. Operos vaidykla buvo suvalstybinta ir pavadinta Valstybės opera. Tas pats atsitiko ir su Dramos vaidykla. 1925 m. Valstybės opera buvo sujungta su Valstybės drama, o prijungus tais metais susikūrusį Lietuvos baletą, pavadintas bendrai – Valstybės teatru. Taigi – jei aplinkybės šiemet sutrukdė paminėti pirmuosius Operos ir Dramos spektaklius, tikėkimės 2025 m. nesutrukdys švęsti Valstybės teatro 100-mečio.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.