Lietuva Didžiajame kare – Šiauliai tirpte tirpo ugnyje, kas liko – grobė ir vežė į Vokietiją

Garsaus tarpukario Lietuvos visuomenininko, buvusio knygnešio ir Nepriklausomybės kovų dalyvio Petro Rusecko (1883–1945) parengta knyga „Lietuva Didžiajame kare“ pirmą kartą pasirodė 1939 m. Vilniuje. Anuomet Lietuvoje ir pasaulyje Didžiuoju karu vadintas 1914–1918 m. vykęs Pirmasis pasaulinis karas. Ko gero, tada tik nedaugelis jautė, kad netrukus pasaulį užgrius dar daugiau gyvybių nusinešęs Antrasis pasaulinis, todėl Didysis karas tapsiąs Pirmuoju pasauliniu.

 Vokiečių kariai Šiaulių gatvėse.<br> Leidėjų nuotr.
 Vokiečių kariai Šiaulių gatvėse.<br> Leidėjų nuotr.
 Šiauliečiai arklių traukiamame vežime.<br> Leidėjų nuotr.
 Šiauliečiai arklių traukiamame vežime.<br> Leidėjų nuotr.
 Pirmojo pasaulinio karo metais sugriautų Šiaulių vaizdas.<br> Leidėjų nuotr.
 Pirmojo pasaulinio karo metais sugriautų Šiaulių vaizdas.<br> Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
 Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Dec 30, 2020, 12:27 PM, atnaujinta Dec 30, 2020, 1:05 PM

Šioje P. Rusecko sudarytoje knygoje surinkti mūsų krašto gyventojų prisiminimai apie vokiečių okupaciją Pirmojo pasaulinio karo metais. Anot sudarytojo, „netvarkingai besitraukianti caro valdžia paliko Lietuvą naujiems okupantams be jokios globos, nesuorganizavus iš vietos žmonių jokios valdžios ar atstovybės, net mažiausių nurodymų nedavus, kaip žmonėms karo baisybių saugotis, kaip laikytis su atėjūnais, kaip ginti savo teises. [...] Įkandin besitraukiančiai caro kariuomenei ėjo vokiečiai. Ištisais kaimais, miesteliais žmonės nuo jų bėgo, bet daugelyje vietų pasiliko ir sutiko juos su pasitikėjimu. Esą kultūringi žmonės, džentelmenai ir nieko blogo beginkliams nedarysią.“

Deja, tikrovė buvo visiškai kitokia. Kaip ir kiekvienas okupantas, vokiečiai atėjo ne vaduoti iš carinės priespaudos, o naudotis ir išnaudoti. Knygoje surinkta daugybė liudijimų apie Lietuvos žmones užgriuvusius vargus: naujųjų atėjūnų plėšikavimus, priverstinį gyventojų varymą į darbus, kitokią prievartą, netgi žmogžudystes. Kai kurie liudininkai prisimena mūšių akimirkas, žuvusiųjų kūnais nusėtus laukus, okupacinės vokiečių valdžios potvarkius, neteisybę, savivalę.

Toli vienas nuo kito gyvenusių žmonių prisiminimai stebėtinai panašūs. Jie sukrečia autentiškumu, kuriame susipina baimė ir neviltis. Išgyvenusieji Didįjį karą pasakoja apie siaubingus laikus. Tačiau 1939 m., kai pasirodė ši knyga, istorija Lietuvai ruošė dar kraupesnius išbandymus: bolševikų okupaciją, raudonąjį terorą, o paskui ir naują dviejų kruvinų totalitarinių režimų karą. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį, mūsų kraštas vėl atsidūrė tarp kūjo ir priekalo.

Neaplenkė baisi lemtis ir šios knygos sudarytojo P. Rusecko. 1940 m. jis apsigyveno Vilniuje, dalyvavo įvairių lietuviškų organizacijų veikloje, dirbo knygų antikvariate. 1944 m. pabaigoje P. Ruseckas buvo suimtas NKVD. Po metų žuvo Postornensko (Kazachstanas) lageryje.

Lrytas.lt skaitytojų dėmesiui – šios knygos išrauka.

* * *

1915 metų balandžio mėnuo.

Trečią dieną po Velykų nuo Kelmės ėmė trauktis rusų kariuomenė. Važiuoja pro Šiaulius Mintaujos link. Trečiadienį ir ketvirtadienį taip smarkiai traukėsi, kad civiliai plentu Bubių link buvo neleidžiami važiuoti. Ketvirtadienį nuo ryto visi jautė, kad vokiečiai rusus labai smarkiai veja ir kad vokiečiai labai greitai gali atsidurti Šiauliuose. Per tas dienas valstybės įstaigos galvotrūkčiais kraustėsi iš Šiaulių. Žmonės taip pat bėgo Rygos link.

Ketvirtadienį, pavakare, pasklido gandų, kad rusai išsprogdinę Bubių tiltą. Žmonės buvo labai sujaudinti. Niekas nežinojo, kaip geriau padarius – likti vietoje at bėgti. Ankstų penktadienio rytą mieste buvo girdėti patrankų dundėjimas.

– Vokiečiai į Šiaulius niekaip neįeis, – tvirtino rusų kariai, – apie Bubius kazokai ir daug kitokios kariuomenės.

Apie kokią devintą valandą ryto stoviu prie cerkvės ir žiūriu: atvažiuoja lauko sanitarai ir atsistoja ties cerkve. Priėjau prie vieno sanitaro ir įsileidžiau su juo į kalbą.

– Gerai darai, kad niekur iš namų nesikraustai, – ėmė mane sanitaras girti. – Rusų kariuomenė dabar bėga ir tik patrankomis besigina nuo vokiečių. Pėstininkai jau visai apleido savo pozicijas ir visiems mums gresia apsupimo pavojus.

Sanitarai, pastovėję apie 20 minučių, nusibaladojo Joniškio link. Dar už kokių 20 minučių įvyko niekam nelauktas sprogimas. Rusai susprogdino amunicijos sandėlį Gubernijoje. Sprogimas buvo toks didelis, kad daugelio namų išbyrėjo langai, o žmonės taip išsigando, kad ir tie, kurie buvo pasiryžę likti, pasileido bėgti iš miesto.

10–11 valanda. Miestas kaip išmiręs. Visur tuščia, krautuvės uždarytos. Tik kur ne kur praeina žmogelis. Žodžiu – miestą apgaubia mirties tyluma.

Nuėjau į geležinkelio stotį. Padegtas rusų kariuomenės paliktas pašaras. Krūva rupiai sumaltų miežių kažkuo apipilta ir smilksta. Buvęs šalia šieno malkų sandėlis užsidegė nuo šieno. Buvo vėjuota ir ugnis plėtėsi. Bet niekas negalvojo gesinti. Tedega sau!

Pasivaikščiojau po stoties rūmus. Kur tik nori, ten ir eik. Žmonių nėra ir niekas negina.

Gyvenau Trakų gatvėje. Begrįžtant namo, kelis kartus virš galvos kažkas praūžė. Net dėmesio neatkreipiau.

– Bėkim! Vokiečiai čia pat, – sako atbėgęs mano draugas, man priėjus miesto centrą. – Šaudo miestą ir padeginėja.

Atėjęs prie cerkvės radau kelis stovinčius nepažįstamus vyrus. Miestas jau keliose vietose vokiečių patrankomis buvo padegtas. Ugnis, vėjo blaškoma, kaskart didėjo.

Pirmieji vokiečiai mandagūs

Atsiskyręs nuo šio vyrų būrelio, nuėjau vyrų gimnazijos link. Priėjęs Pagyžių gatvės kampą, žiūriu: visai arti vokiečiai. Priekyje eina karininkas, jau pagyvenęs žmogus.

– Morgen! Sin die Russen? (Laba diena! Ar yra rusų?) – mandagiai, su manim kariškai pasisveikinęs, klausia. Atsakiau, kad jau išbėgo.

Paskui žygiavo kareivių kolona. Matyt, buvo pavargę, nes, kuprinių slegiami, vos bepaėjo.

Buvo tai balandžio 30 diena, penktadienis, apie 11–12 valandą.

Kareiviai nužygiavo Pagyžių gatve Frenkelio fabriko link, o aš nuėjau Vilniaus gatve senojo kalėjimo link.

Siaubingas miesto gaisras

Vakarą miestas nuo ugnies virto tikru pragaru. Degė, traškėjo, gatvės pilnos liepsnų. Iš tolo žiūrint atrodė, kad tai ne miestas, bet tikra ugnies jūra. Niekas degančių namų negesino, nes ir nebuvo kam. Tiesa, kai kurie savininkai samdė užsilikusius gyventojus, bet veltui – niekas nėjo. Vieni dabojo savo namų, kiti buvo užimti grobimu, o dar kiti bijojo vokiečiams pasirodyti.

Miestas su visu savo milžinišku turtu tirpte tirpo ugnyje. Ligi vakaro nudegė visas centras ir dar kai kurios gatvės. Gaisras buvo matyti net už daug kilometrų. Pabėgę gyventojai, žiūrėdami į degantį miestą, parpuolę verkė ir graudžiai gailėjosi išbėgę iš jo. Kai kurie vakare bandė grįžti, bet vokiečių sargybos niekam neleido įžengti į miestą. Vokiečiai daugeliui pareikšdavo savo užuojautą dėl degančio miesto ir jo vertybių.

Miestui bedegant, neišvengta ir žmonių aukų. Aš pats tą dieną mačiau Švedų gatvėje sugruzdėjusį Veronikos Šliupytės ir kokių 50–60 metų moters lavonus. Dar kitą dieną viename kieme mačiau taip pat sugruzdėjusį žmogų, kurio iš veido jau nebebuvo galima pažinti. Žuvo ir žymus namų savininkas Pagyžių gatvėje, 60–70 metų amžiaus Mooras. Jo lavonas buvo palaidotas mažame karstelyje.

Penktadienio diena mane labai privargino. Mažėjant gaisrui ir temstant, vokiečiai uždraudė vaikščioti gatvėmis. Nuėjau gulti.

Gegužės 1 diena, šeštadienis. Anksti rytą atsikėlęs išėjau į miestą. Visas miestas buvo pakvipęs dūmais ir nuodėguliais, bet gaisras dar nebuvo visai užgesęs. Beeidamas Vilniaus gatve, pamačiau du nušautus arklius. Jie buvo nusilpę, o vokiečių kariai juos pribaigė.

Nuodėguliai smilko, o sudegusių namų savininkai, stovėdami prie nuodėgulių krūvų, verkė, raudojo. Kai kur žmonės rausėsi po pelenus ir žarijas kažin ko ieškodami. Kitur žmonės triūsė, stengdamiesi atplėšti seifus.

Antrą dieną gaisras ir plėšimas naikina miestą

Turgavietėje, cerkvės šventoriuje, pamačiau nemažą būrį rusų belaisvių. Jų tarpe buvo vienas kitas karininkas ir popas. Kareiviai, kaip matyti, buvo patenkinti patekę nelaisvėn, o karininkai buvo su popu atsiskyrę, laikėsi išdidžiai ir buvo susimąstę. Kareiviai laikėsi krūvoje, garsiai klegėjo ir plūdo savo viršininkus bei dvasininkus. Vokiečių sargyba civilių prie belaisvių artyn neprileido.

Čia man bestovint, nuo Joniškio atvarė didelę 300–400 belaisvių koloną – kareiviai, karininkai, keli popai. Juos pastatė rinkoje. Belaisviai bematant susėdo ant grindinio. Matyti, buvo labai pavargę. Civiliams prie šios grupės, nors ji taip pat buvo sargybinių apsiausta, lengviau buvo galima prieiti. Vieni reiškė belaisviams užuojautą, kiti domėjosi kariniais reikalais, treti juos plūdo, kam pateko nelaisvėn. Belaisviai prašė maisto, rūkalų. Prie belaisvių atsirado vokiečių kareivių su glėbiais iš krautuvių prigrobstytų gėrybių; ėmė jas dalinti belaisviams: rūkalus, cukrų, arbatą, pypkes, biskvitus, svaigiuosius gėrimus: konjaką, vyną ir pan. Civiliai belaisviams atnešė duonos, vandens atsigerti. Pailsėjus belaisvius išgabeno Kelmės link. Tądien ir apskritai per vokiečių buvimo Šiauliuose metą belaisvių per Šiaulius pravaryta labai daug.

Eidamas komendantūron, kuri, rodos, buvo Lygumų gatvėje, Cumfto namuose, Tilžės gatvėje, mačiau, kaip ir vakar, kareivius ir vietinius, krautuvių plėšimą tęsiant. Kareiviai drąsiai nešė ir krovė į vežimus gėrybes, o civiliai, pamatę praeivius, su grobiais slapstėsi. Matyt, darė tai sąžinės graužiami, – drovėjosi ir vengė susitikti su pažįstamais.

Vienoje vietoje rūkalų krautuvės savininkas, žydas, bandė kareiviams priešintis, bet, gavęs iš vokiečių kelis kumščius, pasišalino ir žiūrėdamas, kaip jo turtas plėšiamas, ėmė balsu raudoti. Vietiniai iš jo tyčiojosi.

Didelė staigmena

Prie komendantūros radau dideles eiles žmonių. Jie ėmė leidimus savo giminėms bei pažįstamiems miestan grįžti. Tie jų pažįstami bei giminės buvo netoli pabėgę, bet be leidimų grįžti buvo neįmanoma. Su stovinčiais prie komendantūros žmonėmis ėmiau dalintis įspūdžiais dėl vokiečių kariuomenės išvaizdos.

– Kareiviai, visa ko pertekę, elegantiški, gražiai apsitaisę, – kalbėjo vieni. – Ypač įdomūs jų kojų bintai. Tai mums nematyta naujiena.

– Dabar visi galime matyti, kad rusai melavo sakydami, kad vokiečiai neturį ko valgyti ir yra nuskurę. Čia labai kalti laikraščiai, kad tas melagystes skleidė, – sako kiti.

Apskritai buvo įvairių nuomonių. Vieni sakė, kad rusai nebegrįšią, kiti, kad išvysią vokiečius iš Šiaulių. Pastebėjau, kad kai kurie miesčionys simpatizavo vokiečiams ir linkėjo jiems nugalėti rusus.

Po pietų ant nudegusių namų griuvėsių pamatėme išlipdytos vokiečių karinės valdžios atsišaukimus į gyventojus, kad laikytųsi ramiai ir nešališkai; tokiems, kurie tokios tvarkos laikysis, buvo patikrintas saugumas, ramybė bei globa, o priešingus bausią visu karišku griežtumu. Atsišaukimas spausdintas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Mes buvome neįpratę skaityti valdžios viešai skelbiamų atsišaukimų lietuvių kalba, tai mums buvo labai didelė staigmena. Tokiu būdu vokiečiai mūsų tarpe įgijo nemažai palankumo. Tačiau gyventojų dalis būkštavo, kad vokiečiai neatimtų iš jų valgomų produktų.

Pavakarę jau matėsi mieste grįžusių bėglių; ir šiaip civilių gyventojų skaičius žymiai padaugėjo.

Pirmieji suėmimai

Paplito žinia, kad vokiečiai suėmę žymesnių miesto žmonių, jų tarpe ir kleboną J. Jesinską, už kuriuos reikalaują didelės piniginės kantribucijos. Klebonas Jesinskas buvo tikrai suimtas ir kelias dienas ginkluotas sargybinis jį be paliovos sekiojo, net ir religines pareigas bei patarnavimus atliekant. Žmonėms tas nepatiko ir ėmė murmėti prieš vokiečius. Kas buvo kiti suimtieji, neatsimenu. Suėmimo tikslas man taip pat nežinomas.

Tą dieną per Šiaulius praėjo labai daug vokiečių kariuomenės. Vieni traukė Radviliškio, Kairių, kiti Joniškio link. Daug jų apsistojo ir Šiauliuose. Stebėjomės, iš kur pas juos tiek daug lengvų ir sunkų automobilių. Ir karininkai, ir kareiviai buvo daug mandagesni už rusus. Tas žmonėms labai patiko.

Šiandien vokiečiai Vilniaus ir Tilžės gatvių kampe atidarė lauko paštą. Buvo galima gauti vokiškų laikraščių.

Sekmadienis. Įdomumas traukė miestan. Einant Trakų ar Vilniaus gatvėmis, matėsi nejaukus vaizdas: degėsių kvapas, vietomis nuodėguliais smilksta; žmonės, kažko ieškodami, kapstosi po pelenus.

Nuėjau bažnyčion: langai išbyrėję; tik vitražai sveiki. Įeinu zakristijon. Atėjo su kareiviška uniforma vokiečių kapelionai. Vienas visai jaunutis, o kitas pusamžis, apšepęs. Niekas nemoka su jais susikalbėti. Teko man su jais šiaip taip kalbėtis ir persakinėti. Vienas kunigas nuėjo mišių laikyti; man teko jam patarnauti. Man nepatiko jo, skaitant lotyniškai, gargaliavimas. Kitas kapelionas atlaikė vokiečių kareiviams pamaldas ir pasakė trumpą pamokslą. Mus stebino, kad mišių patarnautojai kareiviai tarnavo durtuvais apsiginklavę.

Atėjęs karininkas pranešė, kad 9–10 val. bažnyčioje būsiančios atlaikytos pamaldos evangelikams. Atėję kareiviai civilius išprašė lauk. Prie durų pastatė sargybą. Prinešė bažnyčion kėdžių, susėdo, atsisuko nuo didžiojo į nukryžiuotojo altorių ir klausėsi pamaldų. Kareivių ir karininkų per pamaldas evangelikams buvo pilnutėlė bažnyčia, o per pamaldas katalikams kareivių buvo maža, o karininkų, rodos, nė vieno nesimatė.

Evangelikams išėjus iš bažnyčios, pamaldos buvo parapijonams. Ginkluotas sargybinis atlydėjo kleboną Jesinską bažnyčion. Kunigui einant bažnyčion, sargybinis su ginklu pasilikdavo zakristijoje. Žmonių prisirinko maža. Po pamaldų žmonės prislėgta nuotaika greitomis išsiskirstė namo, o ginkluotasis sargybinis kleboną nulydėjo į jo suėmimo vietą, į mokytojų seminarijos rūmus.

Vokiečių kareiviai vis dar keliavo priekin, o rusų belaisvius dideliais būriais varėsi Kelmės link. Civiliai nusiminę vaikščiojo, gailėdami sudegusio miesto ir savo pabėgusių giminių, draugų bei pažįstamų. Tik tie, kurie buvo, vokiečiams leidus, prisiplėšę svetimo turto, jautėsi patenkinti.

Begalinis mūsų turto grobimas

Pirmadienis. Apie pietus išėjau miestan. Žmonių mieste žymiai padaugėjo; matyti daug grįžusių bėglių. Kalbėjosi apie pirmąsias karo dienas, apie vokiečius, apie bėglius ištikusius pavojus ir pan.

Vokiečiai krovinių automobiliais gabeno Vokietijon mūsų krašto turtą. Automobiliai dūmė vienas po kito, veždami iš fabrikų ir krautuvių odas, miltus, grūdus, manufaktūrą, druską, cukrų ir pan. Kraustė tik iš fabrikų sandėlių bei urmo parduotuvių. Ten, kur buvo pasilikę namie savininkai, grobė mažiau. Dabar civilių grobti vokiečiai talkon jau nebepriėmė. Kad apsigintų nuo talkininkų, statėsi sustiprintas sargybas.

– Aišku, šis grobimas organizuotas, – kalbėjo žmonės. – Čia jų vyresnybės taip liepta daryti, o ne paprastas plėšimas.

Tą dieną būriais varė iš kaimų raguočius. Žodžiu tariant, per visą pirmąjį vokiečių buvimą Šiauliuose vokiečiai visa, ką tik galėdami, gabeno iš miesto bei aplinkinių kaimų.

Pradžioje miesto žydai neslėpė savo pasitenkinimo dėl vokiečių atėjimo ir išdidžiai laikėsi prieš lietuvius, rusus ir kitus. Bet kadangi vokiečiai be atodairos juos plėšė, o bandančius neduoti turto gerokai apkūlė, galų gale nusiminė, o lietuviai ėmė iš jų tyčiotis:

– Gerai žydams, gerai, – buvo girdėti kalbant. – Vokiečių labai laukė, tai dabar tegul ir džiaugiasi.

Per visą tą laiką nieko daugiau nebuvo matyti, kaip tik vokiečiai gabeną pagrobtą turtą Vokietijos link.

Kasdien degė kaimai

Apie vidurį savaitės vokiečiai susprogdino geležinkelio stoties vandens bokštą, bėgius, tiltą ir kitką. Žydai dėl to labai susirūpino ir nerimavo, bet tą susirūpinimą nuo lietuvių slėpė, o vokiečiams buvo atviri.

– Mes čia būsime tik kelias dienas, – atvirai kalbėjo vokiečių kareiviai. – Mūsų kariuomenė nuo Mintaujos traukiasi atgal. Susistiprinsime tik už Dubysos. Kurį laiką ten pastovėsime, pailsėsime ir vėl eisime tolyn į Rusiją.

Kai kurie žydai ėmė kraustytis kartu su vokiečiais. Kitus gyventojus taip pat slėgė slogutis ir buvo susirūpinę savo ateitimi. Tai buvo tie, kurie pritarė vokiečiams, o dabar bijojo begrįžtančių rusų. Daugelis laukė vokiečių išsikraustymo.

Dabar jau aiškiai buvo matyti vokiečių kariuomenės traukimasis. Kasdien apylinkėse degė sodžiai. Žmones vis labiau ėmė nerimastis, kiekvienas susitikęs su kitu klausė – kas bus?

– Jei varu nevarys, iš namų niekur nesikraustysime, nes niekur mūs nelaukia, – kai kurie atsakinėjo tiems, kurie tarėsi eisią Rusijon.

Vėl sekmadienis. Iš miesto vokiečiai tartum šluote iššluoti. Krautuvės užsidarė. Tik vokiečių paštas kažką rūpestingai dirbo, bet pavakare staiga susikraustė ir išvažiavo. Jautėme, kad prie Šiaulių būsiąs mūšis, ir nerimome.

Pirmadienį Šiauliai atrodė kaip tikras pafrontis. Miestas visai ištuštėjo. Tik kur ne kur praeina žmogus arba kartkartėmis pravažiuoja vokiečių vežimas su amunicija. Berlyno viešbutyje, matyt, stovėjo kažkokia karo vyriausybė, nes pro duris buvo išvesta daug telefono laidų, o civilių prie viešbučio visai neprileido.

Miestas nuo patrankų trenksmo tiesiog užkurto. Langai nuo šaudymo drebėjo. Degė didelis Šaknagių kaimas, taip pat Vijoliai, Bridai, Sutkūnai. Popiet rusų sviediniai ėmė kristi ežeran, o kulkosvaidžių ugnis vis ėjo smarkyn. Naktį rusai iš abiejų pusių numušė bažnyčios stogą. Apie vidurnaktį patrankos ir kulkosvaidžiai nutilo. Niekas nežinojo, kas atsitiko. Saulei patekėjus, miestan įėjo rusų kariuomenė.

Tai tiek atsiminimų iš pirmo vokiečių atėjimo ir buvimo Šiauliuose. Pirmą kartą atėję išbuvo 10 dienų.

B. Brazauskas

Šiaulių aps., Linkuva

 

 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.